Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie penktąją koloną,[1] ją mini Prezidentas, Seimo pirmininkas. Istorikas Norbertas Černiauskas laidoje „Langas į valdžią“ paklaustas, ar pas mus veikia penktoji kolona, pastebėjo, kad Lietuvoje yra nemažai šeštosios atstovų. Pasak jo, šiai grupei priklauso asmenys, dirbantys – sąmoningai ar ne visai – penktajai: jie skleidžia melagingą informaciją ir paniką, dalyvauja radikalių judėjimų veikloje.
Paprastai žmones traukia su nacionaliniu identitetu siejami tikslai atkurti didingą šalies istoriją, tradicijas, bet gana dažnai jie persipynę su moralės ar religiniais motyvais. Moraliniai primena pacifistinius tikslus kovoti už taiką „visomis priemonėmis“ ir „kelti baltą vėliavą“, ragina ginti tradicines vertybes. Ir religiniai skatina nesipriešinti užpuolikui, ginti „tikrą“ tikėjimą ir vertybes.
Krikščionybę besisavinantys sako ginantys krikščioniškas vertybes, bet nesileidžia į detales, nes tektų prisiminti Dešimt Dievo įsakymų, kaip nepaleistuvauk, nekalbėk netiesos, nevok. JAV prezidentui tektų aiškinti, kodėl jo tradicinė krikščioniška šeima panaši į poligaminę, Petras Gražulis ir „Šeimų maršo“ entuziastai susidurtų su panašia problema.
„Nekalbėk netiesos“ galima aiškinti auditorijos kurtumu ar neišprusimu ir viską paneigti nepaneigiamu „nieko nesuprantat“ ar „to nesakiau“, bet ir pirmasis „neturėk kitų dievų“ keltų problemų. Bet jei grupuotės lyderį remia dvasinis autoritetas, argumentai nereikalingi. Manipuliavimas religija vyksta visose bendruomenėse, krikščionys nėra išimtis.
Aklas įtikėjimas į lyderį iš esmės skiriasi nuo tikėjimo Dievu, nes tikintysis ieško, nori suprasti tikėjimo tiesas, žino, kad Kūrėjo pažinimas įvyks tik baigus žemiškąją kelionę: „Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą“ (1 Kor, 13, 12). Jis neturi Dievo „įrodymų“, nesako „žinau“, tik kalba apie trečią tūkstantmetį skaičiuojančią bažnytinę tradiciją, tikėjimo slėpinį liudijančius ženklus.
Slėpinio įrodyti neįmanoma, bet jei asmens veiksmai atitinka žodžius, net ateistas gali sudvejoti Kūrėjo nebuvimu. Tradicijos tęstinumas yra patikimumo ženklas, tuo nepasižymi naujieji tariamai religiniai dariniai.
Įtikėjusieji – ne tikintys – neturi laiko aiškintis tikėjimo tiesų, jie nori kuo greičiau pasiekti tikslą, tad negalvodami seka lyderį. Pasak minios psichologijos tyrėjų, įtaigiausi yra savo misija įtikėję, tariamai religiniais teiginiais manipuliuojantys asmenys.
Krikščionybę besisavinantys sako ginantys krikščioniškas vertybes, bet nesileidžia į detales, nes tektų prisiminti Dešimt Dievo įsakymų, kaip nepaleistuvauk, nekalbėk netiesos, nevok.
Net Dievą neigiantys kuria religinį mitą, kuris veda į asmens kultą: prancūzų revoliucija ir Robespierre‘as, fašizmas ir Hitleris, komunizmas ir Stalinas, Mao Dzedongas. Jie gynė vertybes, žadėjo gerovę ar rojų žemėje. Komunistinės gerovės mitas gyvas net demokratinėse šalyse, nacizmas atgyja.
Komunistinės ideologijos ramstis Lotynų Amerikoje buvo išsilaisvinimo teologijos atstovai, aktyviai dalyvavę režimo struktūrose, ne vienas dvasininkas dirbo diktatūrų vyriausybėse. Krikščionys interpretavo Evangeliją pagal marksizmo ar leninizmo idėjas, tai tęsia Kinijos valdžia, kurios reikalavimams 2018 m. paklusęs Vatikanas pasirašė sutartį dėl pogrindinės Bažnyčios perdavimo režimui.
Dėl radikalių dešiniųjų ideologijų Vatikano pozicija aiški – tai prieštarauja Evangelijai. Vis tik daug tikinčiųjų remia įvairius radikalius (dešinės ir kairės) judėjimus, besidangstančius vertybiniais šūkiais. Dvasininkų vaidmuo čia ypač svarbus, nes būdami bendruomenės lyderiais jie įgyja pasitikėjimą ir gali lengvai manipuliuoti jos nariais.
Bažnyčios mokymu ar Vatikano informacija domisi tik dalis tikinčiųjų, daugumai svarbu vyskupo, klebono žodis arba tyla. Kovo 11 d. „susilaikė“ dauguma lenkų parlamentarų – „už“ balsavo tik Medardas Čobotas ir Česlovas Okinčicas. Susilaikiusių ar tylėjusių idėjas tęsia Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
2024 m. visuotinė rinkimų kova su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais greitai įgijo religinį pobūdį. Vieningas „Vardan Lietuvos“, socialdemokratų, „Nemuno aušros“ ir visų kraštų radikalų frontas ėmė ginti tradicines ir krikščioniškas vertybes nuo „liberalių konservatorių“ (švelniausias epitetas). Liberalų partija nesulaukė tiek dėmesio, buvo nuvertinta kaip konkurentas.
Bažnyčios mokymu ar Vatikano informacija domisi tik dalis tikinčiųjų, daugumai svarbu vyskupo, klebono žodis arba tyla.
Bendras tikslas suvienijo socialdemokratus, antisemitizmu išgarsėjusį Remigijų Žemaitaitį ir krikščionis. Sovietų Komunistų partijos nariai stojo į vieną gretą su rezistentais, kalėjusiais gulaguose ir kalėjimuose, režimo atstovas ir auka susivienijo bendrai kovai, jautrios mamos ir močiutės užmiršo, kas yra fašizmas. Kone religinio svaigulio apimti jie veržėsi į kovą su pozicija, o prie įvairialypio ideologinio bataliono prisijungus dvasininkams rinkimų kampanija virto kryžiaus žygiu.
Žygis prasidėjo 2021 m. prie Seimo susirinkus „Šeimų maršo“ organizatorių rėmėjams. Pradžioje atrodęs taikus suėjimas su rožinio maldomis ir šv. Sakramentu greitai pavirto ne tik į verbalinį smurtą, maldoms vadovavę dvasininkai laimino smurtaujančius, ragino nesustoti. Iškyla rusų karius laiminančio kirilo vaizdas.
Žanos d‘Ark pasmerkimo bylos nuosprendžius panaikinęs anuliavimo procesas konstatavo, kad už jos mirtį yra atsakingas anglų okupantui tarnavęs vyskupas ir jo bendrai. Kanonizuodama Žaną Bažnyčia liudija, kad krikščioniškas klusnumas nėra aklas, kad „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę“ (Mt 7, 21). Tad prieš kraunant laužą ar statant kartuves dvasininkams vertėtų prisiminti Orleano Mergelės istoriją.
Seimo apgulties akcija, primenanti 2021 m. Kapitolijaus šturmą, tęsėsi, 2022 m. sausio 13 d. vertybinė minia nušvilpė net dėl Lietuvos laisvės savo laisve rizikavusią seserį vienuolę.
Tai pasikartojo vasario 16 d. prie Signatarų namų, kur švilpianti minia laikė Romualdo Ozolo nuotraukas. Paklausus, kieno tai nuotrauka, pasigirsdavo „pasigūglink“ arba „istorinė klaida“. Tuo pat metu žurnalistai užfiksavo, kaip siautėjančią minią prie Seimo laiminęs vienuolis Paulius Vaineikis šnekučiuojasi su Algirdu Paleckiu Katedros aikštėje.
2024 m. prasidėjus rinkimų kampanijai ne vienas dvasininkas ėmėsi agitacijos. Birželį „viename sakraliausių Lietuvos kampelių – Paberžėje“ kunigas Ričardas Doveika sakė: „Viešojoje erdvėje neseniai nuskambėjo, kad net 80 proc. mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę. Į kokią duobę mes, kaip tauta, esame įkritę? Nesinorėtų tikėti, kad mūsų tautos 30-mečio nepriklausomybės vaisius yra žmoguje glūdinti baimė išsakyti savo nuomonę, nes būsi užčiauptas, pastumtas.“
Paberžės sekėjas Polekėlės klebonas Feliksas Baliūnas pritaria, kad atgavus Nepriklausomybę Lietuva prarado laisvę: „Meluoja po šiai dienai apie sausio 13-ąją. Apie tuos įvykius daug rašė M. Burokevičiaus KP leidžiamas laikraštis „Tarybų Lietuva“. Būtina tuos leidinius skaityti <...>. Dabar meluojama. Melas padaro žmones vergais. Vergai toliau žudo Lietuvą.“
Paberžės centrą finansuojanti tradicinių vertybių gynėjo Viktoro Uspaskicho buvusi žmona Jolanta Blažytė pritaria, kaip ir buvęs sutuoktinis, dvasininkų kaltinimams dėl demokratinės diktatūros ir tokiais pamąstymais dalijasi su informaciniais šaltiniais Rusijoje, Baltarusijoje.
Eduardo Vaitkaus rinkimų programa rodo jo pritarimą A. Paleckiui, Polekėlės klebonui. Ir jis laukia sovietinės diktatūros atstatymo, ir kad paspartintų veiksmus, nuvyko į Baltarusiją informuoti, kad Lietuvos prezidentas neteisėtai pateko į Daukanto aikštę. Bet nė žodžio apie Gintaro Palucko vyriausybę ar Seimo koaliciją, socialdemokratus, „aušriečius“, „Vardan Lietuvos“.
Vadinasi, jam nekyla dvejonių dėl jų pozicijos, jei putinas bandytų įgyvendinti planus dėl Baltijos valstybių? Tik ar Prezidento teisėtumo ginčijimas nekelia dvejonių ir Seimo bei vyriausybės teisėtumu? Prezidentinėje kovoje E. Vaitkų ypač palaikė Išlaužo klebonas Vilius Sikorskas.
Rinkimų kampanijos metu krikščioniškomis dorybėmis pasižymėjo ir Ignas Vėgėlė, rinkimų klipą filmavęs prie Klaipėdos Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, brolių pranciškonų bendruomenės. Tiesa, jis Asyžių perkėlė į Aziją, gal todėl prasidėjus kampanijai į Seimą broliai pranciškonai rėmė kitus kandidatus, R. Žemaitaitį ir jo judėjimą.
Brolis Astijus Kungys laimino „aušriečių“ veiklą ir pareiškė, kad partijos lyderiui skirta ypatinga dieviška misija – visai kaip JAV prezidentui. Seimo narei Linai Šukytei-Korsakei jis parvežė suvenyrą iš Asyžiaus ir pažadėjo šventojo Pranciškaus stigmas. Girdint tokias kalbas Brolio įtakai gali nepasiduoti tik tikintys į Dievą. Tiesa, 2016 m. jis krikštijo tuomečio Ministro Pirmininko, priklaususio socialdemokratų partijai, Algirdo Butkevičiaus anūkę.
Suvienytas visų kraštų politikų frontas laiminamas dvasininkų ir vienuolių pasiekė tikslą – anos kadencijos blogis ar pozicija šiandien yra opozicijoje. Rinkimus laimėję politikai be sąžinės graužaties sulaužė duotą žodį rinkėjams – žadėtoji premjerė supratusi, kad žadėtas rojus ne Lietuvoje, išdūmė į Briuselį, Agnė Širinskienė su S. Skverneliu.
Suvienytas visų kraštų politikų frontas laiminamas dvasininkų ir vienuolių pasiekė tikslą – anos kadencijos blogis ar pozicija šiandien yra opozicijoje.
Bet su Dievo tarnais jie elgiasi pagarbiai. Sausio pradžioje premjeras G. Paluckas pakvietė į susitikimą br. Evaldą Darulį OFM, provincijos ministrą, ir Aleksą Bočiarovą, provincijos ekonomo pavaduotoją, aptarti „pranciškonų kultūros paveldo ir nuosavybės klausimų“. Susitikimo metu svarstyta, kaip „puoselėti piligrimystės tradicijas ir unikalų kultūrinį paveldą“.
2024 m. gruodžio 18 d. teisingumo ministras Rimantas Mockus per advento vakarienę „Stiklių“ restorane su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi kunigu Kęstučiu Smilgevičiumi, Lietuvos vyskupų konferencijos teisininku dr. Vygantu Malinausku, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadove Audrone Kairiene, kunigu Ričardu Doveika bei Vilniaus arkivyskupijos ekonomu Mykolu Juozapavičiumi aptarė „teisinio reguliavimo religinių bendruomenių veiklos srityje klausimus“ ir „galimo bendradarbiavimo iniciatyvas“. R. Mockus visiems perdavė „šilčiausius ministro pirmininko linkėjimus“. Nežinia, kas sudarė svečių sąrašą, bet kun. R. Doveika išties svarbus.
Dar porą žodžių apie uolų krikščioniškų vertybių gynėją I. Vėgėlę, kuris patekęs į Seimą rūpinasi jaunimo švietimu ir edukacija, bet cituoja ne Marią Montessori, o Karlą Marxą ir Leniną. Gal ir jis atstovauja išsikvepiančiai išsilaisvinimo teologijai, nes kitaip būtų sunku atrasti ryšį tarp komunizmo ir krikščionybės.
Sunku suvokti ir tai, kodėl kai kurie dvasininkai – ne vienas aktyviai priešinosi sovietiniam režimui – tapo antikrikščioniškų ideologijų rėmėjais. Pasigirdus pirmiesiems Donaldo Trumpo pažadams taupyti viską ir nuo visko, JAV vyskupų konferencija nedviprasmiškai išreiškė savo poziciją – tai prieštarauja krikščioniškam mokymui ir pažeidžia žmogaus teises.
Lietuvoje ne vienas dvasininkas dalijosi nuotraukomis su MAGA (angl. „Make America Great Again“) kepuraitėmis ir rinkimų „laistymo“ šventėmis. JAV vyskupai teigiamai vertina administracijos sprendimus panaikinti bausmes už gyvybę kovojusiems asmenims, bet aiškiai sako, kad to neužtenka „misijai“ pagrįsti. MAGA rėmėjai žino tik bausmių panaikinimą.
Sunku suvokti ir tai, kodėl kai kurie dvasininkai – ne vienas aktyviai priešinosi sovietiniam režimui – tapo antikrikščioniškų ideologijų rėmėjais.
Stebint glaudų dabartinės vyriausybės ir dvasininkijos bendradarbiavimą – tai matyti ne vienoje parapijoje, vienuolijoje, organizacijoje, spaudoje, – aišku, kad Lietuva dar neturėjo tokios pamaldžios ar dievobaimingos valdžios. Pradedant Prezidentu ir baigiant koalicija bei opozicijoje esančiais Ramūno Karbauskio ir Krikščioniškų šeimų sąjungos nariais, visi gina tikėjimą, vertybes, tautiškumą.
Belieka laukti, kada prasidės piligriminės kelionės. Lydinčių dvasininkų tikrai netrūks, bus galima vykti ir frakcijomis, ir komitetais – valdančioji koalicija turi savus dvasinius palydėtojus. Panašu, kad geras pavyzdys užkrečia, ne tik krikščioniškoje, bet ir komercinėje žiniasklaidoje padaugėjo interviu su kun. R. Doveika, o leidyklos nespėja leisti jo pamokslų tomų. Ar užteks vienuolijų priimti visus norinčius į tylos rekolekcijas?
Prie sovietinio ar komunistinio mito skleidimo prisideda iš kitų šalių atvykę misionieriai, dvasininkai ir pasauliečiai. Įtikėjimas į didžiąją rusų kultūrą toks stiprus, kad jo sugriauti nepajėgia net kruvina realybė.
2022 m. kovo 19 d., nepraėjus mėnesiui po rusų invazijos Ukrainoje, iš ES atvykęs vienuolis aiškino tikintiesiems, esą putinas gina „krikščioniškas vertybes“. Kaip? „Neleidžia homoseksualams tuoktis.“ Tos pačios vienuolijos brolis po 2014 m. invazijos Kryme atvirai, net per pamokslus, palaikė okupantą.
Stebint glaudų dabartinės vyriausybės ir dvasininkijos bendradarbiavimą – tai matyti ne vienoje parapijoje, vienuolijoje, organizacijoje, spaudoje, – aišku, kad Lietuva dar neturėjo tokios pamaldžios ar dievobaimingos valdžios.
Kone kasdien girdim apie kremliaus finansuojamus veikėjus, LRT tyrimas atskleidė sumas, mokėtas konkretiems asmenims, E. Vaitkaus kelionė supykdė net Prezidentą: „Tai grynas, klasikinis penktosios kolonos produktas.“
Bet jam nepritaria socialdemokratų garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis: „Esu demokratas, todėl Vaitkaus nuomonę gerbiu.“ Kur riba tarp nuomonės ir piktybiškos, šalies saugumui pavojų keliančios ideologijos? Ar žmonės nesuvokia, kas vyksta, o politikams tarnaujantys dvasininkai nesuvokia savo atsakomybės?
Žinia apie G. Palucko žvejybą su Ričardu Malinausku ir Tautvydu Barščiu nejaudina vertybinės koalicijos. Panašu, tai nejaudina ir žinomų dvasininkų – Rolandą Paksą rėmęs verslininkas dalijosi skrydžio su kun. R. Doveika nuotraukomis.
Paklaustas, ką mano apie realybę neigiančius šeštosios kolonos „naivuolius“, N. Černiauskas sakė, kad viskas taip akivaizdu, kad to nemato tik nenorintys matyti. 2024 m. tolerancijos žmogumi išrinktas istorikas Zigmas Vitkus sako, kad „tam tikriems dalykams turime būti netolerantiški, kitaip nusikasime iki pasaulinių karų“. Ir rekomenduoja skaityti istorines knygas. Belieka viltis, kad prasidėjus vasaros atostogoms ne vienas dvasinis lyderis jas atvers.
[1] Slapta žmonių, pvz., agentų grupė, siekianti griauti valstybės, tautos ar kitokios žmonių bendruomenės solidarumą (VLE).
