Jau trejus su puse metų žinių reportažai Lietuvoje prasideda naujienomis apie Ukrainą. Kasdieniai televizijos, radijo ir portalų pranešimai apie karą tapo neatsiejama mūsų informacinio lauko dalimi. Ir tai savaime suprantama. Politikos, saugumo ir emocijų požiūriu daugumai Lietuvoje gyvenančių žmonių Rusijos agresija prieš Ukrainą – tai akivaizdus blogis. O bendros empatijos prasme sunku likti abejingam ukrainiečių pasiaukojimui ginant savo kraštą ir gyvenimus.
Vilniaus gatvėse net ukrainietiškų vėliavų kvadratinio metro koncentracija jau viršija Kyjivo. Neseniai „Blue / Yellow“ paskelbė, kad nuo 2014 m. surinktų aukų Ukrainai suma viršijo 100 mln. eurų, tai iškalbinga mūsų solidarumo su Ukraina iliustracija. Galima būtų net ironiškai pasakyti, kad per trejus metus Lietuvoje užaugo keli milijonai fronto linijos, karo taktikos ir ginkluotės ekspertų.
Bet už šių pavyzdžių slepiasi paradoksas, apie kurį vis garsiau norisi kalbėti: kodėl, rodydami tokį susirūpinimą Ukrainos klausimais, mes aptariame tik patogias temas? Tik tas, kuriose aiškiai išskiriamas gėris ir blogis – Ukrainos žmonių atsparumas kovoje su priešu ir Rusijos niekšiškumas vykdant agresijos karą. Šios temos, be abejo, yra svarbios. Bet kodėl tuo apsiribojame? Kodėl vengiame giluminio pažinimo? Kodėl nematome šalies, su kuria siejame savo saugumą ir ateitį, tokios, kokia ji yra šiandien?
Mėgstame save laikyti geriausiai Ukrainą išmanančia tauta. Tačiau kai kalba pasisuka apie mūsų sąjungininkės vidaus problemas – sisteminę korupciją, nepotizmą, galios koncentraciją, viešajame diskurse įsijungia tylos režimas. Tarsi tai būtų nepatogu. Gyvendamas Kyjive darbo reikalais praktiškai nuolat bendrauju su vietinės ir tarptautinės žiniasklaidos atstovais, dirbančiais čia. Kai lyginu jų reportažų ir sukeliamų diskusijų apie Ukrainą spektrą su mūsų viešosios erdvės temų įvairove, man atrodo, kad Lietuvos akimis Ukraina yra kažkokia mitinė būtybė, grindžiama tik romantizmu ir siekiamybėmis, o ne tuo, kuo šalis iš tikrųjų gyvena šiandien.
Jeigu siekiame demokratinės, klestinčios ir į Europos Sąjungą integruotos Ukrainos, turime pažinti ją visą – ne tik kovojančią, bet ir klumpančią. Ne tik didvyrišką, bet ir prieštaringą. Teikdami jai visokeriopą paramą šiame kelyje, manau, pribrendome prie holistiškesnio požiūrio į Ukrainą, o ne vien į tai, kokią norėtume ją matyti.
Užtenka pasižiūrėti, kokiomis temomis rašo šalies gerbiamiausias nepriklausomas leidinys „Ukrainska Pravda“ arba mažesnės medijos „Bihus“, „Grunt“, „Schemy“ ir kt. Nuo korupcijos vykdant ginkluotės įsigijimus ir jos skirstymo iki baudžiamosios bylos prezidento Zelenskio artimiausio rato atstovui vicepremjerui Černyšovui. Nuo to, kaip visos šalies valdymas iš esmės perėjo į prezidento biuro vadovo Jermako rankas, iki neregėto masto korupcijos skandalo Kyjivo savivaldybėje dėl žemės sklypų skirstymo. Beje, būtent dėl savo kritinio požiūrio „Ukainskos Pravdos“ žurnalistai nebekviečiami į prezidento spaudos konferencijas, o pareigūnai yra labai aktyviai raginami nebendrauti su leidinio reporteriais.
Anot birželį atliktos Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto apklausos, 41 proc. ukrainiečių mano, kad šalis juda autoritarizmo link. Tai ne Kremliaus propaganda. Tai piliečių nerimas dėl savo valstybės.
Norėtųsi tikėti, kad už uždarų durų mūsų sprendimų priėmėjai šiuos klausimus kelia dvišaliuose susitikimuose. Tačiau vien empatijos nepakanka, jei norime būti tikri sąjungininkai. Tikras solidarumas reikalauja ir kritinio žvilgsnio, ir drąsos kalbėti apie tai, kas nepatogu. Jeigu siekiame demokratinės, klestinčios ir į Europos Sąjungą integruotos Ukrainos, turime pažinti ją visą – ne tik kovojančią, bet ir klumpančią. Ne tik didvyrišką, bet ir prieštaringą. Teikdami jai visokeriopą paramą šiame kelyje, manau, pribrendome prie holistiškesnio požiūrio į Ukrainą, o ne vien į tai, kokią norėtume ją matyti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
