Azijos šalys ir iš jų kilę žmonės sausį švenčia mėnulio Naujuosius Metus, bet medijose dažnai prie „mėnulio“ pridedama „kinų“, nes šventė „Vakaruose populiariai vadinama kinų Naujaisiais Metais“. Vadinasi, ne vieną tūkstantmetį vykdoma „sinifikacijos“ ar „kinizacijos“ programa pasiekė Lietuvą.
Šie terminai įvardija procesą, kai tautos ar grupės yra asimiliuojamos arba sukultūrinamos į kinų kultūrą: jų kalba, kultūra, religija, etninė tapatybė paverčiamos „kiniškomis“, kaip mėnulio Naujieji Metai. Kinai yra didžiausia pasaulio etninė grupė (maždaug 17,5 proc. pasaulio populiacijos), kai kuriose Azijos šalyse jų bendruomenės ypač didelės, pavyzdžiui, Singapūre sudaro 75 proc. populiacijos.
Žmonės visais laikais keliavo ne tik į kaimynines šalis, bet ir į kitus žemynus. Vyko natūralūs kultūriniai mainai – atvykėliai atveždavo savas, išsiveždavo naujas tradicijas. Ir krikščionys priėmė rastą paveldą – judaizmo tradicijas, antikinę kultūrą, meną, filosofiją, – Bažnyčios Tėvai ir Tradicija mokė ne naikinti tradicijas, o ieškoti sąsajų su Evangelija. Bet vykstant kariniams konfliktams okupantai naikina vietos paveldą, dažnai dangstydamiesi kultūrine marška kaip „didžiosios rusų kultūros“ tradiciją tęsianti putino diktatūra. Ir iškart kuria sunaikinto pakaitalą: pavyzdžiui, kad paneigtų krikščionybę, Prancūzijos revoliucijos vadai nusprendė, kad 1789 m. bus naujos eros pradžia.
Kinijos sinifikacijos tradicija sena, šiandien šis terminas tapatinamas su komunistine valdžia ir jos politika okupuotų tautų atžvilgiu. Tai vakarietiškų idėjų atmetimas ir marksizmo bei Kinijos komunistų partijos lyderystė. 1949 m. komunistų partijai – modifikuoto kiniško marksizmo ideologijai – įkūrus Kinijos liaudies respubliką, viskam vadovauja jos vadovai.
Kinų komunistai uolumu marksizmo idealams lenkė ir SSRS – šiai paskelbus destalinizaciją, nutraukė ryšius. Diktatūra ypač sustiprėjo valdžią perėmus Mao Zedongui. Kultūrinė revoliucija naikino žmones ir visuomenės struktūras, tik po jo mirties (1976 m.) situacija ėmė gerėti – pradėtos reformos, užmegzti ryšiai su Vakarų šalimis, JAV, pagerėjo ekonominė situacija.
Kinijos sinifikacijos tradicija sena, šiandien šis terminas tapatinamas su komunistine valdžia ir jos politika okupuotų tautų atžvilgiu.
Bet žmogaus teisių situacija, ypač okupuotų tautų, nepakito, 1989 m. vykę mitingai buvo žiauriai numalšinti. 2012 m. valdžią perėmus partijos generaliniam sekretoriui Xi Jinpingui, sustiprėjo valdžios koncentracija ir asmens kultas, paskelbta daug žmogaus teises varžančių įstatymų. 2023 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo įsakymas, griežtinantis oficialiai pripažintų religijų – islamo, budizmo, daoizmo, protestantizmo, katalikybės – praktiką.
Dabar mečetėse, bažnyčiose, šventovėse, vienuolynuose ir religiniuose susibūrimuose turi būti įgyvendinama „socialistinė, kinų kultūrą atspindinti Xi Jinpingo programa“ bei religijos „sinifikacija“. Konstitucija garantuoja religijos laisvę, bet praktikuoti gali tik priklausantys valdžios patvirtintoms „patriotinėms religinėms organizacijoms“. Šis įstatymas sustiprino religinių bendruomenių valdymą.
Po komunistinio perversmo keitėsi ir religinių bendruomenių situacija. Režimui nepaklusęs Tibeto dvasinis lyderis ir politinis vadovas,[1] Tibeto budistų ir tibetietiško budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama pasitraukė, kitas lyderis Panchen Lama suimtas, uždaromi vienuolynai, vienuoliai įkalinami. Persekiojamos musulmonų bendruomenės – joms priklausantys uigūrai ir turkai sudaro trečdalį šalies kalinių. Dėl režimo represijų kenčia krikščionių, protestantų (dauguma) ir katalikų bendruomenės. Tai patiria ir daoizmo, vietos religijos, nariai – uždaromi vienuolynai, naikinamos net kapinės.
Režimui sukūrus „patriotines religines organizacijas“, bendruomenės skilo – dalis pakluso ir tapo komunistų partijos instrumentu, kitos veikia pogrindyje, ypač aktyvios katalikų ir Tibeto budistų bendruomenės. Katalikų situacija kiek kitokia, nes kaip visuotinės Bažnyčios dalis jie pavaldūs Vatikanui, kuris iki popiežiaus Pranciškaus pontifikato juos rėmė dvasiškai ir politiškai – nepripažino diktatūros ir išlaikė diplomatinius santykius su Taivanu.
Nuo 2023 m. rezistentų persekiojimas tik stiprėjo, patriotinės organizacijos dar uoliau vykdo Xi Jinpingo propagandą. Uždrausta krikščioniška literatūra, net per pamaldas negalima skaityti Biblijos – ją keičia Karlo Marxo ir Xi Jinpingo raštai. Budistų bendruomenės turėjo nuimti Dalai Lamos nuotraukas ir vietoje jų dėti Xi Jinpingo, o ateistinė Komunistų partija paskelbė kontroliuosianti „Tibeto Lamų inkarnaciją“. 2018 m. popiežiaus Pranciškaus iniciatyva Vatikanui pasirašius sutartį su režimu pogrindinė katalikų bendruomenė privalo jungtis prie patriotinės, nes kitaip nusikalstų ir režimui, ir šv. Petro Sostui. Pavyzdžiui, kunigui atsisakius atskleisti išpažinties paslaptį – nes tai daryti draudžia kanonų teisė – šis įkalinamas.
Protestantų bendruomenių pastoriai gavo nurodymą per liturgines apeigas pristatyti partijos sesijų dokumentus, studijuoti K. Marxo raštus. Ir katalikai privalo į seminarijų programą įtraukti kiniško marksizmo bei partijos dokumentų studijas. Musulmonai, dvasininkai ir tikintieji ne tik studijuoja marksistinius veikalus, bet vyksta ir Korano sinifikacija, jo turinys „pritaikomas“ prie kiniško marksizmo arba interpretuojamas pagal valdžios nurodymus.
Nuo šiol religinės bendruomenės privalo vykti į „piligrimines“ keliones po Mao Zedongo gyventas ir revoliucionierių kovos vietas, dalyvauti partijos plenumuose, kur jų lyderiai dalijasi „dvasiniu“ ar ideologiniu „nušvitimu“. Kas savaitę vyksta tokios katalikų ir protestantų vyskupų bei dvasininkų – jie atsakingi už tikinčiųjų „patriotinį auklėjimą“ – piligrimystės. Kadangi Vatikanas perdavė pogrindinę katalikų Bažnyčią valdžiai, vyskupai privalo aktyviai dalyvauti tokiose programose ir „šviesti“ tikinčiuosius. Neseniai viena katalikų diecezija organizavo akciją „Raudonasis žygis skirtas parodyti partijai dėkingumą“.
Marksistinės sinifikacijos metodai taikomi ir kultūros srityse, taip paverčiant istoriją, tradiciją ir filosofiją ideologiniu instrumentu. Pagal „patriotinio auklėjimo“ direktyvas peržvelgiama okupuotų mažumų, ypač uigūrų ir tibetiečių, istorija. Pavyzdžiui, „istorinis įstatymas“ teigia, kad Tibetas nuo seniausių laikų yra Kinijos dalis, o budizmas suklestėjo kinams užėmus valdžią: senieji tibetiečių vienuolynai, juose esantys meno kūriniai ir archeologiniai radiniai pristatomi kaip kinų, o kad paneigtų tibetiečių kultūrą ar net egzistavimą, draudžiama kalba.
Budizmo tradicija ir vienuolynai ypač svarbūs to krašto žmonėms, tad „kalbinė reforma“ pradedama nuo vienuolių – jie privalo kalbėti tik angliškai. Ši budizmo sinifikacijos forma įvardijama kaip „humanistinis budizmas“. Gimtosios kalbos draudimas palietė ir šeimas – ne tik mokyklose, bet ir namuose visi privalo kalbėti mandarinų kalba. Kad tai vyktų greičiau, vaikai siunčiami į keletą mėnesius trunkančias stovyklas ir grįžę nebesusikalba su tėvais.
Ir uigūrų bendruomenės išgyvena tą patį – naikinami kaimų pavadinimai, ypač susiję su religija ir papročiais, jie privalo mokytis angliškai, pamaldose, institutuose, bendruomenėse studijuoti partijos istoriją, kalbėti apie „tėvynės Kinijos, socializmo ir Kinijos komunistų partijos meilę“. Žmogaus teisų organizacijos tai įvardija kaip kultūrinį genocidą.
Vyksta ir „muzikinis patriotinis auklėjimas“ – kad jaunimas griečiau adaptuotųsi, valdžia organizuoja marksistines karaokes. Leidžiamos specialios knygelės vaikams, ypač platinamos Honkonge, siunčiamos į Taivaną. Pagal naujausius nurodymus, sinifikacijos metodai turi būti taikomi ir filosofijai, visoms filosofinėms srovėms ir filosofams – viskas turi atitikti kiniško marksizmo principus. Nepaklusus taikomos griežtos sankcijos.
Marksistinės sinifikacijos metodai taikomi ir kultūros srityse, taip paverčiant istoriją, tradiciją ir filosofiją ideologiniu instrumentu.
Xi Jinpingo „antrosios integracijos“, arba sinifikacijos, tai yra kiniško marksizmo sintezės planas veikia. Kultūrinių, etninių, religinių ir filosofinių tradicijų adaptacijos rezultatai matyti ne tik šalyje, pavyzdžiui, komunistinės budistų bendruomenės aktyviai palaiko putino invaziją Ukrainoje. Pasak žmogaus teisių aktyvistų, „Kinijos komunistų partija rodo išskirtinį išradingumą: jai pavyko vykdant musulmonų mažumų genocidą sulaukti tarptautinės bendruomenės paramos, net musulmoniškų šalių“.
Pakistano islamo ideologijos taryba remia musulmonų uigūrų persekiojimą; apie teisės pažeidimus neužsimena Turkija. „Kinų režimui pasisekė įvykdyti tai, ko nepavyko SSRS: jis išlaikė ir atnaujino komunizmą, o Vakarai už tai moka“, – rašoma ataskaitoje apie padėtį Kinijoje.
Tarptautinių organizacijų teigimu Kinija vykdo kultūrinį, religinį ir ekonominį genocidą. Prie to, panašu, prisideda demokratiškas pasaulis – kai Kinijos islamo, krikščionių ar budistų bendruomenių nariai studijuoja kiniško marksizmo, partijos plenumų ar religinių įstatymų medžiagą, ES ir JAV švenčia „kinų Naujuosius“. Metų pradžioje Tibete įvykus žemės drebėjimui demokratiškos šalys siuntė solidarumo žinutes „kinų tautai“, taip patvirtindamos okupacijos pripažinimą – nė žodžio apie tibetiečius.
Visi šie, lyg ir maži, ženklai rodo, kad sinifikacija persismelkė į demokratiškas kultūras. Prieš keletą metų viename Lietuvos dvare vyko šviesos festivalis „Didieji kinų žibintai“, medijose mirgėjo milžiniškų drakonų reklama. Kažin ar organizatoriai pagalvojo, kad už drakonų slepiasi drakoniška žmones, istoriją ir kultūrą žudanti „kultūra“. Kaip daugybę tautų naikinusi ir naikinanti „didžioji rusų kultūra“, kurią iš esmės kūrė okupuotų kraštų žmonės, rusai tik pasisavino jų vardus, istoriją, darbus. Ir komunistinė Kinija savinasi Tibetą, „nacionalizuoja“ uigūrų vaikus.
Prieš keletą metų viename Lietuvos dvare vyko šviesos festivalis „Didieji kinų žibintai“, medijose mirgėjo milžiniškų drakonų reklama. Kažin ar organizatoriai pagalvojo, kad už drakonų slepiasi drakoniška žmones, istoriją ir kultūrą žudanti „kultūra“.
Vasario pradžioje vykusiame Kinijos komunistų partijos suvažiavime, į kurį pakviesti religinių ir tautinių bendruomenių lyderiai, buvo pasidžiaugta puikiai veikiančiu sinifikacijos įstatymu. Panašu, tai džiugina ir demokratišką pasaulį – stengiamasi „gaivinti“ ir megzti ryšius su atvirai genocidą vykdančiu režimu.
Nemažai kritikuojančių Donaldo Trumpo „Amerika pirmiausia“ sako „ekonomika ar lustai svarbiausia“. Arba „taika svarbiausia“. Kitaip sakant, tikslas pateisina priemones. Ar atvirkščiai. Tad švelnios mamos toliau rengs savo vaikučius „siūta Kinijoje“ rūbeliais, o už mažumų teises kovojantys aktyvistai į mitingus nešis „pagaminta Kinijoje“ švilpukus ir išmaniuosius (be informacijos apie režimą) telefonus.
[1] 2011 m. atsisakė politinės lyderystės.
