Meno, sporto ar mokslo maišymo su politika tema visais laikais kėlė daug diskusijų, ypač įvykus politiniam virsmui ar perversmui. Tai vyksta ir Lietuvoje, bet paskelbus Kovo 11-osios Aktą mažai kas kalbėjo apie sovietinių paminklų meniškumą, o šiandien ne vienas gailisi Žaliojo tilto žalių figūrų. Ką jau kalbėti apie paminklus Petrui Cvirkai, Salomėjai Nėriai! Ir sakantieji, kad menas gali tarnauti ideologijai, sulaukia kritikos, esą nieko nenutuokia apie meną, vadinami nacionalistais ar rusofobais, nes menas yra aukščiau (virš) politikos.
Nors artėjant rinkimams ne viena partija stengiasi pritraukti menininkus, sportininkus ir šie gana dažnai sutinka leistis į politikos žemumas. Daug menininkų teigė, kad galima išsaugoti menininko nepriklausomybę net aktyviai dalyvaujant politiniame gyvenime. Kiti sakė, kad menininkas yra anapus kasdienybės, tad neprivalo ar net negali domėtis, kas vyksta.
Vokietijoje įsigalint nacizmui Thomas Mannas, priešingai nei jo brolis rašytojas Heinrichas Mannas, teigė esąs virš politikos, nors simpatizavo – matyti kūryboje – nacionalsocialistams. Palaipsniui jo pozicija keitėsi, jis įsijungė į kovą su ideologija ir nors neatsisakė menininko nepriklausomybės idėjos, tai matyti jo kūriniuose.
Lietuvoje visi okupantai naudojo ne tik brutalią fizinę ir tariamai teisinę prievartą, bet ir instrumentalizavo kultūrinį šalies gyvenimą: kalbą, literatūrą, religiją, filosofiją, kitus humanitarinius (bandė ir tiksliuosius) mokslus. Okupantai skubėjo uždaryti Vilniaus, Vytauto Didžiojo universitetus, kitas švietimo įstaigas, tad dauguma tautiečių studijavo rusijos, Lenkijos mokslo įstaigose, retas laisvo pasaulio universitetuose. Išsilavinimas tik didino atskirtį tarp inteligentijos ir valstiečių (baudžiauninkų) bei miestiečių, kalbos draudimą palaikė ir išsilavinusių tautiečių panieka „mužikų“ kalbai.
Sąmoningas kultūrinio palikimo naikinimas ar pritaikymas prie ideologijos veda istorijos ištrynimo ar iškraipymo link – Tadas Blinda tapo herojumi dėka menininkų.
Diktatoriai žino, kad sunaikinę ar sukultūrinę tradicinį ir kultūrinį paveldą užvaldys okupuotą tautą ne tik fiziškai. Nežinantieji tiesos ir įtikėjęs propaganda – prie to ypač prisideda menininkai[1] – negeba laisvai rinktis ir tampa instrumentu manipuliatoriaus rankose.
Diktatoriai žino, kad sunaikinę ar sukultūrinę tradicinį ir kultūrinį paveldą užvaldys okupuotą tautą ne tik fiziškai.
Ilgai trukusio kultūrinio ir istorinio maišymo su politika pasekmės ypač išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Staiga visas pasaulis, net nenorintieji to pripažinti suvokė, kad Ukraina yra šalis, o ne rusijos sritis. Šalis turintį seną kultūrinę, religinę ir politinę – ilgesnę nei ją valdžiusi imperija – istoriją. Ir mes atmenam, kaip pirmaisiais Nepriklausomybės metais laisvojo pasaulio žmonės perklausdavo, iš kur esam, o išgirdę, kad išsilaisvinom iš sovietų imperijos nustebdavo: „Kodėl? Argi jums buvo blogai?“ Suvenyrų parduotuvėse matom marškinėlius su užrašu: „I love Lithuania. But where is it?“ Vis rečiau išgirstam šį klausimą, o ukrainiečiai, kad pasaulis išgirstų apie Ukrainą, aukoja gyvybes.
2022 m. sociologė, politikos mokslų daktarė Anna Colin Lebedev išleido knygą „Jamais frères? Ukraine et Russie: une tragédie postsoviétique“ („Niekuomet broliai? Ukraina ir Rusija: postsovietinė tragedija“). Ji gimė Maskvoje, 1989 m. su tėvais, politiniais pabėgėliais, atvyko į Prancūziją, 1997 m. įgijo šalies pilietybę. Knygos pristatyme rašoma: „Putinui reikėjo užpulti Ukrainą, kad ši pradėtų egzistuoti mūsų vaizduotės susikurtam žemyne.“ Ukraina (ir Baltarusija) net demokratiškame pasaulyje seniai tapatinama ar identifikuojama su rusija. Labiau nei Baltijos ar kitos rusų okupuotos šalys, tai lėmė ir kultūriniai aspektai – kalba (slavų), religija (ortodoksai) ir rytų menas, literatūra.
Sunku pakeisti ne tik politinę santvarką, bet ir žmonių mąstymą. 2022 m. minint šalies Nepriklausomybę Volodymyras Zelenskis sakė, kad pasaulis išgirdo apie Ukrainą: „Daugiau niekas nebesakys: „Ten, kažkur Rusijoje.“ Krymo okupacija 2014 m. priminė apie Ukrainą, bet tik 2022 m. daugelis atskleidė ukrainiečių tautą, kultūrą, religinį palikimą, nors dar nemažai atkartoja ir skleidžia „didžiosios rusų kultūros“ mitą.
Pasak autorės, 2014 m. diskusijų centre buvo ne Ukraina, o rusija – jos įtaka, interesai, net į demokratines šalis skverbėsi Maskvos mitas apie baisius ekstremistus ukrainiečius. Prie to prisidėjo ir sąmoningai kurtas rusų „kultūrinis“ mitas, užgožęs seną ir turtingą ukrainiečių kultūros realybę. Ant knygynų ir bibliotekų lentynų dažnai matyti užrašas „rusų literatūra“, bet nėra „ukrainiečių literatūros“ ar „Centrinės Azijos literatūros“, nes tų šalių autoriai tiesiog priskiriami rusams. Ir muziejuose fraze „rusų menininkas“ pristatomi menininkai iš Ukrainos ar kitų rusų imperijos ir sovietų okupuotų kraštų.
Tas pats kitose srityse – pasak Ukrainos instituto Londone vadovės Olesios Chromeičuk, apie II pasaulinį karą buvo kalbama kaip apie rusų tautos auką, nors raudonosios armijos gretose buvo daugybė karių iš sovietų okupuotų kraštų ir joje kovoję ukrainiečiai buvo vadinami nacių kolaborantais.
Panašu, kad dalies populiacijos, net lyderių mąstyme niekas nepasikeitė: aiškindamas, kad Ukrainai neverta kovoti (t. y. skirti lėšų gynybai) Donaldas Trumpas tikslu pagrįsti savo žodžių pagrįstumą sakė, jog prieš rusų armiją dar niekas neatsilaikė ir pabrėžė, kad rusai nugalėjo „nacius“ II Pasauliniame kare. Plačiai paplitęs „rusų kultūros“ – jai priskiriamas ne vienas menininkas ukrainietis – mitas stiprino pasaulio prielankumą rusijai. Net nepritariantys jos politikai teigia esą kūrėjai niekuo dėti, kad reikia skirti meną nuo politikos ir taip palaiko pozityvų rusų įvaizdį.
Maskva sąmoningai kūrė centristinę imperijos istoriją ir kultūrą – kas tiko įtraukė į „istoriją“, o kas ne, naikino (ir materialų paveldą) ir kūrė „didžiąją“ kultūrą, istoriją. Pasak A.C. Lebedev, niekas nedrįstų buvusiose Prancūzijos kolonijose kalbėti apie „didžiąją prancūzų kultūrą“, bet tai brukama rusų okupuotose šalyse, tad okupanto sukurto vaizdinio palaikymas nėra neutralus. Ilgalaikė okupacija pažymėjo okupuotas šalis – vienoda architektūra, vyraujanti rusų kalba, elgesio įpročiai. Išgydyti šimtmečiais darytas žaizdas reikia laiko, tad ar galima reikalauti iš ukrainiečių pagarbos rusų tautai, kai net kalba buvo kolonizavimo įrankis? Sviatlana Aleksijevič atsiimant Nobelio literatūros premiją sakė, kad jos namai yra Baltarusija, tėvo žemė ir Ukraina, motinos žemė, kur gimė, ir „didžioji rusų kultūra, be kurios negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo“.
Kodėl ji rašė rusų kalba – vartota nuo Lvivo iki Vladivostoko, – o ne baltarusių ar ukrainiečių? – klausia knygos autorė. Jos manymu, svarbu įvardyti, kuo skiriasi Ukraina ir rusija, o ne ieškoti panašumų tarp aukos ir okupanto, nes tai prisideda prie invazijos pateisinimo. Ukrainiečiams kalbėjimas apie brolybę su rusais, net siekiant taikos, kaip daro Popiežius, yra „prievartos priedanga“. Ypač girdint, kaip šis skatina „brolius“ okupantus tęsti „didžiosios Motinos Rusijos“ tradiciją: „Jūs esate didžiosios Rusijos paveldėtojai: didžiosios šventųjų, karalių Rusijos, didžiosios Petro Didžiojo, Jekaterinos II, didžios, apšviestos Rusijos imperijos, didžiulės kultūros ir didžios žmonijos.“ Taip, Jekaterina buvo „filosofų draugė“ ir mecenatė, bet ji „įsteigė vergovę, ypač Ukrainoje. <...> Protingo despoto pavyzdys, vergvaldė.“ Todėl pažinti okupuotą šalį, ne tik okupantą, yra moralinė pareiga.
Tai nelengva, sako rusų rašytojas Viktoras Jarofejavas, po invazijos pasitraukęs į Vokietiją. Prancūzijoje skelbtame straipsnyje jis kalba apie rusų tautai būdingą nusikaltimo ir bausmės suvokimą: jo močiutė per savo gyvenimą (96 metai) nesudaužė nė vieno puodelio, jie duždavo patys ar išsprūsdavo iš rankų. Pasak autoriaus, rusų sąmonėje sąžinės užslopinimas ir kaltės nepripažinimas vyksta automatiškai, tai matyti ir istorijos interpretavime ir tam tarnaujančio meno formose. Jis svarsto ar rusijos lyderiai kada nors pripažins pirmtakų kaltę kaip demokratinio pasaulio vadovai: ar rusų tautoje atsiras Willy Brandtas, kuris Kijeve, suklupęs priešais ukrainiečių tautą, prašys atleidimo dėl šiandienos nusikaltimų?!
Rusija visada ieškojo kaltų, ypač nuo 1917 m., tad prasidėjus invazijai Kremlius aiškino esą karą išprovokavo Vakarai ir NATO. Didelė dalis populiacijos įtikėjusi ilgą laiką kurtu – prie to prisidėjo įvairių sričių menininkai – idealizuotos rusų tautos mitu. Juo tiki net demokratinių valstybių vadovai ir piliečiai, pavyzdžiui, kalbama apie „vokiečių kaltę“, bet „rusų kaltės“ nėra. Politinė kultūra susijusi su kultūra apskritai ir sovietinė propaganda tuo pasinaudojo. Sovietiniai filmai šlovino carinės ir raudonosios armijos kovas su blogais ukrainiečiais (bet uždrausti filmai apie holodomorą) ir minia įtikėjo, kad Ukraina yra „istorinės rusų žemės“: „Be Ukrainos nėra Rusijos. <...> Tai iškalta istorinėje rusų imperijos pasąmonėje ir putinas tai jaučia“ (Karlas Jaspersas). Minia nepakeltų pralaimėjimo, nes tai būtų šimtmečiais kurto mito sunaikinimas.
Ukrainiečiams kalbėjimas apie brolybę su rusais, net siekiant taikos, kaip daro Popiežius, yra „prievartos priedanga“.
Sovietų valdžia suvokė menininkų, rašytojų vaidmens svarbą – 1932 m. buvo nuspręsta uždaryti visas rašytojų, žurnalistų sąjungas ir įkurti sovietinių rašytojų sąjunga. Jai priklausę kūrėjai turėjo „rašyti tiesą“, bet „rašytojai ne visuomet mato šią [partijos] tiesą“. Pasak Stalino, menininkas privalo pristatyti socialistinį realizmą, tai yra kurti būsimo statinio istoriją. Statinio, kuris pasak Andrejaus Platonovo, niekada nebus pastatytas, bet taps bendru statytoju kapu. Daug menininkų įsitraukė į šio statinio statybą, pavyzdžiui, Maksimas Gorkis atmetė praeities ir dabarties tiesą: „Tai tiesa, su kuria turime kovoti ir kurią be gailesčio turime sunaikinti.“ Jis kaltino Vasilijų Grossmaną – gimė Ukrainoje, tuometėje rusų imperijoje, – kad šis „neįžvelgė tiesos“ dirbdamas kasyklose ir aprašė tikrą, o ne stalinizmo standartus atitinkančią realybę. Ir šis, kaip ir visi kūrėjai, atsisakę tarnauti režimo tikslams, buvo išstumtas „susivokusių“ menininkų.
Parodoje „Spąstai su centriniu šildymu“ rašoma, kad 1962 m. literatūrinis rusų žurnalas išspausdino Aleksandro Solženicyno apysaką apie Gulago siaubą ir Eduardo Mieželaičio, „tik gavusio Lenino premiją“, eilėraščių vertimus. Menininkai, atsisakę kurti sovietinį, pasitraukė ar buvo sunaikinti, bet padėjo sklaidyti žinomų menininkų (vidutinybės nepatraukia minios dėmesio) kurtą mitą. Tai nebuvo lengva: pasirodžius A. Solženicyno, V. Grossmano, Aleksandro Sacharovo ir kitų disidentų kūriniams laisvame pasaulyje ne visi patikėjo sovietine realybe, nes buvo sunku atsisakyti „didžiosios rusų kultūros“ mito.
Rusų tautos atstovai griežčiausiai vertina savo tautiečių veiksmus, mąstymą, lyderius, jais įtikėjusią minią, bet dauguma tai gali daryti tik būdami laisvame, demokratiškame (rusų valdžios kritikuojamame) pasaulyje. Ukrainoje gimęs rusas sociologas Emilis Painas sako, kad šiuo metu rusijoje vyksta „imperinio sindromo atgimimas“. Rusai, nors ne visi pritaria putino veiksmams, yra jam dėkingi už sugrąžintą tautos ir šalies „didybę“, kurią kūrė ne tik Jekaterina II, bet ir menininkai, įkvėpę pasididžiavimą „didžiąją kultūra“.
Prancūzų rašytojas Pierre‘as Pascalis rašė, kad menininkai aktyviai tarnavo leninui dalijant Ukrainą. Daug meno srities atstovų prisidėjo kuriant „naująjį“ sovietinį žmogų, tad jų kurta „didžioji“ politinė ir kultūrinė tradicija rusams ypač svarbi. Realybę neigiančiu mitu įtikėjusių nemažai ir laisvame pasaulyje – nuo Vengrijos ir Vatikano iki Lotynų Amerikos ir JAV. Tiesa, rusai nesibodi „skolintis“ to, kas tinka iš „blogų“ Vakarų, pavyzdžiui, teigia, kad putinas kaip De Gaulle‘is – nori suvienyti šalį arba kaip Franklinas Rooseveltas – kovoja su oligarchais. Rusai neatlaikytų „didžiosios kultūros“ mito griuvimo, teigia Ivanas Iljinas: „Jei nebus priešo, neliks Rusijos.“
Daug meno srities atstovų prisidėjo kuriant „naująjį“ sovietinį žmogų, tad jų kurta „didžioji“ politinė ir kultūrinė tradicija rusams ypač svarbi.
Spalio mėnesį Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Menas ir karas“, joje dalyvavo Lietuvos ir užsienio kūrėjai, filosofai. Po Arūno Gelūno pranešimo dalyvė iš Anglijos – kilusi iš Pietų Afrikos – priekaištavo, kad konferencijoje tiek daug dėmesio skiriama Ukrainai. Pasirodo, jos močiutė buvo komunistė, kovojo už pasaulio žmonių teises, o čia kalbama tik apie „neaiškius“ ukrainiečius – „didžiosios rusų kultūros“ mito pavyzdys. Ir Lietuvos sovietinės sistemos kūrėjų pasirinkimas siųsti į kremlių žinomus menininkus rodo jų vaidmens svarbą. Net aprimus represijoms ne visi menininkai galėjo leisti savo kūrinius ar ruošti parodas. Vytautas Landsbergis minėjo, kad netrukus po Kovo 11-osios žinomi kūrėjai prašė „suspenduoti“ demokratiškai išrinkto Seimo sprendimą dėl Nepriklausomybės.
Kodėl? Pasirodo, laisvoje Lietuvoje jiems reikia rūpintis savo kūrinių leidyba, anksčiau tai darydavo sovietinė rašytojų sąjunga, kitos institucijos. Profesorius neminėjo pavardžių, bet galima spėti, kad tai nebuvo Sigitas Geda ar Marcelijus Martinaitis. Ir šiandien matom menininkų įtaką – socialdemokratai vykdė rinkiminę kampaniją skambant Marijono Mikutavičiaus dainai „Kaip gyveni?“. Aišku, atlikėjas nelėmė partijos pergalės, bet tikrai prie to prisidėjo – jo dainas mėgsta visos kartos, o „skambantis“ žodis veikia geriau, nei sunkiai rezgami argumentai. Tad ar visada menas (sportas) ir politika nėra sumaišyti?!
[1] „Vienas ryškiausių atsiminimų iš pradinių klasių – mokytojų pasakojimai apie vaiką leniną, gelbstintį knygas nuo užpuolusių žąsų, nesugebantį pameluoti tėvams, ir kitos privalomos propagandinės legendos, skirtos vaikams auklėti. Pradinėse klasėse man jos darė didelį įspūdį.“ V. Klumbys, „Spąstai su centriniu šildymu“.
