2025 m. sausio 20 d. visas pasaulis – nebent neturėjo interneto ryšio ar šis buvo sutrikęs – stebėjo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguraciją arba „antrąjį sugrįžimą“. Ceremonija buvo įspūdinga, o kalba dar įspūdingesnė: išrinktasis prezidentas pabrėžė, kad yra „išrinktasis“, nes Dievas apsaugojo jį nuo mirties, kad įvykdytų misiją. Ir pareiškė, kad pirmiausiai imsis JAV atstatymo darbų, tai yra atkurs didybę, išlaisvins (nepasakė nuo ko), kurs ekonominę gerovę ar gerovės valstybę. Po to pasirūpins pasaulio gerove (nepristatė plano).
Kad kalbos apie misiją nėra tušti žodžiai, patvirtino charizmatiškas pastorius iš Nigerijos, jis dėkojo Dangui už „išrinktąjį“, jam emocingai pritarė žydų rabinas. Tik katalikų kunigas, panašu, nesuvokė, kas vyksta, ramiai perskaitė savo tekstą.
Susirinkusieji plojo ir stojo po kiekvieno gerovės plano punkto, nors ir publikoje buvo nesusipratėlių – sėdėjo lyg mietą prariję, nei stojo, nei plojo. Lietuvoje ne visi atkreipė dėmesį į „misijinę“ D. Trumpo misiją, bet pasaulyje, ypač Prancūzijoje, pasirodė nemažai publikacijų šia tema.
Žinomas publicistas analizuodamas inauguracinę kalbą svarstė, ar ją reiktų interpretuoti krikščioniškame, ar antikinės Graikijos kontekste. Kadangi išvakarėse žiūrėjo filmą „Brajano gyvenimas“, ceremonija Baltuosiuose rūmuose jam pasirodė lyg naujas filmas, kurį pavadino „Antrasis Donaldo atėjimas“. Aukso amžiaus pažadas suteikė prezidentui religinį, net apokaliptinį aspektą, tai rodė jo verbalinė ir kūno kalba, jis atrodė lyg perkeistas ar atėjęs iš kito pasaulio – veidas ir šukuosena apsupti oranžinės aureolės, eisena sunki, bet ir lengva.
Per ceremoniją jis neturėjo fizinio kontakto nei su žmonėmis, nei daiktais – jo lūpos nepalietė Melanijos lūpų, o ranka nepalietė Biblijos per ceremoniją, tai primena Marijai Magdalietei skirtą „Neliesk manęs“. Be to, pirmoje eilėje sėdintys priminė Šventosios Šeimos paveikslą, kur greta šeimos sėdi būrelis išrinktųjų: šv. Markas, šv. Bernardas, šv. Elonas, šv. Džordža, patriarchai Barakas, Bilas ar Joe, bet buvo ir eilinių ar Dievo tautos narių.
Aukso amžiaus pažadas suteikė prezidentui religinį, net apokaliptinį aspektą, tai rodė jo verbalinė ir kūno kalba.
Panašios asociacijos kilo ne vienam matančiam, kaip pagrindinis veikėjas ir jo sekėjai yra įtikėję, kad naujoji kadencija bus kitokia nei prieš aštuonerius metus, kai šis atėjo gelbėti savo tautos. Tąkart nepasisekė iki galo įvykdyti misijos – sutrukdė fariziejai, rašto aiškintojai ir neklusnūs apaštalai, o sekėjai, nepavykus Kapitolijaus šturmui, nepajėgė apsaugoti nuo politinės mirties. Bet Donaldas „prisikėlė“, nes Dievas – ne kartą pabrėžė kalboje – nenorėjo, kad jis ir vėl patektų į pragarą. Todėl grįžimas į Baltuosius rūmus yra lyg „antrasis atėjimas“.
Krikščioniškoje tradicijoje antrasis Kristaus atėjimas baigia Įsikūnijimo misiją, jis grįžta kaip teisėjas. Kaip tik tai, panašu, ir patraukė D. Trumpo dėmesį – jis spręs, kam atleisti, pavyzdžiui, šturmo organizatoriams, o ką siųsti į pragarus (paminėjo keletą vardų). Blogiečiams skirta bausmė bus negailestinga. Tačiau, pastebi komentaro autorius, žadamas aukso amžius gali būti siejamas ir su senąją graikų tradicija (Hesiodo „Darbai ir dienos“), kai pirmuoju žmonijos laikotarpiu klestėjo taika, žmonės buvo laimingi, nereikėjo dirbti, nes žemė buvo derlinga.
Pasak istoriko Marko Lillos, reakcionieriai dažnai renkasi apokaliptinį istorijos interpretavimo mitą, esą per istoriją atsivėrė bedugnė, kuri laikui bėgant tik gilėjo ir tolino žmoniją nuo aukso ar herojiško amžiaus, arba tiesiog normalaus būvio. Tai neišvengiamai veda į apokalipsę ir žemės drebėjimą – kas ir vyksta šiandien.
D. Trumpas nėra nei pirmasis, nei paskutinis politikas, dalijęs tokius pažadus, bet žinant amerikiečių religingumo jausmą, jo asmenybę ir charakterį, norą nedelsiant veikti ir troškimą palikti neišdildomą ženklą istorijoje, jis imsis bet ko, kad mitas taptų realybe. 2017 m. pirmosios inauguracijos metu pristatyta programa yra niekis lyginant su antrąja – šiandien jis pasiryžęs pervadinti ne vieną „objektą“, nusavinti žemes, išspręsti konfliktus visam pasaulyje ir priversti laikytis taikos, bausti blogiečius. Ir nors pats teigia vykdantis ypatingą misiją, socialiniuose tinkluose jis dažnai vadinamas „antikristu“, tai yra netikru pranašu, vadinasi, ir oponentai renkasi religinę perspektyvą. Tad JAV prasideda gėrio ir blogio kova.
Tad JAV prasideda gėrio ir blogio kova.
Katalikiškoje Europos spaudoje – ne socialiniuose tinkluose – „antikristo“ termino nematyti, nes autoriai ir skaitytojai D. Trumpo išrinkimą priima ne kaip stebuklą, misiją ar „antrąjį atėjimą“, o tiesiog kaip antrą kadenciją. Dauguma komentatorių „juodąjį auksą“ – šis turėtų sukurti „aukso amžių“ – vertina gana atsargiai ir nerimauja, kad dėl „juodumo“ iš pažado teliks ekologinės problemos.
Pažadas prikelti iš nuopuolio neramina ir JAV katalikų bažnyčią: vyskupų konferencija išreiškė nuogąstavimų dėl to, kaip bus vykdomi „prikėlimo“ darbai, ypač kalbos apie mirties bausmės grąžinimą, migracijos politiką ar iždą pildysiančio aukso pasekmes. Puikiai suvokiantys asmens kulto pavojų hierarchai ir tikintieji – tai rodo ir ceremonijoje dalyvavusio kunigo santūrumas – neįsitraukė į „mesijinį“ judėjimą, bet aišku, kad D. Trumpo rėmėjų gretose nemažai bendruomenės narių.
Stebina tik, kad „religiniu“ entuziazmu pasižymi ir netikintys sekėjai – kone visi sako „Dievas“, nors sunku suprasti, kokią dievybę mini, greičiau tai tiesiog emocinis riksmas ar argumentas įrodyti įsitikinimo pagrįstumą: jo gyvybę išsaugojęs Dievas iš anksto buvo numatęs JAV gelbėjimo misiją. Niekas nekvestionuoja argumento dėl gyvybės išsaugojimo, bet antrąją teiginio dalį gali pagrįsti tik įtikėję lyderio argumentais.
Dauguma komentatorių „juodąjį auksą“ – šis turėtų sukurti „aukso amžių“ – vertina gana atsargiai ir nerimauja, kad dėl „juodumo“ iš pažado teliks ekologinės problemos.
Monoteistinės religijos – išpažįstančios Dievą Kūrėją – atmeta asmens kultą ir perspėja dėl netikrų pranašų: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1Jn 4, 1). Be to, tikintieji nesisavina „dieviškų misijų“. Bet kaip ir kiekvienoje bendruomenėje atsiranda tokių „pranašų“, net politikų, nors dažnas jų religinėje erdvėje pasirodo tik per rinkimų kampaniją. Bet aukštas stotas ar religinės bendruomenės lyderio palaikymas – D. Trumpą kampanijos metu aktyviai rėmė protestantiškos bendruomenės – gali įtikinti bendruomenę, kad kandidatas vykdo išskirtinę misiją.
Krikščionių dvasininkų, rabino įtraukimas į inauguracijos ceremoniją, ypač emocingi pastoriaus ir rabino pasisakymai ar šlovinimo maldos ir padėkos už prezidentą suteikė šiam sakralumo žymą ar aureolę. Tad net jei žadamas „aukso amžius“ neduos regimų vaisių, ištikimiausi ir mitu įtikėję rėmėjai to nepaisys. Aišku, ne vienas pripažins, kad realybė neatitinka Hesiodo pirminės gerovės, o tariamas mesijas – tik netikras pranašas: „Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų.“ (Mt7, 16–18).
Jau per pirmuosius mėnesius ar net dienas bus aišku, ar teisė ir jos besilaikantys politikai sustabdys Trumpo mesianizmą, bus apgintos žmogaus, bendruomenės ir tautos teisės.
D. Trumpo „antrasis atėjimas“ manipuliuojant „mesijiniais“ argumentais – ne tokiu įspūdingu mastu – turi analogų Europoje ir Lietuvoje. Žodžiai „krikščioniškas“ ir „tradicija“ turi magišką galią, ypač kai tai kartoja dvasiniai autoritetai – dažnai ir medijų žvaigždės, todėl patraukia ir niekuo netikinčius, jų paskatinti tikintieji ar jais įtikėjusieji balsavo net už antisemitiniais lozungais (kol kas tik lozungai) pagarsėjusį veikėją ir jo suburtą darinį. Rezultatas: Lietuvai ES Parlamente atstovauja putino agresiją palaikantys, tai yra nebalsuojantys dėl sankcijų režimui krikščionys Petras Gražulis ir Valdemar Tomaševski. Seimo dauguma – visi deklaravo ginantys tradicines ar krikščioniškas vertybes – sudarė koaliciją su antisemitiniu judėjimu, jo nariai įtraukti į vyriausybę, kurią patvirtino tradicinių ir krikščioniškų vertybių gynėjas – jis visuomet pabrėžia – prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidento Valdo Adamkaus sprendimas į prezidentinės priesaikos ceremoniją įtraukti aukščiausią katalikų Bažnyčios dvasininką (skaito invokaciją) tautos išrinktajam suteikia tam tikrą „sakralumo“ žymą. Tad kaip pastebėjo apie ceremoniją kalbėjęs žinomas politologas, daugelio manymu, tai neatskiriama ceremonijos dalis, nors ir nėra nurodyta Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme.
Ką tik vykusios, vykstančios ir netrukus vyksiančios rinkiminės kampanijos rodo, kad geriausius rezultatus (ne vaisius) duoda „vertybinės“ programos – nedaug kas nori gilintis į programų detales, o „vertybė“, ypač „nacionalinė“ ar „krikščioniška“, patraukia net tuos, kuriems krikščionybė yra kūčiukai ant kalėdinio stalo ir šokoladiniai ar svogūnų lukštuose dažyti kiaušiniai.
Be to, vertybines programas lengva parengti, tam nereikia skaičiuoti visokių biudžetų ir panašiai, o nepasisekus įvykdyti vieno ar kito pažado arba mesijinio – antikinio mito, galima kaltinti „nevertybinius“ kolegas. Ar net įžvelgti „antikristo“ šešėlį. O jei netyčia sušlubavus sveikatai prasideda demencija arba pažadai užmirštami, sekėjai užjaus ir palaikys. Tik „vaisius“ teks rinkti kitos kadencijos, ne tokiems vertybiniams tautos išrinktiesiems.
