„Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams“, – skelbė Vytauto Montvilos ketureilis. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę ir nugriovus Lenino paminklus atrodė, kad baigėsi ir leninizmo era. Bent demokratiniame pasaulyje. Bet, panašu, poetas teisus – sausio 21 d. minint komunistinės ideologijos kūrėjo mirties šimtą vienerius metus ES šalių, nepatyrusių režimo, kairiųjų partijų medijose pasirodė nemažai straipsnių apie sovietinės diktatūros pradininką: jis ne tik aukštinamas, bet ir aiškinama, kokios aktualios jo idėjos šiandien, raginama imtis jų įgyvendinimo – „būtina atgaivinti leninizmą“, nes tik taip „galima kovoti su valdžia“.
Stalino įkvėpėją šlovinančios publikacijos patraukė vietos visuomenininkų, istorikų dėmesį. Dauguma pastebi, kad istorijos apie šlovingą bolševikų revoliuciją ir jos vadą neatitinka realybės, sąmoningai nutylimas socialinis ir politinis kontekstas – revoliucija nepasižymėjo nei šlove, nei masiškumu, darbininkų judėjimai nebuvo tokie gausūs, o valstiečių maištus lydėjo vis stiprėjantis antisemitizmas.
Šiandien demokratiniame pasaulyje kuriami lenininiai mitai yra įkvėpti senųjų, spalio revoliuciją, pasaulinę bolševikų revoliuciją, III internacionalą šlovinančių mitų. Vadinasi, praėjus šimtmečiui po ideologijos kūrėjo mirties vis dar – ne tik režimą patyrusiose šalyse ar rusijoje – tikima leninizmo lozungais.
Demokratinio pasaulio leninistai, panašu, yra nuoširdžiai įtikėję komunistinės gerovės valstybės idėja – dauguma jų nesimėgavo režimo privilegijomis – ir stengiasi tuo įtikinti kitus sunkiai suvokiamais būdais. Vienas jų – nauji, reaguojant į aktualijas, kurti mitai, pavyzdžiui, kad Leninas ir bolševikai buvo ekologai, pirmieji ėmė rūpintis gamtos apsauga.
Sausio 21 d. minint komunistinės ideologijos kūrėjo mirties šimtą vienerius metus ES šalių, nepatyrusių režimo, kairiųjų partijų medijose pasirodė nemažai straipsnių apie sovietinės diktatūros pradininką
2017 m. Lundo universiteto dėstytojas geografas Andreasas Malmas kolokviume pristatė Leniną ir bolševikus kaip ekologijos pionierius ir kaip įrodymą pateikė penkis argumentus: 1) Leninas buvo arti laukinės gamtos, ypač mėgo kalnus (kaip Hitleris), nes „ten lengviau iškęsti valdančiosios klasės priespaudą“; 2) 1921 m. jis patvirtino natūralių rezervatų kūrimą; 3) dekretas „Dėl žemės“ arba žemės, miškų, vandens telkinių nacionalizavimo buvo „politinis veiksmas“, išreiškęs jo „artimumą gamtai“; 4) 1917 m. skelbtas Lenino tekstas apie artėjančios katastrofos „valdymo priemones“ – ekologinio mąstymo pradžia ir principai; 5) Leninas taip mylėjo rusišką žiemą ir sniegą, kad 1918 m. sausio pradžioje – iš džiaugsmo, kad po perversmo valdžia išsilaikė 72 dienomis ilgiau nei Paryžiaus komuna – šoko ant sniego.
Bet, pasak geografo pasisakymą komentavusiojo, šio argumento „svoris lengvesnis už snaigę“: šokio nemini diktatoriaus bendražygiai, o sniegą mėgsta daug žmonių. Besistengiantis „prikelti“ „nesąžiningai užmirštą“ ideologą švedas nemini, kokiomis priemonėmis ketinta vykdyti „ekologinį projektą“ – žemės, asmeninės nuosavybės, bankų nacionalizavimas, valstybės kontrolė, žmonių suvarymas į valstybines organizacijas, kiti asmens laisvę varžantys veiksmai – kad kovoje su išnaudotojais galima taikyti mirties bausmę, nors oficialiai ir buvo panaikinta.
Istorikai ir besidomintieji istorija žino, kaip vyko leninistinės utopijos įgyvendinimas, bet ideologija įtikėjęs ES intelektualas ragina jos principais spręsti „strateginius iššūkius“, ekologinę krizę paversti į „elitui nuversti skirtą revoliucinę“. Kairiajai kraštutinei, leninizmo principais grįstai ideologijai (partijos, judėjimai) būdingas toks požiūris į ekologiją. Be to, dažnai neoleninizmas siejamas su ypač radikaliomis pozicijomis – švedas atvirai palaiko „Hamas“. „Geras komunistas yra geras čekistas“, – teigė Leninas. Pasak leninizmo fenomeno ekspertų, komunistai revoliucionieriai yra didžiausi ideologiniai „konservatoriai“, tad kyla klausimas, ar senieji ir naujai kuriami mitai nereiškia kvietimo grįžti prie stalinistinio teroro!?
Pasak leninizmo fenomeno ekspertų, komunistai revoliucionieriai yra didžiausi ideologiniai „konservatoriai“, tad kyla klausimas, ar senieji ir naujai kuriami mitai nereiškia kvietimo grįžti prie stalinistinio teroro!?
Aklas įtikėjimas lyderio neklaidingumu, sąmoningas ar nesąmoningas istorijos ir realybės neigimas primena sektos struktūrą. Stebina, kad, griežtai neigęs religiją ir brutaliai naikinęs religines bendruomenes, leninizmas kūrė „religinius“ elementus: 1924 m. sausio 21 d. mirus Leninui buvo sukurtas jo kultas. „Kultu tikintieji išreiškia pagarbą šventybei. Kultas šalia doktrinos ir organizacijos yra vienas iš trijų svarbiausių religijos aspektų. Kulto objektai yra sudievinti gamtos reiškiniai <...>, politeistinių religijų dievai, kultūriniai herojai, mirusieji protėviai <...>, monoteistinėse religijose – Dievas.“ Vadinasi, Dievą atmetę leninizmo sekėjai idealu pasirinko „kultūrinį herojų“ ar „mirusį protėvį“, o jo idėjos tapo ideologija: „V. Lenino įpėdinis J. Stalinas tapo svarbiausiu ortodoksinės komunistinės minties interpretatoriumi. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje – 4 dešimtmetyje vykdyta brutali šalies pertvarkymo politika (kolektyvizacija, socialistinė industrializacija), imtasi masinių politinių represijų <...>, taip buvo sukurta totalitarinė valstybė.“
Lenino įkurtos valstybės programą tęsė Stalinas ir jo įpėdiniai, šiandien įgyvendina putinas. Leninizmo idėjos greitai sklido po pasaulį ir vis klesti: komunistinė Kinija, Šiaurės Korėja... Ir dalis krikščioniškų bendruomenių įtikėjo esą Kristus yra „pirmasis komunistas“: išsilaisvinimo teologija ypač klestėjo Lotynų Amerikos šalyse, tikintieji, net dvasininkai, aktyviai dalyvavo komunistinių režimų veikloje.
Manipuliuojant krikščionybės idėja ideologija palaipsniui identifikuota su religija, o kilnūs tikslai įkvepia. Susidūrusieji su leninizmu ir komunizmu žino, kas tai, bet stebintieji iš tolo ar ideologų įkvėpti tuo įtiki – ir popiežius sakė mokykloje išgirdęs apie „didžiąją rusų kultūrą“, jos valdovus.
Lenino įkurtos valstybės programą tęsė Stalinas ir jo įpėdiniai, šiandien įgyvendina Putinas.
Krikščionybė, katalikų Bažnyčia – apie kitas religijas tekalba jų nariai – priešingai nei leninizmas, komunizmas ar kuri sekta, nežada kurti „rojaus“ žemėje, o kviečia eiti tikslo link, laikantis Dešimt Dievo įsakymų, kurių esmė – duoti, o ne atimti, aukotis, bet ne aukoti. Žmones ir jų veiksmus galima vertinti, todėl Bažnyčia pripažįsta institucijos narių klaidas, atsiprašo dėl jų įvykdytų nusikaltimų, pavyzdžiui, Holokausto. Toks Bažnyčios mokymas, bet visur atsiranda „pranašų“, kurie atmetę nustatytas normas imasi savos misijos, bet prisidengia institucijos vardu – praeito šimtmečio antroje pusėje buvo sukurta tokių grupuočių, kurios veikė pagal sektantišką modelį: gyvo įkūrėjo kultas, aklai priimamas, skleidžiamas mokymas, aklas klusnumas ir realybės neigimas, pavyzdžiui, neigiant seksualinį ir dvasinį išnaudojimą.
Todėl Bažnyčios hierarchų ir tikinčiųjų iniciatyva buvo paruoštas dokumentas, kur įvardijami sektantiškų struktūrų požymiai ar kuo skiriasi religinė bendruomenė nuo sektos, pavyzdžiui, aklas klusnumas lyderiui, manipuliavimas kito protu ir valia. Paprastai tokios grupės, siekdamos paneigti kaltinimus, pateisinti savo veiksmus, kuria įvairius mitus, net pasitelkia „dvasines jėgas“, kaip darė švedas geografas.
Vienoje laidoje Aidas Puklevičius klausė, ar nekyla rizika, kad ekologinis judėjimas pavirs ideologija. Stebint, kaip kovotojai už gamtos saugą naikina meno kūrinius, prisimena „tikslas pateisina priemones“. Kuo kalti menininkai, kurių darbai tampa atakų objektais? Dažnai pasirenkami meno kūriniai, kurti natūraliomis priemonėmis, – sintetinių dažų pramonė išvystyta tik 20 amžiuje! Statistika rodo, kad labiausiai Žemės rutulį teršia diktatūrų valdomos šalys – Kinija, leninizmo tradicija tęsianti rusija, kurios veiksmai pradėjus karą Ukrainoje tik sustiprino „taršos politiką“. Tad kodėl už planetos išsaugojimą kovojantieji eina į Luvrą, o ne prie rusijos ar kinų atstovybės, ir raudoną pomidorų padažą pila ant Monos Lizos, o ne Si Dzinpingo portreto?
Jaunoji ekologinio judėjimo lyderė ar ikona Greta Thunberg gyva kanonizuojama – 2021 m. Anglijoje, Vinčesterio Universiteto kieme, pastatytas jos paminklas (24 000 svarų). Studentai ir visuomenė tai vertino kaip „tuštybės projektą“, bet Alma Mater atstovai didžiavosi pastatę „pirmąjį paminklą aktyvistei“.
Tad kodėl už planetos išsaugojimą kovojantieji eina į Luvrą, o ne prie rusijos ar kinų atstovybės, ir raudoną pomidorų padažą pila ant Monos Lizos, o ne Si Dzinpingo portreto?
Prancūzų revoliucijos vadas Robespierre‘as, ketinęs lipti ant Notre-Dame‘o altoriaus, nespėjo sukurti kulto, o Lenino ir Stalino kultai bei juos supantys mitai išgyveno iki šiandien ir net paveikia sritis kaip ekologija, jais dangstosi žmogaus teisių organizacijos, religinių bendruomenių nariai. Sunku įsivaizduoti, kad ES vykstančioje mokslinėje konferencijoje – ne partijos būstinėje – būtų įrodinėjama, kad Hitleris yra sektinas pavyzdys.
Vadinasi, marksizmo ir leninizmo idėjos, net Lenino totalitarinės valstybės ideologija, teigiamai vertinamos ir demokratinėse šalyse. Gal todėl demokratiniam pasauliui sunku priimti sankcijas leninizmo ideologiją tęsiančiam Putinui? Ar ne todėl Jungtinių Tautų organizacija, sukurta siekiant „palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą“, vis nemato, kas vyksta Ukrainoje ir komunistinėje kinijoje? Garsiai kalbama apie taiką ir „ginklų sudėjimą“, bet baiminasi įvardyti, kas pirmas „pakėlė ginklą“, ne vienas demokratinio pasaulio politikas sako „nepykdyti“ Putino – ar tik iš baimės? Ne tik rusijoje, sklando legendos esą režimas „saugo tradicines vertybes“, o tai pateisina „priemones“. Ar demokratinių šalių lyderiai taip reaguoja ir į dešiniųjų radikalų veiksmus? Visi pripažįsta nacizmo nusikaltimus, joks ekologinis ar žaliųjų judėjimas nesiima skleisti Hitlerio idėjų.
Ne tik rusijoje, sklando legendos esą režimas „saugo tradicines vertybes“, o tai pateisina „priemones“.
Panašu, V. Montvila neklydo. Leninizmo tradicijas perėmusi komunistų partija – priešingai nei fašizmo ideologijos judėjimai – nebuvo uždrausta demokratinėse valstybėse ir įgyja vis didesnę valdžią, bet nepripažįsta komunistinio režimo nusikaltimų rusijoje, Kinijoje... Sakralizuojant asmenį kuriamas jo kultas, sakralizuojamas jo mokymas – vis dar nemažai demokratinio pasaulio piliečių, nesuprantančių, kodėl žlugo sovietų sąjunga, gal ne vienas lankė ir Lenino mumiją Maskvoje. Gustave‘as Le Bonas knygoje „Socializmo psichologija“ rašė: „Socializmo ideologija kurta iš žmonių troškimų, įtikėjimų ir gyvenimą keičiančių reformų idėjų. <...> Žmonės mato jame naujo gyvenimo aušrą.“
Laimė, visais laikais buvo asmenybių, matančių daugiau nei dauguma. 1946 m. George‘as F. Kennanas telegramoje JAV ambasadai Maskvoje rašė: „Komunizmas <...> lyg parazitas minta nesveikais audiniais.
<...> Daugybė žmonių, ypač Europoje, yra pavargę ir išgąsdinti praeities prisiminimų, todėl mažiau domisi abstrakčia laisve nei saugumu. Jie linkę priimti kito vadovavimą nei prisiimti bet kokią atsakomybę. Todėl mes turime jiems tai garantuoti geriau nei rusai, nes kitaip jie to imsis. Didžiausias pavojus susiduriant su sovietiniu komunizmu – pasiduoti pagundai tapti kaip tie, su kuriais reikia kovoti.“
Girdime, kad dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmų labiausiai nerimauja Baltijos, Skandinavijos šalys, Lenkija. Kitos valstybės viltingai nusiteikusios, mat šis žada išspręsti visus konfliktus, – dėl taikos, tai yra savo ramybės, žmonės renkasi „saugumą“ ar mitą apie „rojų žemėje“, „gerovės valstybę“...
„Atrodo, kad girdėdamas sakant tiesą žmogus reaguoja lyg būtų iš ledo, bet išgirdęs melą – lyg ugnis“, – pastebėjo Jeanas de la Fontaine‘as.
