Netikėtai socialiniuose tinkluose aptikau vaikino iš Lietuvos, savo „YouTube“ kanale pasivadinusio Don Shapoka, pasakojimus apie keliones. Dėmesį patraukė tai, kad jis drąsiai vienas šiuo metu keliauja per Amazonės džiungles ir dar drąsiau į rankas ima nuodingas gyvates, varles bei kitus roplius. Buvo labai įdomu jo klausyti, nutariau susipažinti ir papasakoti visiems apie tai, kaip jam sekasi.
Pasirodo, biologas Romualdas Šapoka per 8 metus spėjo 23 kartus „pertranzuoti“ Lenkiją, išmaišė Pietų Meksiką, centrinės Amerikos valstijas, Patagoniją, Lotynų Amerikos regionus ir šiandien siekia kirsti visą Pietų Amerikos žemyną nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Kelionei prasidėjus rytiniame Brazilijos Žoaun Pesua mieste, ji turėtų pasibaigti Peru. Šiandien (vasario 1 d. – LRT) pėsčiomis, dviračiu ir autostopu jis yra įveikęs jau du trečdalius suplanuoto maršruto per Amazonės džiungles.
„Atsidūrus Amazonės džiunglėse galima pasijusti kaip kitoje planetoje. Nemažą dalį sudaro įvairių rūšių palmių giraitės, ant vienų augalų čia įsikuria kiti – epifitai, o nukarusių lianų tankis būna toks didelis, kad be mačetės žygiuoti tiesiog neįmanoma. Viso šito nesutiksi vidutinio klimato miškuose – kraštovaizdis nuo Lietuvos skiriasi gana radikaliai“, – sako pažinti Pietų Ameriką nuo vaikystės svajojęs Romualdas.
Paklaustas, kokie iki šiol stipriausi šioje kelionėje patirti išgyvenimai, jis pasidalina, kad pasiekus Transamazonijos plento pabaigą aplankė jausmas, lyg būtų pasiekęs pasaulio galą: „Tiesiog supranti, kad čia kelias baigėsi ir ten toliau tik tūkstančiai kilometrų džiunglių ir nieko daugiau.“
Įspūdingais kelionių momentais iš džiunglių internete pradėjęs dalintis ropliais besidomintis biologas kelionėse tyrinėja gamtą. „Šią gyvatę pamatyti buvo didžiausia mano svajonė nuo tada, kai buvau mažas berniukas“, – anakondą rankose laikydamas džiaugiasi Romualdas ir kitame vaizdo įraše žiūrovams jau rodo į vandenį nuo pavojų neriančias iguanas, baliono dydžio rupūžę agą ar mirtinai nuodingą gyvatę kaisaką.
„Iš pradžių sunkoka suvokti Amazonės baseino biologinės įvairovės mastą, bet laikui bėgant pradedi atskirti vis naujas gyvūnų ar augalų rūšis. Tad manau, kad gamta besidominčiam žmogui tai yra lyg nesibaigiančių atradimų laukas, pats turtingiausias visoje planetoje“, – sako Romualdas.
„Stipriausią ryšį su Amazonės miškų gamta jaučiu ilgesniuose žygiuose po džiungles, į kuriuos leidžiuosi vienas. Sutemus tropinis miškas pabunda: visi gyvi padarai, kurie dieną tūnojo pasislėpę, pradeda krutėti ir oras prisipildo įvairiausių garsų. Naktį tropiniame miške geriausiai ir supranti, kokia tai ypatinga, tiesiog stebuklinga vieta.“
Tačiau keliautojas gali patvirtinti, kad biologiškai įvairiausia vieta žemėje masiškai kenčia nuo žmogaus ūkinės veiklos: „Didesnė mano pasirinkto maršruto per Pietų Ameriką dalis vedė per Transamazonijos plentą (BR-230), vienintelį kelią, kuriuo galima sausuma keliauti skersai per Amazonės džiungles. Nelaimei, šis Brazilijos karinės diktatūros metais nutiestas kelias atvėrė vartus į iki tol nepasiektus regiono užkampius, tad džiungles užplūdo mėsinių galvijų augintojai, aukso ieškotojai ir medkirčiai. Džiunglių naikinimo mastą sunku ir suvokti: nemažą kelio atkarpą dviračiu myniau tiesiog per milžiniškas galvijų ganyklas, o ne tropinius miškus. Ne kartą teko keliauti ir per degančias džiungles, nes sausuoju metų laiku vietos ūkininkai tiesiog padega mišką ir taip plečia savo ūkius. Išvysti visa tai savomis akimis buvo šokiruojanti patirtis.“
Paprašytas papasakoti, Romualdas taip pat pasidalino ir vienu įstabesnių savo nuotykių iš kelionių kitose šalyse. „Argentinoje, kur buvau užstrigęs kovido pandemijos metu, žygiavau po gaučų žemes. Ten esu matęs pumą, einančią pro šalį 3 metrų atstumu. Bet svajojau pamatyti amerikinius grifus Andų kondorus, kurie yra patys didžiausi plėšrieji paukščiai pasaulyje, mintantys maita. Vieno žygio metu nusprendžiau palikti stovyklavietę ir tik su maža kuprine bei fotoaparatu užlipti į kalno viršūnę, kurią pasiekus virš manęs praskrido didžiulis šešėlis, o tada dar vienas, o tada dar du. Jie buvo tokie dideli, kad kuriam laikui užtemo dangus. Paukščiai skrido taip arti manęs, per kokius 3 metrus, kad net jautėsi stiprus dvėselienos tvaikas. Tai buvo patinas, patelė ir du ūgtelėję jaunikliai. Buvau apimtas ekstazės. Atrodo, kad tai ne paukščiai, o kažkas magiško, neįtikėtino. Leidžiantis dar netikėtai pradėjo kilti rūkas, nesugebėjau rasti tako į stovyklavietę ir teko naktį praleisti slėnyje tik 5 laipsnių šilumoje.“
„Ir šiuo metu esu gerokai nukrypęs nuo maršruto, bet jau kitą savaitę pradedu minti dviračiu iki Peru“, – savo planais dalinasi lietuvis, po kelionės planuojantis trumpam grįžti namo į Lietuvą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
