2024 m. spalio 6 d. popiežius Pranciškus paskelbė, kad skirs 21 kardinolą – tarp jų lietuvis arkivyskupas Rolandas Makrickas. Gruodžio 8 d. arkivyskupas buvo įvesdintas į Kardinolų kolegiją. Tai svarbu ne tik Lietuvai – penktasis kardinolas lietuvis – bet ir visai Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, jos dvasinis centras – šv. Petro sostas, tad Popiežiaus sprendimai – kardinolų skyrimas – svarbūs visai institucijai.
Pirmoji Kardinolų kolegija (Sacrum Collegium) buvo sukurta 1150 m. Lig tol popiežiaus rinkimų procedūra nebuvo aiškiai apibrėžta, tik 1179 m. popiežius Aleksandras III nustatė, kas yra kardinolų kolegija – tik kardinolai gali rinkti pontifiką. 1268 m. mirus popiežiui Klemensui IV, Viterbo mieste susirinkę kardinolai nesutarė, kas bus šv. Petro įpėdinis. Galiausiai, 1270 m. kantrybės netekę romiečiai užrakino juos raktu vienoje salėje, lotyniškai cum clave – iš to ir konklava.
Bet kardinolai negebėjo priimti sprendimo, tad tikintieji jiems skyrė duonos ir vandens režimą. Pagaliau, 1271 m. buvo išrinktas popiežius Grigalius X, kuris 1274 m. oficialiai įtvirtino, kad popiežius renkamas konklavoje. 1970 m. Paulius VI nusprendė, kad rinkimų teisę turės kardinolai, kuriems mažiau nei 80 metų, ir nurodė, kad šią teisę turinčiųjų negali būti daugiau nei 120. Kardinolais paprastai skiriami vyskupai, bet gali būti išimčių. Kandidatas į Šv. Sostą turi surinkti du trečdalius balsų.
Trumpiausia konklava vyko praeitam šimtmety – Pijus XII išrinktas greičiau nei per 24 valandas (1939 m.). Pranciškus išrinktas po daugiau nei 24 valandų (2013 m.), o Benediktas XVI – antrą konklavos dieną (2005 m.). Šiandien kardinolų kolegijoje yra 253 kardinolai (rekordas): 140 turi rinkimo teisę[1] (20 daugiau, nei nurodė Paulius VI), 113 – neturi. Per savo pontifikatą popiežius Pranciškus skyrė 163 kardinolus, iš jų 133 turi rinkimo teisę – jie sudarys konklavos daugumą.
Kardinolas R. Makrickas – būsimos konklavos narys. Kardinolai Audrys Bačkis ir Sigitas Tamkevičius peržengė 80 metų ribą. Kardinolų skyrimas ne tik dvasinis veiksmas, paprastai Popiežius skiria dvasininkus, kurie (galbūt) tęs jo darbus, tai lyg politinė pastoracija. Tad nenuostabu, kad diskutuojama, kodėl pontifikas pasirinko vieną ar kitą asmenį. Vis tik yra manančiųjų, kad konklavos sprendimą lemia Šventoji Dvasia, ne kardinolai.
Katalikiškas mokymas remiasi principu, kad malonė nepanaikina prigimties, vadinasi, žmonės mąsto skirtingai ir tai daro įtaką visiems jų sprendimams, net renkant šv. Petro įpėdinį: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Tačiau institucijos Įkūrėjo negalima tapatinti su vykdančiu jam patikėtą misiją – nei jis, nei kardinolai nėra apsaugoti nuo žmogiškosios klaidos.
Vis tik yra manančiųjų, kad konklavos sprendimą lemia Šventoji Dvasia, ne kardinolai.
1870 m. Vatikano I susirinkimas paskelbė dogminę konstituciją, kurioje rašoma: „Popiežius neklysta, kai oficialiai ir iškilmingai, vienybėje su vyskupų kolegija skelbia tikėjimą ar krikščionišką moralinį mokymą.“ Pontifikas neklysta tik tikėjimo ir moralės klausimais, dėl kurių sutarta per Sinodą: „Neklystantis yra tikėjimo paveldas, kurį popiežius su visa vyskupų kolegija saugo ir skelbia.“ Popiežius yra katalikų Bažnyčios – lotynų ir rytų apeigų Bažnyčios – vienybės garantas, bet ne kartą ją griovė, ypač įvykus Didžiajai Bažnyčios schizmai (1378–1417). Vadinasi, šv. Petro įpėdinis – ne tik jį rinkę kardinolai – nėra apsaugotas nuo žmogiškųjų klaidų.
Tad prieš 2025 metus įkurtos Bažnyčios pagrindas ar uola laikosi tik Įkūrėjo dėka, o Dvasios vedimas nereiškia tiesioginio nurodymo iš Dangaus, kas ir ką turi daryti. Vis tik, nepaisant to, kad ne visi popiežiai pasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis, nė vienas nepakeitė Bažnyčios mokymo tikėjimo ir moralės klausimais. Jie negalėjo to daryti savavališkai, be Sinodo pritarimo, bet net skeptikai krikščionybės istorijoje gali įžvelgti vedimą iš viršaus – kiek žmogiškųjų institucijų skaičiuoja 2025 metus?!
Katalikų Bažnyčiai vadovavę 266 popiežiai – kilę iš įvairių pasaulio šalių, socialinių sluoksnių – buvo asmenybės, dauguma išsilavinę, jautė prielankumų vienoms ar kitoms politinėms idėjoms, mėgo meną ar sportą. Tad į bendradarbius – vyskupus ir kardinolus – renkasi bendraminčius, todėl kardinolų skyrimas leidžia spėti, kas bus naujasis šv. Petro įpėdinis. Kardinolai spręs per būsimą konklavą ir formuos Vatikano poziciją tikėjimo ir moralės klausimais, o tai neatsiejama nuo tikinčiųjų gyvenimo konkrečiam kontekste.
Vatikanas – ne tik Bažnyčios centras. 1929 m. vasario 11 d. popiežius Pijus XI pasirašė su Italijos valstybe Laterano susitarimą – oficialiai sukurta Vatikano valstybė. Tai mažiausia pasaulio valstybė, bet joje veikia dauguma valstybinių institucijų, jose dirba įvairūs žmonės. Šiandien Vatikanas yra užmezgęs abipusius diplomatinius santykius su 184 valstybėmis, yra atstovaujamas daugelyje tarptautinių organizacijų (2004 m. balsavimo teisė JT). 1919 m. Vatikanas de facto pripažino Lietuvą – užmegzti abipusiai santykiai, 1927 m. sudarė konkordatą su Lietuva. 1991 m. rugpjūčio 30 d. Vatikanas pripažino Nepriklausomybės atkūrimą, atkurti diplomatiniai santykiai[2], Lietuvoje Šv. Sostui atstovauja nuncijus, kuris akredituotas Latvijai ir Estijai. Vatikane yra Lietuvos ambasada ir ambasadorius.
Kardinolai spręs per būsimą konklavą ir formuos Vatikano poziciją tikėjimo ir moralės klausimais, o tai neatsiejama nuo tikinčiųjų gyvenimo konkrečiam kontekste.
Naują erą pradėjusi krikščionybė IV amžiaus pabaigoje buvo pripažinta valstybine imperijos religija (380 m., patvirtinta visuotiname Konstantinopolio susirinkime 381 m.). Vėliau, ypač atsiskyrus Rytų Bažnyčioms ir susikūrus protestantiškosioms, krikščioniškų bendruomenių vieta ir įtaka keitėsi: ortodoksų bažnyčios buvo susietos su konkrečiomis valstybėmis, protestantiškos bendruomenės pasirinko kitas veiklos formas. Katalikų Bažnyčia išsaugojo visuotinimo principą ir vienybę su Šv. Sostu, kurio sprendimai svarbūs viso pasaulio katalikų bendruomenėms.
Dvasinė Vatikano lyderystė vyksta konkrečioje bendruomenėje, tad tikintiesiems, ypač lyderiams, tenka spręsti, kaip reaguoti vienoje ar kitoje situacijoje, įvertinti, ar tai atitinka Evangelijos žinią ir Tradiciją. Katalikų Bažnyčia remiasi principu conservare et renovare, tai yra pabrėžiama tikėjimo tiesų ir Tradicijos tęstinumo svarba, taip pat ir atsinaujinimo būtinybė – būtina stebėti, kad tradicijos, kurtos reaguojant į konkrečią situaciją, neužgožtų Tradicijos ar esminių tikėjimo tiesų. Ten, kur sprendžiami tikėjimo, moraliniai gėrio ir blogio klausimai, popiežiaus žodis ypač svarbus. Bet ir politinėje erdvėje pontifiko vaidmuo svarbus, nes jis Vatikano valstybės vadovas ir pasaulio katalikų lyderis.
Istorijos bėgyje nemažai hierarchų, net popiežių buvo įtraukti į pasaulio galingųjų veiklą ar intrigas, todėl pakenkė institucijos įvaizdžiui. Bažnyčia visada pabrėžė, kad dvasininko misija – Evangelijos žinios skelbimas. Po Vatikano valstybės sukūrimo, ypač Vatikano II susirinkimo, buvo oficialiai įvardyta, kad dvasininkai negali dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje, nes Bažnyčia atvira visiems. Tačiau kritinėse situacijose – įsigalint žmogaus teises pažeidžiančiam režimui – Bažnyčios nariai, ypač lyderiai, privalo išreikšti poziciją. Tai nėra lengva, juo labiau, kad Vatikanas užmezgęs diplomatinius ryšius su daugeliu valstybių.
Popiežių Jono Pauliaus II ir Pranciškaus pontifikatai ypač išsiskyrė politiniais klausimais. Jei pirmasis, žinantis, kas yra sovietinis režimas, atvirai palaikė už geležinės uždangos uždarytas tautas, Pranciškus – Lotynų Amerikos šalys yra išsilaisvinimo teologijos centras – remia komunistinę kinų diktatūrą. Jo pozicija Ukrainos atžvilgiu stebino nuo pirmųjų karo dienų, o pasisakymai vertinant Izraelio ir Palestinos konfliktą išprovokavo diplomatinius susitikimus. Tai rodo, kad pontifikai, kaip ir visi žmonės, turi preferencijas, tad bendradarbiais renkasi jiems pritariančiuosius – prasidėjus naujam pontifikatui keičiasi ir Vatikano veidai ar įvairias misijas vykdantys žmonės.
Kardinolai yra atsakingi už Vatikano dikasterijas (Romos kurijos departamentai), vyskupai yra bendruomenės vadovai, skelbiantys Evangeliją tikinčiųjų bendruomenėje, atsakingi už Vatikano ir Popiežiaus mokymo perdavimą. Pavyzdžiui, jau trečią kartą atnaujintas susitarimas tarp Vatikano ir Kinijos įgyvendintas per vyskupų, atstovaujančių Šv. Sostui, skyrimą – pripažinęs diktatūros skirtus vyskupus Vatikanas oficialiai perdavė režimui pogrindinę katalikų Bažnyčią, kuri lig tol saugojo klusnumą ar pavaldumą Šv. Sostui. Be to, Vatikanas yra vienintelė pasaulio valstybė palaikanti diplomatinius ryšius su Taivanu, kas yra labai svarbu režimui besipriešinančioms Kinijos ir Honkongo bažnyčioms. Pasak Vatikano, jo veiksmai grįsti troškimu kurti krikščionių vienybę, bet tarptautinės žmogaus teisių organizacijos teigia, kad šalyje nuo 2023 m. sustiprėjo visų religijų persekiojimas.
Popiežiaus dvasinė lyderystė neatsiejama nuo jo politinio vaidmens – ne politikavimo – visuomenėje. Tai nelengva diplomatinė misija: kaip atverti Dievo namų duris visiems, nerodant išskirtinių simpatijų, bet nedangstant nusikaltėlių.
Kaskart paskelbus naujų kardinolų vardus katalikiškoje spaudoje diskutuojama, kaip tai keis konklavą ar kokia bus dauguma, lemsianti naujojo šv. Petro įpėdinio rinkimą. Yra teigiančiųjų, kad tokios diskusijos – šventvagystė, esą viską reikia patikėti Dvasios veikimui, bet ar nebūtų šventvagystė visų 266 pontifikų veiksmus įvardyti dieviškais? Popiežiaus dvasinė lyderystė neatsiejama nuo jo politinio vaidmens – ne politikavimo – visuomenėje. Tai nelengva diplomatinė misija: kaip atverti Dievo namų duris visiems, nerodant išskirtinių simpatijų, bet nedangstant nusikaltėlių.
Ne mažiau sunki ir ambasadorių prie Šventojo Sosto misija, nes atstovaujamos šalies interesai ne visada sutampa su Vatikano politika: nelengva pripažinti, kad Bažnyčios vadovo sprendimai gali prieštarauti valstybės tikslams. Tačiau politinė pontifiko pozicija nėra tikėjimo klausimas, dėl to galima diskutuoti. Kaip ir visos Vatikano institucijos yra žemiškos – neseniai Italijos dienraštis skelbė informaciją, kad jų darbuotojai pasauliečiai skundžiasi dėl sunkių darbo sąlygų ir mažų atlyginimų.
Stebint Bažnyčios istoriją galima viltis, kad ji tęsis, nes yra vedama iš aukščiau, bet reikia pripažinti, kad kiekvienas tikintysis prisideda prie jos išlikimo, nes Kūrėjas apdovanojo žmogų protu ir laisva valia. Tad pasvarstymas, ką rinksis kardinolų kolegijos dauguma, nėra šventvagystė.
[1] 2023 m. „Le Monde“ dienraštis rašė, kad Pranciškus skyrė 99 kardinolus, turinčius balsavimo teisę (iš 137), arba kone du trečdalius konklavos. Benedikto XVI skirti kardinolai sudarė 22 proc., o Jono Pauliaus II – 6 proc.
[2] Su Rusija Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius 2009 m.
