Spalio 13 d. vakarą Lietuvą nustebino (ar sukrėtė) – kaip ir „Gražulio stebuklas“ per rinkimus į Europos Parlamentą – pasitvirtinusios politologų prognozės dėl „Nemuno aušros“. Skirtumas vienas – Petras Gražulis teigė, kad tai „Dievo stebuklas“, o Remigijus Žemaitaitis sakė: „Padarėme stebuklą“.
Abiem teiginiams pagrįsti trūksta įtikinamų argumentų, nes tai numatę politologai rėmėsi ne antgamtiniais reiškiniais, o žmonių nuotaikomis. Kodėl rinkimų išvakarėse atsiradusi partija, kurios įkūrėjas, norėdamas išvengti Konstitucinio Teismo verdikto, pasitraukė iš parlamento, sulaukė tokio palaikymo?
Priežasčių daug, apie tai diskutuoja politologai, politikai, mąstantys piliečiai. Viena jų – dvasinė ar manipuliavimas dvasiniais dalykais. Istorija rodo, kad žmones labiausiai įkvepia didingi tikslai ir jie – ypač vedami sąžiningo lyderio ar lyderių – gali įvykdyti neįtikėtinus dalykus: Sausio 13-ąją, partizaninį judėjimą ar Sąjūdį. Buvusieji greta Žanos d‘Ark liudijo, kaip jauna, bemokslė mergina perkeitė beviltišką situaciją į pergalę – karo vadai pakluso jos įsakymams mūšio lauke, patys kariai išvaikė kariuomenę lydinčias moteris, liovėsi keiktis, gerti (tai stebino ne mažiau nei karinės pergalės)! Bet jei lyderis linkęs į manipuliavimą ar pasiduoda valdžios pagundai, dvasiniai dalykai virsta instrumentu.
R. Žemaitaitis tai žino – per rinkimų kampaniją jis vis kartojo: „Kunigas Ričardas Doveika sakė, kad net aštuoniasdešimt procentų Lietuvos žmonių bijo drąsiai reikšti savo nuomonę!“ Ir pridurdavo: „Aš esu iš tų dvidešimties!“ Dvasininko kritika demokratiškai išrinktai valdžiai – jis tai išsakė Taikos koalicijos bastione Paberžėje – puikiai pasitarnavo visiems radikalius perversmus žadantiems veikėjams, ypač antisemitiniais lozungais pagarsėjusiam kandidatui.
Popiežius Benediktas XVI sakė, kad daugėja kunigų funkcionierių, kurie instrumentalizuoja Bažnyčią ir tikėjimo tiesas. R. Doveika – nors kaip kunigas negali to daryti – aktyviai reiškiasi antivalstybines idėjas skleidžiančių veikėjų aplinkoje. Jo perspėjimai dėl žodžio laisvės stygiaus per pamokslą – nors homilija skirta Dievo Žodžiui skelbti – tapo svariu argumentu visų kraštų kraštutiniams judėjimams. Dvasininkas nepajuto kaip instrumentalizuodamas jam patikėtą tarnystę pats tapo instrumentų manipuliatorių rankose!
Panašu, kad to nesupranta ir hierarchai, – kitu atveju būtų aiškiai išsakę poziciją dėl kunigo. Šis pasiekė pirminį tikslą – tapo ne tik katalikiškų medijų žvaigžde, bet tapęs instrumentu instrumentalizavo ir Bažnyčios įvaizdį.
R. Doveika – nors kaip kunigas negali to daryti – aktyviai reiškiasi antivalstybines idėjas skleidžiančių veikėjų aplinkoje.
R. Žemaitaitis manipuliuoja ne tik dvasininko autoritetu, partijos svetainėje rašoma: „Nemuno aušra“ simbolizuoją Nemuną, ilgiausią Lietuvos upę <....>. Žodis „aušra“ simbolizuoja Mažąją Lietuvą, kuri susijusi su knygnešiais, Jono Basanavičiaus leista „Aušra“!
Apie „Aušros“ svarbą 2022 m. per metinį pranešimą kalbėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda: „Įvairiomis progomis iš tribūnų sklinda kalbos apie patriotinį ugdymą ir istorinę savimonę. Tad ar ne gėda, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai?“ 2023 m. pasirodžius šios leidimui jis sakė: „Skaitykite „Aušrą“ širdimi, tai nepralenkiamas Tėvynės meilės manifestas, gimęs itin sudėtingomis tautai sąlygomis. Tegul „Aušra“ leidžiasi į savo kelionę po Lietuvos mokyklas, miestus, miestelius ir kaimus bei lietuvių bendruomenes plačiajame pasaulyje. Tepasiekia ji kiekvieną neabejingą lietuvių tautos likimui.“
Girdint prezidento ir R. Žemaitaičio pasisakymus aišku, kad juos sieja ne tik „Aušra“, bet ir rūpestis tradicinėmis vertybėmis, tautiškumo saugojimu, gerovės valstybe ir žinoma, kova su konservatoriais (kartais ir „laisviečiais“).
Panašu, kad nemažai tikinčiųjų G. Nausėdą mato kaip tradicinių ir net krikščioniškų vertybių garantą, tad ne vienas dvasininkas aktyviai dalyvavo – dažnai iš sakyklos ar susitikimuose su tikinčiaisiais – jo rinkiminėje kampanijoje. Vasarą Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius kreipėsi į „su vyskupija bendradarbiaujančius parlamentarus ir išsakė savo nuogąstavimus dėl Seimo statuto pataisų“, nes sunerimo, kad gali būti „sumažinta prezidento veto reikšmė“.
Paklaustas, kodėl imasi dvasininkui neįprastos veiklos, atsakė: „Suprantamas, ypač šios sudėties LR Seimo, noras turėti daugiau galių ir net bandyti kokiais nors būdais apriboti prezidento galias“. Pasak vyskupo, Statuto pakeitimai daromi, kad būtų „lengviau atmesti prezidento veto ir priimti civilinės sąjungos (partnerystės) įstatymą. Tad iš pažiūros nekaltas Seimo statuto pakeitimas gali ateityje atnešti daug moralinės žalos.“
Bet ar iš pažiūros nekaltas hierarcho kreipimasis dėl prezidentinio veto negali atnešti teisinės žalos? Politologai ir istorikai gali pasakyti, kuriose šalyse sustiprinti prezidentiniai veto, bet ar kai kurių dvasininkų vedama kova už vertybes – dažnai pasitelkiant ne tik keiksmus ir prakeiksmus, bet ir kartuves – padės jas ginti? Ar žodis „vertybė“ netaps instrumentu įvairių manipuliatorių rankose?
Per liepą vykusius parlamentinius rinkimus Prancūzijoje matant radikalias idėjas skelbiančių partijų populiarumą – visos teigė ginančios vertybes – šalies Vyskupų konferencija aiškiai išreiškė savo poziciją. Hierarchų teigimu, negalima remtis vien jų programose minimais vertybiniais kriterijais (ne visada aiškiais), būtina įvertinti visus skelbiamų tikslų aspektus.
Kaip sakė vienas vyskupas, nė viena partija nesukurs rojaus žemėje (pasaulietinis terminas galėtų būti „gerovės valstybė“), tad svarbu įvertinti, kas geriausiai užtikrins žmogaus laisves – religijos, žodžio, minties, judėjimo, darbo. Praktikuojantys krikščionys tikrai nėra už abortus, bet ar raginantys atsiskirti nuo ES ar NATO tikrai apgins negimusią gyvybę ir moters teises? Incesto aukos, per karą prievartaujamos moterys ir mergaitės neturi apsisprendimo laisvės.
Panašiai su religijos laisve – rusijoje tikėjimo laisvė garantuota tik kirilo vadovaujamos institucijos nariams. Komunistinėje kinijoje „laisvai“ veikia tik marksizmo ideologiją atitinkančios religinės grupuotės. Apie nacistinės ideologijos garantuotas „laisves“ žino visi, nors ir jos rėmėjai teigia vykdantys vertybinę politiką.
Prancūzijos katalikų Bažnyčios vadovai ir tikintieji viešai pareiškė, kad radikalių judėjimų tikslai prieštarauja krikščioniškam mokymui. Ir niekam nekilo mintis juos kaltinti išprovokavus radikalų populiarumą, priešingai, juos palaikė kitų krikščioniškų bendruomenių nariai. Jų pareiškimas patvirtino Bažnyčios mokymą, kad krikščionis negali būti pasyvus stebėtojas nusikaltimo akivaizdoje, nes tai gali reikšti tylų pritarimą.
Lietuvoje už vertybinę politiką, kuri dažnai siejama su išstojimu iš ES ir NATO, įsitraukė visų krikščioniškų bendruomenių nariai, jais remiasi kone visi į Seimą nepatekę judėjimai ir „nemuniečiai“. Žinant sakralizuojamų dvasininkų žodžio svarbą, net to nenorėdami jie prisideda prie šių pergalės.
Prancūzijos katalikų Bažnyčios vadovai ir tikintieji viešai pareiškė, kad radikalių judėjimų tikslai prieštarauja krikščioniškam mokymui.
Bet ir popiežius Pranciškus palaiko komunistines diktatūras, nori stiprinti ryšius su rusų ortodoksų bendruomenę putino instrumentu pavertusiu kirilu, jo pasisakymai ir teologinės interpretacijos dėl Izraelio ir Palestinos konflikto, pareiškimas, kad abu kandidatai į JAV prezidentus yra „prieš gyvybę“, kelia nemažai diskusijų.
Vis tik stebina, kad prezidentas už „vertybinių“ radikalių judėjimų šūkių neįžvelgia atvirai deklaruojamų žmogaus teises pažeidžiančių teiginių. Ir visuomenės veikėjų kreipimąsi jis įvardijo kaip Landsbergio sąmokslą, taip parodydamas „kietos rankos politiką“ kitaip mąstančiųjų atžvilgiu ir netiesiogiai prisidėjo prie R. Žemaitaičio pergalės. Vykstančios diskusijos dėl galimos koalicijos leidžia spėti, kad jis galbūt pritars ir „nemuniečių“ prisijungimui. Ir Vyskupų konferencija ragino balsuoti už vertybinę politiką palaikančius politikus, bet ar tikrai visi apie vertybes kalbantys judėjimai atitinka krikščionišką mokymą?
