Atrodytų, kad religija nesusijusi su politika ar žemiškais dalykais. Taip, jei religija – krikščionybė, judaizmas, islamas, budizmas ir kitos religinės tradicijos – išsaugo nepriklausomybę ir netampa politikų instrumentu. Daugelio religinių tradicijų mokymas pabrėžia dvasinį aspektą, tai yra nepretenduoja į žemišką valdžią. Tai moko ir krikščioniška doktrina.
Lapkričio 24 d. katalikų Bažnyčia mini Kristų Karalių, žmonijos Atpirkėją: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Naujasis Testamentas aiškiai sako, kad Kristaus įsteigtos Bažnyčios tikslas ne žemiškoji valdžia: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Krikščioniškas mokymas tęsė šią tradiciją – krikščionio pašaukimas sekti Jėzų Kristų Jo Kryžiaus kelyje. Tai nereiškia pasitraukimo iš visuomenės ar užsidarymo išrinktųjų rate. Buvo tokių judėjimų, bet politiniai ar kiti savanaudiški siekiai negali užgožti krikščionio misijos ar paversti politiniu instrumentu.
Tomas Akvinietis rašė, kad malonė nepanaikina žmogaus prigimties, o ją perkeičia ir tobulina, o tai nevyksta automatiškai – laisva valia ir protu apdovanotas žmogus bendradarbiauja su Kūrėju. Valia rinktis neatsiejama nuo rizikos ir atsakomybės – žmogus dažnai paklūsta prigimties dėsniams ir pasiduota valdžios ar šlovės pagundai. Ir religija ar dvasinis mokymas gali virsti tiesiog instrumentu – tai nutinka visose religinėse tradicijose. Tapusi instrumentu, religija virsta ideologija, o ši – religija. Nuo seniausių laikų Olimpo dievai tarnavo valdovams, o šie ne kartą buvo pakelti į Olimpo viršūnę, Kristaus vardu krikščioniškų šalių valdovai plėtė karalysčių ribas, o musulmonai dėl Alacho kvietė kovoti su krikščionimis ir kitais bedieviais. Nuo to neapsaugota nė viena religija, nes jų nariai yra žmogiškos prigimties. Stabtelkim prie krikščionybės, katalikų tradicijos, nes žvilgsnis į kitą religinę tradiciją gali sukelti ne tik religinių pasekmių.
Religijos ir politikos tarpusavio ryšiai tapo ypač regimi 20 a., nors viduramžiai su kryžiaus karais ir laužais seniai baigėsi. Kairiosioms idėjoms ir jėgoms užvaldžius pasaulį, Lotynų Amerikoje prasidėjo išsilaisvinimo teologijos judėjimas, teigiantis, esą Kristus buvo pirmasis komunistas, o krikščioniška „lygybė“ bus įgyvendinta tik viską padalijus po lygiai. Nemažai tikinčiųjų, net dvasininkų, aktyviai įsijungė į kairiųjų diktatūrų, net vyriausybių, veiklą ir pagal sovietinius principus vykdė „lygiavą“ atimdami iš daugiau turinčių. Bet, kaip ir originaliame modelyje, tai dažniausiai nepasiekdavo neturtėlių. Jie dalyvavo kairiųjų radikalų valdžios teroro veiksmuose, nes, panašu, buvo įtikėję vykdantys religinę misiją – riba tarp marksistinės ideologijos ir religijos buvo ištrinta. Tai sąmoningai darė diktatūrų kūrėjai, o jais įtikėjusiems sekėjams terūpėjo vykdyti vado, dažnai sakralizuoto, įsakymus.
Evangelisto Mato pasakojime apie Kristaus gimimą minima Senojo Testamento pranašystė: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt. 1, 23). Šiuos pranašo žodžius savinosi įvairių šalių ir epochų veikėjai, o 20 a. jie buvo instrumentalizuoti vokiška forma „Gott mit uns“. To padarinius žino visi, tik priima skirtingai – tai rodo pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatai visame pasaulyje. Nemažai šiais metais rinkimus laimėjusių politikų ir partijų aktyviai išnaudojo Dievo vardą – Donaldas Trumpas, Calinas Georgescu, Petras Gražulis, Marine Le Pen, Remigijus Žemaitaitis... Panašu, jų sąrašas tik ilgės! Paprastai su religinėmis idėjomis siejami ir „vertybiniai“ klausimai. Naujoji Seimo koalicija – socialdemokratai, Sauliaus Skvernelio partija ir R. Žemaitaičio judėjimas bei juos aktyviai remiantis prezidentas Gitanas Nausėda – pabrėžė ginsianti tradicines vertybes.
Nors žinant socialdemokratų istoriją ir demokratinio pasaulio socialdemokratų partijų nuostatas galima spėti, kad jų vertybiniai principai ganėtinai skiriasi nuo antisemitiniais lozungais pagarsėjusio politiko „vertybių“. Tik panašu, kad daugumai už juos balsavusių tai jokia problema, nes jie rinkosi lyderį – Viliją Blinkevičiūtę, R. Žemaitaitį, S. Skvernelį, kurie užmiršę visus ideologinius skirtumus sutelkė jėgas kovai su Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščioniais demokratais. Pasak psichologų, neapykanta apakina labiau nei meilė, šios aistros apimtas žmogus užmiršta bet kokius loginius argumentus, tad kai demokratiškas pasaulis telkia jėgas kovai su radikalais, dabartiniai valdantieji pasitelkę radikalus kovojo su „konservatoriais“ ar „landsbergistų klanu“. Į kovą įsitraukė ir tikintieji, net per pamaldas buvo raginama balsuoti prieš tradicines vertybes apleidusius „liberalius konservatorius“.
Prezidento palaikomas kone religinis naratyvas apie visų problemų kaltininkus įtikino į V. Blinkevičiūtę, G. Nausėdą, R. Žemaitaitį įtikėjusius – šalį valdo socialdemokratų, demokratų ir antisemitinio judėjimo koalicija. Žmonėms, ypač atmetantiems Dievą ar aukštesnę Būtį, reikia lyderio, kuris keltų teigiamas emocijas, bet ne mažiau reikia ir „objekto“, ant kurio išlietų neigiamas. Šūksniai „Ant kryžiaus!“ „Ant laužo!“ skambėjo visas laikais, ypač kai reikėdavo rasti kaltininką – Jėzus Nazarietis, krikščionys, žydai, raganaujančios moterys... Kone religinės neapykantos – paprastai tai įkvepia tariamai religiniai ar moraliniai tikslai – vedama minia tampa nevaldoma ir net suvokiantys to pavojų bijo išreikšti nepritarimą ir galiausiai tampa bendrininkais.
Į kovą įsitraukė ir tikintieji, net per pamaldas buvo raginama balsuoti prieš tradicines vertybes apleidusius „liberalius konservatorius“.
Sektų fenomeną tiriantieji teigia, kad švaistymasis emocingais teiginiais, dažnai turinčiais religinį ar moralinį atspalvį, yra sektantizmo požymis – neturint argumentų imamasi emocijų. Pradėjus asmens, tautos ar judėjimo demonizavimą stiprinama sektantiška struktūra, o sukūrus mistinį baubą sakralizuojamas su juo kovojantis didvyris – Leninas, Stalinas, Hitleris, Mao Dzedongas, Robespierre‘as – ir ideologija įvelkama į tariamai religinį rūbą.
Judėjų ir krikščionių tradicija draudžia manipuliuoti Dievo vardu: „Nenaudosi piktam Viešpaties, Tavo Dievo, vardo“ (Iš 20, 7; Įst 5, 11). Apie tai ir Antras Dievo įsakymas: „Netark Dievo vardo be reikalo.“ Bet ir krikščioniškas vertybes deklaruojantys politikai kartais tai interpretuoja savaip. D. Trumpas rinkimų kampanijoje naudojosi krikščionių evangelikų parama, puikavosi su žavia pastore, o pasikėsinimą interpretavo kaip Dievo ar aukštesnių jėgų jam skirtos misijos ženklą.
Ir mūsų poliniai veikėjai mėgsta „religinius“ motyvus: 2021 m. per jų organizuotas riaušes prie Seimo agresyviai nusiteikusią minią laimino dvasininkai. Jie neprieštaravo ir dėl kartuvių, skirtų demokratiškai išrinktai valdžiai, o brolis pranciškonas su monstrancija rankose vadovavo procesijai apie Seimą! 2023 m. sausio 13 d. „tradicines“ ir „krikščioniškas vertybes“ ginanti minia nušvilpė net sovietmečiu tikėjimo žinią skleidusią seserį vienuolę, o į savivaldos, Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimines batalijas aktyviai jungėsi ir dvasininkai. Jie neskatino tikinčiųjų būti atsakingais piliečiais, išreikšti savo valią, bet ragino, net nurodė balsuoti už vieną ar kitą „vertybinį“ kandidatą: Išlaužo klebonas reklamavo I. Vėgėlę, o kunigo Ričardo Doveikos pasisakymą (Viktoro Uspaskicho štabe) dėl žodžio „varžymo“ ir 20 proc. nuolatos primena R. Žemaitaitis.
Lapkričio 24 d., per Kristaus Karaliaus iškilmę, nuskambėjo ir taip garsus pranciškonas Astijus Kungys. R. Žemaitaičio štabe cituodamas tos dienos Evangelijos skaitinį „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ ir „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ jis palinkėjo susirinkusiems, kad šie, kaip ir Kristus, turėtų „karališką dvasią“ ir skelbtų tiesą. Ir perspėjo politiką, kad nuo jo, kaip ir nuo Kristaus, nusigręš ne vienas, o „minia“ pasmerks. Pasak brolio, vien jo vardas (lotyniškai „remigis“ – „irklininkas“) rodo jam skirtą misiją: „Irkis į priekį, Remigijau.“ Vienuolis ypatingą dėmesį skyrė Linai Šukytei-Korsakei (buvusiai Klaipėdos vicemerei) ir įteikė jai relikviją iš La Vernos (ten pranciškonų ordino įkūrėjas Pranciškui gavo stigmas, o tai yra ypatingas susitapatinimo su Kristumi ženklas): „Linute, nebijok stigmų, jei Kristus yra su tavimi!“ Ir išreiškė gailestį dėl šios išvykimo: „Tiek bendravome.“
Klausant įraše skambančius palaiminimus, skirtus antisemitiniais šūkiais pagarsėjusiam politikui ir jo bendražygiams, prisimena iškilmingas Kirilo laiminimas išlydint į Ukrainą vykstančius karius, o raginimas tęsti misiją – Popiežiaus skatinimą rusų jaunimui tęsti „didžią rusų tradiciją“. Girdint padrąsinimą nebijoti „minios“, kyla klausimas: ar jis kalba apie susirinkusius Nepriklausomybės aikštėje, į Prezidentą besikreipusius visuomenės veikėjus?
Viešo asmens pasisakymai daro didelę įtaką, dar didesnę dvasininko pasisakymai, nes šis atstovauja ir bažnytinei institucijai. Prezidentą renka žmonės – nors kartais į šį postą patekę ieško antgamtinių ženklų, – o dvasininko misija nepriklauso nuo parapijiečių valios. Be to, pas mus gana dažnai dvasininkas sakralizuojamas užmirštant, kad malonė nepanaikina prigimties, kartais net identifikuojamas su Bažnyčia ar Atpirkėju. Tad reklamuodamas politiką dvasininkas ar vienuolis lyg pridengia jį savo sakralumo skraiste, o jo palaiminimas ar raginimas vykdyti misiją ne vienam nuskamba lyg pripažinimas iš „dangaus“ – tai rodo tikinčiųjų reakcijos.
Klausant įraše skambančius palaiminimus, skirtus antisemitiniais šūkiais pagarsėjusiam politikui ir jo bendražygiams, prisimena iškilmingas Kirilo laiminimas išlydint į Ukrainą vykstančius karius, o raginimas tęsti misiją – Popiežiaus skatinimą rusų jaunimui tęsti „didžią rusų tradiciją“.
Būna, net netikintys įtiki dvasininko žvaigždės žodžiais ir eina jo (ne Evangelijos) pasiklausyti į pamaldas. Ir stebintiems iš šalies gali atrodyti, kad dvasininkas atstovauja institucijai, tad po tokių triukšmingų pasisakymų pasigirsta komentarai: „Visi jie tokie“, „Bažnyčia remia antisemitus“. Ne! Katalikų Bažnyčia visuomet pasisakė prieš bet kokią diskriminaciją, o sustiprėjus antisemitinėms nuotaikoms, ypač 20 a., aiškiai pasakė, kad ši ideologija prieštarauja Kristaus mokymui. Ir pabrėžė, kad net tariamas folkloras, kuriuo išgarsėjo politikas, negali būti toleruojamas.
Po pranciškonų Pauliaus ir Astijaus pasirodymų pasigirdo pasipiktinimo šūksniai: „Visi pranciškonai tokie.“ Ne, pažįstantys Julių Sasnauską, Gediminą Numgaudį ar Evaldą Darulį žino, kad tai nėra Lietuvos mažesniųjų brolių pozicija. Būtų puiku, jei jie ir hierarchai viešai pasakytų, kad tokie pasisakymai nėra Bažnyčios mokymas ir šie dvasininkai atstovauja tik sau. Kaip padarė žydų bendruomenė po R. Žemaitaičio susitikimo su vienu Kauno bendruomenės nariu – tai asmeninis susitikimas.
Politikams, demonstruojantiems religingumą ir nuolat cituojantiems Evangeliją, verta prisiminti ir šį perspėjimą: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 5–6). Tad verčiau prezidentinę kadenciją pradėti ne nuo „religinės“ ceremonijos prie Aušros Vartų šventovės (tai gali prisidėti prie asmens sakralizavimo), o vertybinę politiką deklaruojantys politikai ir partijos turėtų konkrečiai nurodyti, apie kokias tradicines ar krikščioniškas vertybes kalba, pavyzdžiui, uždrausti skyrybas, į šeimos židinį sugrąžinti iš jo pabėgusius ir panašiai.
Tada bus aišku, už kokias vertybes pasisakė jaunoms šeimoms butus žadėjusi V. Blinkevičiūtė ar antrą kadenciją gerovės valstybę kuriantis Prezidentas. Bet negalima savintis Dievo vardo ar prisiimti pranašo misijos: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7, 15).
