Sąmokslo teorijos atsirado su žmonija: pirmasis vyras neigė savo kaltę, esą moteris sugundė, nors Kūrėjas abu apdovanojo protu ir laisva valia. Vis ieškoma kaltų, o neradus susirandama pasaulyje žinomą asmenybę, vietos politiką ar kaimyną. Priešų paieškoje dalyvauja visi, ir katalikų bendruomenės nariai, kuriuos dažnas tapatina su Bažnyčia, bet tai saviveikla.
Sąmokslo teorijos atsirado su žmonija: pirmasis vyras neigė savo kaltę, esą moteris sugundė, nors Kūrėjas abu apdovanojo protu ir laisva valia. Vis ieškoma kaltų, o neradus susirandama pasaulyje žinomą asmenybę, vietos politiką ar kaimyną. Priešų paieškoje dalyvauja visi, ir katalikų bendruomenės nariai, kuriuos dažnas tapatina su Bažnyčia, bet tai saviveikla.
Rinkimų metu daugėjo sąmokslo teorijų – jos skambėjo prieš prezidentinius ir sustiprėjo artėjant rinkimams į ES. Natūralu, per pirmuosius dauguma partijų rėmė vieną kandidatą, o dabar prasiskleidė partinis žiedas. Kaip pavasarį prasikala nauji, net neregėti (invaziniai) ūgliai, taip pasirodė nauji judėjimai, nors lyderiai žinomi („ta pati panelė, tik kita suknelė“). Jų pavadinimus žino tik nariai ir Vyriausioji rinkimų komisija, bet dauguma skelbiasi esą „krikščioniški“, žada ginti „tradicines vertybes“ ir apginti nuo Vakarų Europos!
Tradicinės – ne vieną dešimtmetį ar net šimtmetį skaičiuojančios partijos – „tradicines vertybes“ mini rečiau. Prieš Prezidento rinkimus „vertybių“ gynybos ėmėsi ir tradicinės, tokiais terminais nemanipuliavusios partijos, jos išreiškė solidarumą savo kandidatui. Stebint debatus per LRT, kandidatų į ES Parlamentą pristatymus, ypač netradicinių judėjimų deklaracijas, atrodė lyg vyktų evangelizacinis renginys ar net egzorcizmo seansas.
Tradicinės partijos pristatė savo programas ekonomikos, švietimo, gynybos ir kitais klausimais, o naujos net nepateikė „tradicinių vertybių“ gynimo strategijos. Tiesa, citavo Evangeliją, bet ar Apaštalo laiškas gali atstoti rinkiminę programą? Ar išgirdus klausimą apie žmogaus teises, žaliąjį kursą, atsakymo reikia ieškoti Šventajame Rašte? Tai greičiau patvirtina popiežiaus Benedikto XVI žodžius apie religijos instrumentalizavimą arba panaudojimą savo tikslais.
Stebint debatus per LRT, kandidatų į ES Parlamentą pristatymus, ypač netradicinių judėjimų deklaracijas, atrodė lyg vyktų evangelizacinis renginys ar net egzorcizmo seansas.
Pasak minios fenomeno tyrėjų, ją patraukti lengva – užtenka charizmatiškos asmenybės, gebančios tuščiai kalbėti, ir poros uždegančių šūkių. Tokio lyderio vedami žmonės atsisako mąstyti, tik atkartoja, ką girdėję. Paprastai tai trumpalaikiai dariniai, nes dažnai kovos draugai tampa priešais[1]. Jei lyderis sumanus ir suburia nuolankiai ištikimų sekėjų štabą, galima sukurti ilgalaikį, „piramidės“ principu veikiantį „vienetą“.
Laimė, visuomet yra akylų (mąstančių) žmonių, kurie drįsta dvejoti ir klausti. Atsakymas atskleidžia instituciją – pasak sektų tyrėjų, vietoje atsako pasigirdęs kaltinimas, kad klausiantysis kažką „naikiną“, yra sektantizmo požymis. Taip atsakoma tik neturint jokių argumentų: LRT debatuose minėtų judėjimų nariai kaskart, ypač nežinodami ką atsakyti, pridėdavo ginantys „tradicines vertybes“, bet neįvardijo, kokias. Pavyzdžiui, pasak V. Tomaševskio, būtina priimti Turkiją į ES, nes ši gina „tradicines vertybes“. Islamo tradicijoje šeima yra poligaminė, vadinasi, LLRA–KŠS už poligamiją?! Tam tikrai pritartų ne tik P. Gražulis, aktyviai kovojantis už „tradicinę šeimą“, užtenka žvilgtelti į kovotojų už „tradicines šeimos vertybes“ biografijas (vieša informacija). Ir nė vienas nepaaiškino, kaip kovos su vakarietišku „blogiu“ Europos Parlamente. Jauna mergaitė gali svajoti, kad dirbdama viešnamyje atves į doros kelią ten besidarbuojančias moteris ir jų klientus! Vis tik jos planuoto atsivertimo pagrįstumas kelia dvejonių, bet nekyla dvejonių, kad ji gerai uždirbs! Ar euroskeptikai nuoširdžiai tikisi „atversti“ ES parlamentą?
Panašus fenomenas stebimas ir religinėje erdvėje. Krikščioniškose institucijose[2] prasidėjus rinkimų sezonui pagausėjo kalbų apie kylantį pavojų „tradicinėms vertybėms“. Dvasininkai net įvardijo, kad geriausiai jų gynybą vykdys „LRT forume“ pasisakę veikėjai. Krikščioniškos vertybės grįstos Dešimčia Dievo įsakymų – pirmieji apie Dievo ir artimo meilę, kiti – kaip tai įgyvendinti: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos, negeisk svetimo vyro ir svetimos moters, negeisk svetimo turto. Ar dvasininkų reklamuojami politikai to laikosi?
Yra nemažai panašumų tarp politinių kovotojų už „vertybes“ ir juos palaikančių dvasininkų – visi keikia skiepus, t. y. neigia mokslą, sutaria, kad Lietuvą „naikinanti“ ES yra „blogiau už putiną“ ir panašiai – sąrašą galima tęsti be galo! Ypač stebina šių dvasininkų virsmas prabilus apie „blogiečius“ – raginimas mylėti artimą virsta siuntimu į pragarą ar net blogiau. Kai netekę vilties patekti į Daukanto rūmus įsiaudrinę vyrai ragino remti pečius kovoje su Premjere, niekas nenustebo. Bet kai į nežinia iš kur trauktų (galima spėti) paskalų skleidimą įsitraukę dvasininkai vartoja tą pati žodyną, tampa nejauku. Gegužės mėnuo skirtas pagerbti Dievo Motinai – kažin ar prieš „varant demonus“ iš kandidatės jie „atkalbėjo“ maldas!?
Politikavimas ar sąmokslo teorijų skleidimas per liturgiją – Bažnyčios mokymo iškraipymas. Eucharistija yra Krikščionių bendruomenės centre, ji ypač svarbi ortodoksams ir katalikams. Tikintieji pasipiktino matydami per riaušes prie Seimo lakstantį kunigą vienuolį su monstrancija ir prie „blogiečiams“ skirtų kartuvių aukojantį Mišias! Nors per pamokslą tikriausiai buvo raginama mylėti artimą ir atleisti priešams. Kur riba tarp artimo ir „neartimo“?
Yra nemažai panašumų tarp politinių kovotojų už „vertybes“ ir juos palaikančių dvasininkų – visi keikia skiepus, t. y. neigia mokslą, sutaria, kad Lietuvą „naikinanti“ ES yra „blogiau už putiną“ ir panašiai – sąrašą galima tęsti be galo!
1991 m. sausio mėnesį prie Seimo buvo aukojamos Mišios ir meldžiama pagalbos ginant laisvę. 2021 m. čia rinkosi demokratiškas vertybes neigiantys prorusiškai nusiteikę veikėjai, juos palaikantys dvasininkai ir minia. 1991 m. žmonės meldė Dievo Motinos malonės kovoje už laisvę, 2021 m. susirinkę „meldė“ nemalonės kitaip mąstantiems, t. y. vyriausybei, sprendžiančiai „Covido“ sukeltas problemas. Teisėsauga atsakys, kas viską organizavo, bet dvasininkų veiksmus gali vertinti tikinčiųjų bendruomenė, ypač vyresnieji ir hierarchai. Nevaldoma, ypač kurstoma minia būna negailestinga, nemąstydama vykdo vadų įsakus. Ypač jei lyderis – kaip riaušėse dalyvavę dvasininkai – sakralizuojamas. Sekdama monstranciją nešantį vienuolį minia jautėsi lyg kryžiaus žygyje ir jo paraginta nedvejodama panaudotų kartuves, jai kunigo žodis tolygu Kristaus mokymui.
Putino „vertybes“ šlovinantys veikėjai laukė: jei tikėjimo vardu bus nuversta demokratiškai išrinkta valdžia, galės teigti vykdantys dievišką misiją. Pasak skelbiančių pasaulio galingųjų „susimokymą“, Seimo dauguma kaltą ne tik dėl skiepų, bet ir „moralinio nuosmukio“. Tam pritaria dalis dvasininkų ir pasauliečių, neigiančių „sąmokslo teorijas“ dėl klerikalų nusikaltimų. Ir nors šios grupės kaltinimai Seimo pozicijai dėl „atšalimo“ su Rusija pritilo, vis dar pasigirsta „putinas gina krikščioniškas vertybes“!
Toks politikų ir dvasininkų bendradarbiavimas vyksta kasdien. Mėnesio pradžioje Dainiaus Kepenio kvietimu Seime viešėjo sąmokslo teorijų žvaigždė, o jo reklamos krikščioniškoje spaudoje ėmėsi reformatų dvasininkas! Panašiai vyksta ir tiriant dvasininkų nusikaltimus – apie tai prabilę viešai kaltinami sąmokslu prieš Bažnyčią, o įtariamiesiems dedamas kankinio vainikas. Visuotinė katalikų Bažnyčia atvirai diskutuoja apie viską, pavyzdžiui, popiežiaus Pranciškaus paktą su komunistine Kinija (gegužės 21 d. Pekino atstovams oficialiai patikėjo pogrindinę šalies katalikų bendruomenę), o mūsų bendruomenėje ši informacija vertinama kaip sąmokslas prieš pontifiką, krikščioniškoje spaudoje vien jo pamokslai apie artimo meilę!
Dvasininkas nėra Bažnyčios „inkarnacija“, tad šiandien aktyviai politikoje besidarbuojantys dvasininkai atstovauja tik sau. Bažnyčia nuo pirmųjų amžių kovojo su sektantiškais judėjimais, neigiančiais žmogaus kūniškumą, aukštinančiais kančią dėl kančios, įvairiais apsireiškimais ir regėtojais. Prasidėjus Benedikto XVI pontifikatui imtasi bažnytinės reformos, ypač naujųjų XX a antroje pusėje įkurtų religinių judėjimų, kurie, atmetę visuotinės Bažnyčios autoritetą, viską patikėjo charizmatiniams vadovams. Šie teigė gavę specialią misiją gelbėti Bažnyčią nuo vakarietiško „blogio“, kurį matė kone visose tikinčiųjų bendruomenėse, kitose vienuolijose, net Benedikto XVI asmenyje. Šiandien Vatikano sprendimas aiškus – dauguma jų turi „sektantiškų požymių“, bet ir ši informacija nutylima, o minėti judėjimai pristatomi kaip sąmokslo prieš Bažnyčią aukos.
Manipuliavimas tikėjimo tiesomis ypač pavojingas, nes gali patraukti nuoširdžiai tikinčius žmones, kurie tapę minios dalimi patys tampa instrumentais.
Bažnyčios hierarchų tyla matant dvasininkų vedamą tariamai religinę kovą už „vertybes“ kelia nemažai klausimų: ar tyla reiškia pritarimą? Jei taip, jie prisiima atsakomybę už galimus jų veiksmus, pavyzdžiui, smurtą organizuojant valdžios „nuvertimą“. Kovojantiems už „vertybes“ dvasininkams vertėtų prisiminti, kad Pranciškus Asyžietis, Kotryna Sienietė ir kiti didieji Bažnyčios šventieji labiausiai jaudinosi dėl institucijos narių korupcijos, atvirai įvardijo pasauliečių, dvasininkų, net popiežių „paklydimus“. Šiandien šie dvasininkai net neužsimena apie institucijos skaudulius, priešingai, išgirdę kaltinimus dvasininkui aiškina, kad tai sąmokslas prieš Bažnyčia.
Konstituciją garantuoja tikinčiųjų teises, būtina gerbti demokratiškus įstatymus. Aišku, tikintieji turi išlikti budrūs, stebėti kraštutinių politinių judėjimų veiksmus ir reaguoti, jei pažeidžiama jų tikėjimo laisvė. Bet ne mažiau svarbu stebėti, ar religija nevirsta instrumentu vieno ar kito tariamo politiko rankose. Manipuliavimas tikėjimo tiesomis ypač pavojingas, nes gali patraukti nuoširdžiai tikinčius žmones, kurie tapę minios dalimi patys tampa instrumentais. Tad kiekvienas yra atsakingas už bažnytinės institucijos įvaizdį ir ateitį.
[1] Pavyzdžiui, Didžioji prancūzų revoliucija. Arba XXI a. „vertybinių“ veikėjų kurti judėjimai Lietuvoje.
[2] Apie kitas religijas teliudija jų nariai.
