Krikščionių ir visos religinės bendruomenės gyvena visuomenėje – išskyrus diktatūras – kur gyvenimas vyksta pagal visuotinai priimtas normas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę teisininkai, politikai ir visuomenės veikėjai kūrė Konstituciją, vyko diskusijos, ar daugiau galių suteikti Prezidento institucijai, ar išlaikyti valdžios pusiausvyrą tarp Seimo ir Prezidento. Buvo pasirinktas šis variantas ir Konstitucijos kūrėjų sprendimas pasiteisino: kartais šalies vadovas padėdavo išlaikyti pusiausvyrą, kartais Seimas.
Neseniai Seime buvo pateiktos pataisos, kurios „leistų teisininkams ir politikams aiškintis, ar su prezidento veto ateinantys pasiūlymai atitinka Konstituciją ir įstatymus“. Tikriausiai prieš tai pasisakančios opozicijos ir pozicijos diskusijos būtų vykusios tik Seimo salėje, jei ne Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Liepos viduryje kai kurie Seimo nariai gavo elektroninį laišką „Vyskupo pastebėjimai“, kur rašoma, „kad tokie pasikeitimai apribotų prezidento, kaip tautos atstovo, teisę užimti vertybinę poziciją ir bandyti ją ginti naudojantis Konstitucijoje numatytomis procedūromis“.
Jis remiasi „teisininko išvadomis šiuo klausimu“. Kodėl? Projektą pristatęs Jurgis Razma atsakė, kad „Seime buvo pasklidusi sąmokslo teorija, neva tokiais pakeitimais iš anksto rengiamasi prezidento veto Civilinės sąjungos įstatymui“.
Pasak Vyskupo, tai galėtų pakenkti teisėsaugos sistemai, nes „dėl Seimo statuto pataisų gali būti pažeistas valdžios balansas“. Paklaustas, kokie teisininkai perspėjo apie grėsmę, jis atsakė, kad „iniciatyva šiam mano žingsniui kilo iš vieno LR Seimo nario, kuris įžvelgė Statuto pakeitimo tikslą – kad būtų lengviau atmesti Prezidento veto ir priimti civilinės sąjungos (partnerystės) įstatymą“. Vyskupo, panašu, neįtikino Seimo Teisės departamento atsakas, kad „veto teisė ribojama nėra, o priėmus pataisas esminių pokyčių nebus“.
Vyskupas dalijasi „teisininko išvadomis“, bet paprastai įstatymai, ypač Konstitucijos pataisos, priimami ne vienai kadencijai, t. y. prezidento Gitano Nausėdos. Tad išrinkus naują prezidentą, „sustiprintas veto“ galios ir kitiems šalies vadovams, pavyzdžiui, Laisvės partijos idėjoms atstovaujančiam kandidatui. Tad ar sustiprintas veto ginant „vertybines pozicijas“ visuomet atitiks visų šalies gyventojų „vertybines pozicijas“?
Kuris Seimo narys perspėjo dėl grėsmės, kurią paneigė Seimo teisininkai? Panašu, iš tam nepritariančios opozicijos. Vyskupas sako kreipęsis į „gerai pažįstamus ir bendrystę su vyskupija palaikančius LR Seimo narius“, ir nors jų neįvardija, galima spėti pagal vyskupijos internetinėje svetainėje įdėtą Vyskupo nuotrauką su šios kadencijos parlamentarais.
Ne visų veidus galima atpažinti, bet joje yra keli opozicijos ir pora pozicijos parlamentarų: Rima Baškienė – „Vardan Lietuvos“ (ex LVŽS), Aušrinė Norkienė, Rimantė Šalaševičiūtė, Aurelijus Veryga – visi iš LVŽS. Greta esantis J. Razma tikrai negalėjo kelti „nerimo“. Tad galima spėti, kad paminėti opozicijos parlamentarai ir perspėjo Vyskupą. Jis sako, kad iš „bendrystę palaikančių“ parlamentarų sulaukęs „padėkos už pilietiškumą ir pagalbą geriau įsigilinti į teikiamą svarstyti įstatymą“. Tad ar Vyskupas patarė parlamentams, ar šie vyskupui?
Jis gali ir privalo išreikšti nuomonę dėl politikų sprendimų, bet raginimas „sustiprinti prezidentinį veto“ yra tiesioginis dalyvavimas politikoje – istorijoje nemažai pavyzdžių, kai politikams tarnavę dvasininkai iškraipė Bažnyčios mokymą.
Pasak bernardinai.lt, norėdami pakomentuoti vyskupo kreipimąsi jie kreipėsi į kelis teisininkus, bet atsiliepė tik teisininkas Vytis Turonis. Jo teigimu, „konkrečiai aptariamu atveju aš nemanau, kad Kanonų teisė buvo pažeista. Taip pat negalėčiau sutikti su interpretacija, kad šiuose veiksmuose būtų galima įžvelgti kažkokį pažeidimą iš konstitucinės teisės perspektyvos“. Ir įvardija Konstitucijos straipsnius, pagal kuriuos užtikrinama religinių bendruomenių „tikėjimo ir sąžinės laisvė“. Pas mus dėl to nekyla problemų! Ir dėl dvasininkų galimybės „pasisakyti įvairiais politiniais, viešojo diskurso klausimais, ypač tais, kurie susiję su morale, Bažnyčios mokymu, tai šioje vietoje negalime sakyti, kad Konstitucija kaip nors apriboja dvasininkų, kaip piliečių, teises dalyvauti viešajame diskurse ar net politiniame valstybės gyvenime“.
Kaip ir kiekvienas pilietis, dvasininkas yra laisvas rinktis, kuri ideologija ar partija jam artimesnė, ir net gali paskatinti tikinčiuosius būti sąmoningais piliečiais. Bet ir pagal Kanonų teisę, ir Bažnyčios mokymą jis neturėtų aktyviai dalyvauti politinių judėjimų ar partijų veikloje (tai apima ir reklamą). Bažnyčia yra tikinčiųjų, ne partinė bendruomenė, tad V. Turonio teiginys, kad „pagrindinė demokratijos problema yra ne dvasininkų kišimasis į politiką, o piliečių pasyvumas“, kelia dvejonių. Taip, piliečių pasyvumas yra problema, bet teigti, kad „dvasininkų kišimasis“ nėra problema, kelia problemų.
Kaip ir kiekvienas pilietis, dvasininkas yra laisvas rinktis, kuri ideologija ar partija jam artimesnė, ir net gali paskatinti tikinčiuosius būti sąmoningais piliečiais. Bet ir pagal Kanonų teisę, ir Bažnyčios mokymą jis neturėtų aktyviai dalyvauti politinių judėjimų ar partijų veikloje (tai apima ir reklamą).
Katalikų Bažnyčios pozicija aiški dėl „dvasininkų kišimosi į politiką“ – nereikia „kištis“. Teisininkas teigia: „Belieka tikėtis, kad vyskupo pavyzdys paskatins ir kitus tikinčiuosius sekti politinį diskursą ir aktyviau pasisakyti svarbiais valstybės klausimais“. Taip, dvasininkų vaidmuo ypač svarbus supažindinant tikinčiuosius su tikėjimo tiesomis, kad tai padėtų jiems skirti tikėjimo tiesas nuo prietarų ar vertybę nuo tariamos „vertybės“.
Bet dvasininkas, ypač vyskupas, atsakingas už didžiulę tikinčiųjų bendruomenę, ir yra jos dvasinis lyderis, negali formuoti tikinčiųjų politinių įsitikinimų. Jis gali perspėti neremti kraštutinių idėjų – prieštaraujančių tikėjimo tiesoms – skelbiančius judėjimus, bet pats negali tarnauti kurios nors partijos interesams. Jis gali ir privalo išreikšti nuomonę dėl politikų sprendimų, bet raginimas „sustiprinti prezidentinį veto“ yra tiesioginis dalyvavimas politikoje – istorijoje nemažai pavyzdžių, kai politikams tarnavę dvasininkai iškraipė Bažnyčios mokymą.
Garsiausias – Žanos d‘Ark istorija – ją ant laužo tikėjimo vardu pasiuntė Anglijos karaliui tarnaujantis ir galikanų Bažnyčios (atmetė Popiežiaus autoritetą) vyskupas prancūzas. Katalikų Bažnyčia neturi rasės, tautybės ar politinių įsitikinimų „standartų“, todėl jai vadovaujantis Popiežius, vyskupai ar klebonai negali viešai atstovauti politiniams judėjimams. Ir tikintieji negali skleisti politinės propagandos liturgijos ar kitų bažnytinėse institucijose vykstančių renginių metu (politinė reklama draudžiama šventoriuose).
Interviu pabaigoje vyskupas Algirdas Jurevičius pakartojo kunigo Ričardo Doveikos teiginį: „Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje nuskambėjo mintis, kad net 80 procentų mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę, bet džiugu, kad jie pasitikėjo manimi ir išsakė savo baimes dėl įstatymo projekto. Spėju, kad priklausau tiems likusiems 20 procentų, todėl dalinuosi šiomis mintimis su jumis.“
„20 procentų“ tema brangi ne tik už opozicijos kandidatus – Ignas Vėgėlė, Petras Gražulis – agitavusiems, bet ir riaušių organizatorius – Algirdas Paleckis, Celofanas, Erika Švenčionienė – lydėjusiems dvasininkams. Ką jau kalbėti apie minėtus politikus, kurie vis primena „20 procentų“.
„20 procentų“ tema brangi ne tik už opozicijos kandidatus – Ignas Vėgėlė, Petras Gražulis – agitavusiems, bet ir riaušių organizatorius – Algirdas Paleckis, Celofanas, Erika Švenčionienė – lydėjusiems dvasininkams.
Tad ar vien pastoracinio rūpesčio vedamas Vyskupas ragina stiprinti „prezidentinį veto“? Kaip pasakytų partijos „Nemuno aušra“ įkūrėjo R. Žemaitaičio dešinioji ranka – arba kairioji, jei kairiarankis – ir buvusi LVŽS pirmininko Ramūno Karbauskio kairioji ranka (ar dešinioji), teologė ir teisininkė Agnė Širinskienė: „pernelyg daug sutapimų“.
