Vokietija paniro į politinę krizę. Subyrėjo šalį valdžiusi vadinamoji „šviesoforo“ koalicija, atspindinti trijų partijų – Socialdemokratų, Žaliųjų ir Liberalų – spalvas.
Konfliktas tarp socialdemokratų kanclerio Olafo Scholzo ir liberalų finansų ministro Christiano Lindnerio baigėsi pastarojo atleidimu. Politinės skirtys buvo akivaizdžios ir anksčiau, tačiau dabar tapo nebeišsprendžiamos. Ypač ieškant išeičių iš ekonominės stagnacijos – jau antrus metus iš eilės Vokietija išgyvena ekonomikos nuosmukį.
Tai reiškia, kad kitą rudenį numatyti federaliniai parlamento rinkimai veikiausiai vyks anksčiau. Scholzas kalba apie pasitikėjimo parlamente pasitikrinimą sausį ir, jei nesulauks palaikymo, išankstinius rinkimus kovą. Ir žalieji, ir opozicinės partijos ragina procesų tiek neatidėlioti. Ir turi tam rimtų priežasčių: rinkimai pavasarį reikštų, kad nauja vyriausybė, tikėtina, būtų suformuota tik vasarą. Tad dar daugiau nei pusę metų nuo šios dienos Vokietija faktiškai neturėtų efektyvios ir sudėtingus sprendimus galinčios priimti vyriausybės.
Oponentai suvokia ir tai, kad rinkimai žada jiems sėkmę. Nuomonių apklausose jau ilgą laiką pirmauja opoziciniai krikščionys demokratai. Naujausiais duomenimis, jie galėtų surinkti apie 32 proc. balsų, antroje vietoje palikdami kraštutinių dešiniųjų „Alternatyvą Vokietijai“ su 19 proc., socialdemokratai liktų tik treti su 15 proc., o žalieji vos peržengtų dviženklę procentinę ribą. Liberalai apskritai galbūt liktų už parlamento borto.
Tokie rezultatai leistų manyti, kad Vokietija sugrįžtų į didžiosios koalicijos laikus. Krikščionys demokratai taptų dominuojančia partija, bet jos koalicijos partneriais galėtų išlikti socialdemokratai. Toks centro dešiniųjų ir kairiųjų bendradarbiavimo modelis išbandytas ne kartą.
Kancleriu pretenduotų tapti Friedrichas Merzas. Daug metų verslo pasaulyje praleidęs konservatyvių pažiūrų teisininkas žada dinamiškesnę ir drąsesnę valdžią. Tokiu būdu jis kritikuoja Scholzą, kuris nepasižymi charizma ar skambia retorika.
Įdomu, kokių pasekmių tai turėtų strateginiams Vokietijos projektams, įskaitant brigados dislokavimą Lietuvoje. Dėl to yra platus pagrindinių partijų sutarimas, tad, net pasikeitus koalicijai, projektas judės į priekį. Juolab kad krikdemai žada nenuolaidžiauti Kremliaus agresijos akivaizdoje. Optimizmo turėtų suteikti ir stebėtinas socialdemokratų gynybos ministro Boriso Pistoriuso populiarumas. Būtent jis teikia pirmenybę brigados Lietuvoje klausimui ir yra geriausiai vertinamas politikas šalyje. Apklausos rodo, kad rinkėjai būtent jį, o ne Scholzą norėtų matyti kanclerio poste.
Pats Pistoriusas tikina, kad nori ir toliau likti gynybos ministro kėdėje, mat turi nebaigtų darbų. Ir didelė dalis jų tiesiogiai svarbūs Lietuvai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
