Viešoji erdvė pastarosiomis dienomis skambėjo nuo Vokietijos žvalgybos vadovo citatos apie tai, kad Rusija gali būti pasirengusi pradėti agresiją prieš NATO vėliausiai iki 2030-ųjų. Tokia datas įvardijanti retorika ne visada produktyvi.
Pirma, sudaromas įspūdis, kad Rusijos agresija Vakarų šalims gresia kažkada ateityje. O juk tie patys žvalgybų atstovai – ir ne tik Vokietijoje – pabrėžia, kad Kremliaus sabotažo prieš NATO šalis atvejai tapo kone kasdienybe. Tarp šiųmetinių pavyzdžių – planuotas pasikėsinimas į Vokietijos ginkluotės gamybos įmonės vadovą, taikymasis į Čekijos geležinkelių sistemą, veiksmai, nukreipti prieš kitus strateginės reikšmės objektus įvairiose Europos valstybėse. Bet antraštės su datomis tarsi atideda viską ateičiai.
Antra, datų minėjimas pagauna akį, bet analitiškai nėra prasmingas be išsamaus prielaidų detalizavimo. Teiginys, kad Rusija gali būti pasirengusi, nelabai ką pasako abstrakčiame kontekste – jis prasmingas tik tada, kai detalizuojama, pasirengusi konkrečiai kam. Pulti NATO galima veržiantis į Lenkiją, apšaudant raketomis JAV, skandinant laivus Baltijos jūroje, surengiant didelio masto kibernetinę ataką ir daugybe kitų būdų. Visi jie reikšmingai skirtųsi vienas nuo kito, bet patektų po NATO kolektyvinės gynybos penktuoju straipsniu.
Be to, nėra konkretaus karių, tankų ar kitų pajėgų skaičiaus, kuris Kremliui „leistų pulti NATO“. Viskas priklauso nuo planuojamo scenarijaus ir oponento turimų karinių pajėgumų bei ryžto gintis vertinimo. O bandymas tai įvertinti nėra tikslusis mokslas. Ne veltui Kremlius vylėsi Ukrainą sugniuždyti per kelias dienas. Tad paklaidos ribos yra labai didelės ir kintančios laike. Nėra vienos fiksuotos datos, kuri atvertų duris puolimui, arba jas šimtu procentų užvertų.
Galiausiai, jokia laiko skalė neturi aktualumo nevertinant tokių veiksnių kaip agresijos prieš Ukrainą eiga. Kol Kremlius yra įklimpęs Ukrainoje, tol tiesioginės grėsmės – bent jau didelio masto atakos – prieš NATO tėra teorinės.
Tad neabejoju, kad Vokietijos žvalgyba turi detalias prielaidas, kuriomis remiantis daro skambų pranešimą. Dalis jų buvo paminėta viešai, bet ši pasisakymų dalis sutraukė kur kas mažesnį dėmesį, nei konkrečios datos įvardijimas. Tad vėliau sekusios viešos diskusijos sudėjo į šią datą tokį turinį, kokį begalėjo sugalvoti.
Toks skambus pasisakymas naudingas tiek, kiek gali mobilizuoti politikus ir visuomenę. Bet net ir tai gali vykti dviem priešingomis kryptimis: paskatinti ryžtingiems sprendimams, reikalingiems atgrasyti potencialią grėsmę, arba atvirkščiai, nukreipti ieškoti būdų agresoriui dar labiau nuolaidžiauti. Pastarųjų dešimtmečių istorija rodo, kad pastaroji kryptis būtų klaidinga – agresorių labiausiai provokuoja signalai apie silpnumą ir ryžto stoką.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
