Lietuvos biologinė įvairovė praturtėjo reikšmingais atradimais – Sengirės fondo globojamame Moniškio (Žirgės) miške mokslininkai aptiko dar devynias iki šiol šalyje nefiksuotas grybų rūšis.
Su kolege Reda Iršėnaite neseniai keliavome į Aukštaitiją aplankyti miško, kurį įsigijo Sengirės fondas. Sugrįžome čia tyrinėti grybų. Nužygiavusios per lauką ir prasibrovusios per baltalksnyną, priėjome erdvesnį medyną, kuriame medžiai pradėjo stambėti ir retėti. Prieš akis atsivėrė senas lapuotynas su drebulėmis, storais ąžuolais ir gan tankiu pomiškiu. Kaip ir visur, jo balose murkdosi šernai, fone riaumoja elniai, tačiau jis skiriasi nuo kitų miškų. Čia ant žemės galima buvo pamatyti labai daug yrančios stambios drebulių, ąžuolų ir kitų medžių medienos.
Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad šis miškas niekada nebuvo paliestas žmogaus ūkinės veiklos – mokslininkai čia rado neliesto dirvožemio. O dar 2022 m. mikologė R. Iršėnaitė aptiko ir vienintelę Lietuvoje mėlynlakštės mažasporės (Baeospora myriadophylla) radimvietę. Tai itin retas grybas, kurio augimo vietų pasaulyje yra vos 400. Bet, matyt, mažasporė nusprendė, kad jai vieniša džiaugtis Sengirės fondo žvaigždės statusu... Nuo šiol ji tuo galės dalintis su dar didesniu skaičiumi rūšių. Mat Moniškio miškas dar kartą tapo itin svarbių Lietuvai atradimų vieta – 2023 metais vykdytos mokslinės ekspedicijos metu sutelkti Sengirės fondo savanoriai ir mikologė R. Iršėnaitė, tyrinėdami šio miško grybų įvairovę, aptiko dar devynias naujas grybų rūšis Lietuvoje.
Tarp jų – drėgnose vietose augantis ir sudarantis mikorizę su gluosniais ir alksniais rausvas pakrantinis švelniabaravykis (Xerocomus ripariellus), mėšlagrybio pusseserė, trumpai gyvenanti rūšis glotnioji skėtukė (Parasola leiocephala), kuri save susivirškina po keleto gyvavimo valandų ir taip išbarsto sporas, gausiai ant yrančių drebulių auganti lenktakotė plikabudė (Homophron camptopodum), tamsioji dirvabudė (Agrocybe firma), švelnioji žvynagalvė (Cystoagaricus lepidotoides), mikroskopinė rūšis Bactridium flavum. Taip pat po šio atradimo šviežius lietuviškus pavadinimus įgavę plonasis nuosėdis (Cortinarius fuscogracilescens), smulkioji skylėtbudė (Polyporus parvivarius) ir vilnotoji miltbudė (Clitopilus baronii). Nors šios rūšys labai retos, jų gyvybinė veikla šiame miške palaiko miško ekosistemą. Tokios rūšys intensyviai naudojamuose miškuose neaptinkamos.
„Moniškio (Žirgės) miškas su savo neliestu dirvožemiu ir gausia negyva mediena yra tarsi laboratorija po atviru dangumi. Čia formuojasi sąlygos, leidžiančios aptikti rūšių, kurios kituose miškuose nyksta arba jau yra išnykusios“, – džiaugiasi R. Iršėnaitė, vedusi šią mokslinę ekspediciją. Šio miško struktūra yra turtinga – čia auga įvairaus amžiaus medžiai ir nuolat yra mediena. Tai ir sudaro tinkamas sąlygas nykstančioms rūšims.
Tokios nepaliestos vietos yra vertingos ir moksliniams tyrimams, kurie leidžia stebėti ir vertinti natūralius ekosistemų raidos procesus, pavyzdžiui, medienos irimo ciklus ir organizmų sąveikas, formuoti veiksmingas gamtos apsaugos strategijas. O naujieji atradimai paneigia mitus, jog žmogui būtina prižiūrėti mišką. Įspūdingas skaičius naujų rūšių Lietuvai kaip tik dar kartą pabrėžia senųjų žmogaus veiklos nepaliestų miškų svarbą ir jų unikalią savybę – išsaugoti organizmų įvairovę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
