Ne! Katalikų Bažnyčia Vatikano II susirinkime (1962–1965) – per visuotinus susirinkimus priimami svarbiausi nutarimai tikėjimo, moralės, liturgijos klausimais – dar kartą patvirtino, kad judaizmas ir krikščionybė neatsiejamai susiję, tai liudija Senasis ir Naujasis testamentai. 1965 m. spalio 28 d. paskelbtoje „Nostra Aetate“ deklaracijoje dėl Katalikų Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis, Susirinkimas nedviprasmiškai pasakė (2 221 „už“, 88 „prieš“) „ne“ antijudaizmui bei antisemitizmui ir patvirtino, kad krikščionis ir žydus sieja bendros tikėjimo šaknys.
Tikintieji, teologai ar besidomintys religijomis žino, kas sieja Senąjį Testamentą ir Naujojo Testamento Gerąją Naujieną, bet stebint iš šalies gali atrodyti, kad judėjai ir krikščionys – nesutaikomi priešai. Žiūrint istoriškai, nemažai žmonių – vieni tai daro sąmoningai, kiti nelabai susipažinę su šiomis tradicijomis – savo tikslams pasiekti pasinaudoja „religiniu“ argumentu. Be to, kiekvienoje religinėje ir žmonių bendruomenėje apskritai visada atsiranda nuoširdžiai įtikėjusių, kad jų „tikėjimas geriausias“ ir visomis išgalėmis stengiasi „atversti netikėlį“, o nepavykus vienaip ar kitaip, „paauklėti“.
Istorija rodo, kad nuo seniausių laikų, dar gerokai iki Kristaus gimimo, žydų tautos „perauklėjimo“ ar „pastatymo į vietą“ pretekstas buvo religinis – pasipiktinimas (ar pavydas) „išrinktosios tautos“ statusu. Senasis Testamentas ir istoriniai šaltiniai liudija, ką jie patyrė, ir dažnai dėl nepaaiškinamo „loginio ryšio“: pavyzdžiui, 14 a. siautėjant marui vietos valdžia kaltino žydus, esą šie užteršė šaltinius. 19 a. antroje pusėje pasireiškė ir vis stiprėjo nereliginis antisemitizmas, grįstas pseudomoksline „rasių“ klasifikacijos teorija. 20 a. pradžioje Rusijoje caro slaptosios policijos išleisti „Siono išminčių protokolai“ pateikė tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį ir iškart patraukė antisemitiškai nusiteikusiųjų dėmesį. Ir nors netrukus įrodyta šių „protokolų“ klastotė (dalis kopijuota nuo Šveicarijoje išleisto satyrinio kūrinio), mitas plačiai pasklido.
Net 21 a. vis pasigirsta panašių sąmokslo teorijų. Šiandienos visuomenėje religinis motyvas prarado svarbą, bet vis dar nemažai besiveržiančiųjų į politiką juo pasinaudoja (kaip ir „tradicinėmis vertybėmis“), nes panašu, kad tai „veikia“ tam tikrose „krikščioniškose“ (bent taip save įvardija) populiacijos grupėse. Todėl tik pasirodžius „arijų“ teorijoms, Katalikų Bažnyčia reagavo ir paneigė bet kokią tariamą religinės nesantaikos interpretaciją: neapykantos kurstymas kitos rasės, tautos ar religijos atžvilgiu prieštarauja krikščioniškam mokymui!
Istorija rodo, kad nuo seniausių laikų, dar gerokai iki Kristaus gimimo, žydų tautos „perauklėjimo“ ar „pastatymo į vietą“ pretekstas buvo religinis – pasipiktinimas (ar pavydas) „išrinktosios tautos“ statusu.
Bažnyčios dvasinių lyderių poziciją tikintieji ne visuomet girdi ar nenori išgirsti, tad nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo bandymų supriešinti krikščionybę ir judaizmą, kilo įtampa tarp krikščionių (kilusių iš pagonių) ir judėjų tradiciją tęsiančių žydų. Pasigirdo teiginių, esą žydai kalti dėl „dievo mirties“ (deicidas), raginimų atmesti Senąjį Testamentą. Bažnyčia kaskart reaguodavo, pavyzdžiui, griežtai pasmerkė teologą Marcioną (2 a.) ir jo mokymą, esą Naujasis Testamentas panaikino Senąjį, t. y. siekė giežtai atskirti ar net supriešinti krikščionybę ir judaizmą. Žiūrint istoriškai, tariamai religiniais argumentais naudojosi ir krikščioniškų kraštų valdovai – 14 a. Anglijos ir Prancūzijos karaliai vijo žydus iš savo valdų, o 15 a. Ispanijos karališkoji šeima nurodė žydams „atsiversti“ arba palikti karalystę. Veltui 14 a. popiežius Klemensas VI bandė apsaugoti dėl maro kaltinamus žydus – jo balso neišgirdo nei valdovai, nei eiliniai tikintieji.
Istorija rodo, kad ne vienas krikščionis dvasininkas ir pasaulietis dalyvavo minios vykdomose „sankcijose“, sunku paaiškinti kai kurių hierarchų, popiežių ar Martino Lutherio žodžius ir veiksmus. Todėl nuo 19 a. (ypač 20 a. pradžioje) Katalikų Bažnyčia ėmėsi aktyviai priminti krikščionišką mokymą šiuo klausimu. 1937 m. popiežius Pijus XI viešai pasmerkė nacizmą enciklikoje „Mit brennender Sorge“, kuri buvo perskaityta Vokietijos bažnyčiose Verbų sekmadienį – tai išprovokavo katalikų dvasininkų persekiojimą. 1938 m. rugsėjo 6 d. Pijus XI sakė: „Mums antisemitizmas nepriimtinas. Dvasiškai mes visi esame semitai.“ Pijus XII savo pirmoje enciklikoje „Summi Pontificatus“ (1939 m. spalio 20 d.) perspėjo, kokį pavojų kelia teorijos, neigiančios žmonių rasės vienybę.
Vatikano II Susirinkimas „Nostra Aetate“ deklaracijoje pabrėžia, kad bet kokia diskriminacija – dėl rasės, spalvos ar religijos – prieštarauja Kristaus mokymui. Popiežius Jonas XXIII ir visi jo įpėdiniai – Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir Pranciškus – nedviprasmiškai pasmerkė bet kokias antisemitines idėjas ar bandymus jas skleisti. Jie pripažino, kad ne vienas tikintysis dalyvavo Holokauste, taip pat nemažai krikščionių buvo tik pasyvūs stebėtojai ir nesiėmė konkrečių veiksmų, kad užkirstų kelią brutaliems nusikaltimams. Kaip Katalikų Bažnyčios dvasiniai vadovai ar lyderiai jie atsiprašė už bendruomenės narių veiksmus ir nuolatos primena tikintiesiems bei pasauliui Bažnyčios mokymą šiuo klausimu – nėra jokio religinio pagrindo priešinti krikščionis ir judėjus, priešingai, abi tradicijos neatsiejamai susijusios, žydai yra krikščionių „tikėjimo broliai“.
1988 m. Jonas Paulius II susitikime su izraelitų bendruomene Strasbūre sakė: „Kartoju, griežtai smerkiu bet kokį antisemitizmą ar rasizmą, nes tai prieštarauja krikščioniškiems principams.“
Kad būtų išvengta manipuliavimo tikėjimo tiesomis, sukurta ne viena krikščionis ir žydus burianti grupė – Vatikano ir vietos vyskupų konferencijų iniciatyva – siekianti gilinti abiejų tradicijų pažinimą ir bendradarbiavimą. Tai liudija nuolat skelbiami bažnytinių institucijų – visuotinu ir nacionaliniu lygiu – teologiniai ir pastoraciniai dokumentai. Vietos bažnytinė vyresnybė reaguoja į konkrečias situacijas, pavyzdžiui, 2023 m. Prancūzijos vyskupų konferencija paskelbė „Sugriauti krikščioniško antijudaizmo mitą“. Jų tikslas – supažindinti tikinčiuosius ir visuomenę su krikščionišku mokymu, kad įvairių tikslų siekiantys manipuliatoriai negalėtų manipuliuoti tariamai krikščioniškais argumentais. Tai ir raginimas tikintiesiems nebūti pasyviais stebėtojais, kai mato, kaip pažeidžiamos kito asmens teisės, nes tai tolygu toleravimui ar net bendradarbiavimui.
1988 m. Jonas Paulius II susitikime su izraelitų bendruomene Strasbūre sakė: „Kartoju, griežtai smerkiu bet kokį antisemitizmą ar rasizmą, nes tai prieštarauja krikščioniškiems principams.“ Benediktas XVI 2009 m. sakė, kad „panaudota prievarta prieš vieną, yra prievarta prieš visus. Joks žmogus nėra pavienė sala“. 2019 m. Pranciškus pareiškė apgailestaujantis, kad vis dažniau pasireiškia „bandymų persekioti žydus“.
Nors gyvename technologijų amžiuje, įvairios komunikacijos priemonės ne visada padeda rasti tikrą informaciją, priešingai, dažnai platina nežinia iš kur kylančias sąmokslo teorijas. Vis pasigirsta „tautosakos“ kūryba – atsikartojanti visuose kontinentuose ir šalyse – apie tariamus sąmokslus ar „tikrą istoriją“. Prancūzijos vyskupų konferencijos dokumente pabrėžiama, koks pavojingas gali būti toks „folkloras“, ar nežinia kokių „išminčių“ kurtų klišių įsigalėjimas – tai kelia grėsmę kaip ir tariamos teologinės interpretacijos (prisideda netikslūs vertimai, konteksto nežinojimas).
Todėl šalies hierarchai ir tikintieji viešai pasisakė prieš neseniai vykusius parlamento rinkimus – pripažįstantys Kristaus mokymą negali balsuoti už radikalias idėjas skleidžiančius judėjimus. Tai ne „politikavimas“, o reagavimas į radikalių jėgų keliamą grėsmę. Komunistinių ir nacistinių režimų sukeltos katastrofos tiesiogiai ar netiesiogiai palietė visą žmoniją, tad augant kraštutinių jėgų populiarumui privalu atsakingai elgtis! Jei vis dėlto atsiras bandančių manipuliuoti „krikščioniškais“ teiginiais, tebūnie aišku, kad tai manipuliatorius ir tikrai neatstovauja Katalikų Bažnyčios pozicijai!
