Tai pasakė gydytojas Rimantas Kėvalas „LRT forume“, kuriame dalyvavo vaiko teisių gynimo, jaunimo ir vaikų organizacijų atstovai, asmenys, padedantys smurtą patiriantiems vaikams. Rugpjūčio pabaigoje laidoje „Labas rytas, Lietuva“ dalyvavusi vienos jų atstovė sakė, kad prasidėjus mokslo metams daugės pranešimų apie nepilnamečių patiriamą smurtą šeimose.
Ne todėl, kad padaugės smurtaujančių, bet mokytojai ir kiti švietimo sistemos darbuotojai pastebi galimo smurto ženklus ir praneša apie tai. Šiandien vis daugiau kalbama apie dvasinį ir seksualinį smurtą, bet incesto, arba kraujomaišos, tai yra seksualinio išnaudojimo šeimyninėje aplinkoje, tema vis dar tabu.
Apie „šventą šeimos židinį“ prabyla ir neigiantys bet kokį šventumą, kai tik pasirodo informacija apie mažamečių smurtą šeimoje, net jei liudija nukentėjęs vaikas ar paauglys. Pasak dalies populiacijos, valdžios ir visuomeninių organizacijų atstovai neturi teisės peržengti „švento šeimos slenksčio“, kurį ypač saugo motina! Pastarąjį dešimtmetį tokių „šventvagysčių“ padaugėjo, tad į vaiko – nors dažnai tai tėvų ar kitų šeimos narių – gynybą įsijungė kone visi visuomenės sluoksniai. „Gynybiniu“ pagrindu kuriami ir politiniai judėjimai. Bet ar „šventas šeimos židinys“ visuomet šventas?!
Paviešinus katalikų Bažnyčios klerikalų nusikaltimus, imta atvirai kalbėti apie problemą, domėtis, kas vyksta mokyklose, vaikų ir paauglių organizacijose, bet šeima vis dar apgaubta sakralumo skraiste. Prancūzijos vyriausybė drįso ją pakelti: prezidento Emmanuelio Macrono sprendimu 2021 m. kovo 11 d. įsteigta komisija (CIIVISE) tirti seksualinio vaikų ir paauglių išnaudojimo nusikaltimus, ypač šeimos aplinkoje. Sprendimas priimtas stebint, kaip veikia šalies katalikų Bažnyčios įsteigta komisija sistemai priklausančių asmenų nusikaltimams tirti (CIASE). Be to, 2021 m. sausį pasirodė Camille Kouchner knyga „La Familia Grande“.
Žinomo politiko, visuomenės veikėjo Bernard‘o Kouchnero (kelių vyriausybių ministras, „Gydytojai be sienų“, „Pasaulio gydytojai“ bendraįkūrėjis) dukra dalijasi šeimos ir brolio dvynio istorija: jį seksualiai išnaudojo motinos partneris. Autorės tikslas – perspėti apie artimiausioje aplinkoje tykantį pavojų, padėti atpažinti piktnaudžiavimo ženklus. Jos liudijimas sukrėtė ir paskatino aukas prabilti. Valdžios ir visuomenės atstovai suprato problemos svarbą, nes katalikų Bažnyčia gali pasiekti tik jos struktūrai priklausančius asmenis, o kitos religinės bendruomenės ir visuomenė apskritai tai neigia ar net teigiamai priima.
Statistika rodo, kad dažniausiai incesto nusikaltimus vykdo vyrai, o „šeimos veidą“ saugo moterys – žmonos, motinos, seserys.
20 a. antroje pusėje įsigalėjus „antikultūrai“ buvo atmetamos moralinės ir teisinės normos, taip siekiant užtikrinti pasirinkimo laisvę. Tai buvo pristatoma kaip prieštara krikščioniškai kultūrai ir net atvedė į pedofilijos reabilitaciją. Prancūzijoje kairiųjų intelektualų iniciatyva žurnalas „Libération“ mobilizavo savo skaitytojus ir įkūrė „Pedofilų išlaisvinimo frontą“ (1977 m.). Buvo kuriami pedofilų judėjimai, asociacijos, siekta pakeisti baudžiamąjį kodeksą, peržiūrėti nepilnamečio „sutikimo“ koncepciją seksualinio ryšio atveju.
Šiuo metu vyksta rašytojo Gabrielio Matzneffo byla dėl pedofilijos nusikaltimų, bet dar prieš porą metų jo knygas, kuriose jis pasakoja savo istorijas su mažamečiais, leido žinoma leidykla, jis buvo kviečiamas į TV laidas, susitikimus. Jis teigė vykdąs nepilnamečių švietimą seksualiniais klausimais (esą ortodoksų tradicija, kuriai priklauso, praktikuoja meilės sakramentą), o 14–15 metų paaugliai yra atsakingi už „pasirinkimą“. Panašus skandalas Japonijoje – 2023 m. kovą BBC išleido dokumentinį filmą apie Japonijos talentų agentūros „Johnny and Associates talent agency“ vadovą Johnny Kitagawą (1931–2019). Vieša paslaptis, kad šis išnaudojo berniukus (ne mažiau 100), bet apie tai 1999 m. prabilusiam žurnalui buvo iškelta byla už šmeižtą, o mokinių niekas negirdėjo. Filme liudiję vaikinai sako, kad tai žinojo visi: mokytojai, mokiniai, tėvai, draugai. Žinojo, bet tylėjo ir net sakė: „Jei nori būti žvaigždė, sutik ir tylėk!“
Teismas pripažino šou žvaigždės kaltę, bet dalis šalies populiacijos tebegarbina jį. Tokių daugiau ar mažiau žinomų asmenybių istorijų pastaraisiais dešimtmečiais gausu – Jimmy Savile (1926–2011) Anglijoje, Michaelas Jacksonas JAV. Situacija keičiasi, nebeliko Nyderlandų „Broliškos meilės“, arba pedofilų partijos (2006–2010), visuomenė viešai to nebetoleruoja. Bet kas vyksta už šeimos sienų, vis dar tabu.
Prancūzijos vyriausybės įsteigtą komisiją sudarė 26 asmenys – teisininkai, gydytojai, pedagogai, – tyrimą vykdė daugiau nei 80 profesionalų, išklausyta beveik 30 tūkst. asmenų. 2023 m. lapkričio 17 d. pristatyta tyrimo ataskaita „Seksualinis vaikų išnaudojimas: tikime jumis“ (756 puslapiai). Pradžioje įvardyti tikslai: rinkti vaikystėje seksualinį išnaudojimą, ypač šeimose, patyrusių asmenų liudijimus, sukurti erdvę, kur jie jaustųsi saugūs, nesibaimindami liudytų. Tai ir vyriausybės įsipareigojimas gerinti valstybinių institucijų (egzistuojančių) darbą sprendžiant šias problemas.
Pabrėžiama, kad seksualinis nepilnamečių išnaudojimas nėra pavienės skaudžios istorijos, bet visuotinė problema, ir tik suvienijus vaiko apsaugos srities profesionalus (teisininkus, pedagogus, gydytojus) galima apsaugoti juos nuo smurto ir seksualinio išnaudojimo, ypač incesto, padėti nukentėjusiesiems. Ataskaitoje rašoma, kad tyrėjams teko susidurti su neigimu, kad šeimose vyksta seksualinis išnaudojimas: „To negali būti!“ Tai įsigalėjęs kolektyvinis neigimas, todėl ir ataskaitos pavadinimas „tikime jumis“.
Problema ne vaikai, o jais nelinkę tikėti suaugusieji.
Ilgą laiką tokie nusikaltimai buvo laikomi asmeniniu reikalu, intymia paslaptimi, tad problemos viešinimas kvestionuoja per laiką suformuotus įsitikinimus ar „normas“, grįstas principu „reikia išsaugoti gerą šeimos vardą (veidą)“. Statistika rodo, kad dažniausiai incesto nusikaltimus vykdo vyrai, o „šeimos veidą“ saugo moterys – žmonos, motinos, seserys. Iš to ir terminas „motinos sindromas“. Motinos paprastai tyli, net smerkia išdrįsusį apie tai liudyti vaiką, o pačios prabyla tik skyrybų atveju. Taip buvo ir C. Kouchner broliui – kai nerimaudami dėl savo vaikų jie galiausiai tai pasakė motinai, ši apkaltino sūnų nugvelbus jos meilužį.
Todėl komisijos išvadas pristatę teisininkai siūlo panaikinti senaties terminą tokiems nusikaltimams – liudyti tiesą apie mylimą tėvą, patėvį, senelį ar dėdę, ypač žinant, kad būsi atmestas šeimos, be galo sunku. Tam reikia daug laiko, dažnai apskritai nutylima, todėl reikia padėti prabilti: „Laukiau to visą gyvenimą“, – prisipažino viena moteris. Ataskaitoje oficiali šalies statistika: 160 tūkst. vaikų, arba vienas vaikas iš dešimties, kasmet patiria seksualinę prievartą (išnaudojimo atvejis kas tris minutes). 5,4 mln. pilnamečių moterų ir vyrų vaikystėje buvo seksualiai išnaudoti: 3,9 mln. moterų (14 proc.) ir 1,5 mln. vyrų (6,4 proc.) susidūrė su seksualine prievarta iki 18 metų. O kiek dar nutylėtų nusikaltimų!
Komisijos nariai nedvejoja, kad būtina tęsti tyrimą. Vaikystėje nukentėjusiųjų liudijimai skirti šiandienos vaikams – perspėti juos apie galimą pavojų, o nusikaltimui įvykus drįsti liudyti. Ir, svarbiausia, padėti įveikti visuomenės abejingumą. Devyni iš dešimties seksualinio smurto atvejų žinomi, bet tai nutylima ar net sakoma „pats / pati sutiko“. Suaugusieji atsakingi dėl vaikų patiriamo smurto: vienas iš dviejų nukentėjusiųjų bando žudytis, kone pusė vartoja narkotikus, kenčia nuo įvairių priklausomybių.
Dauguma benamių gatvėje yra ne dėl skurdo, nemažai jų patyrė smurtą vaikystėje – pažeista psichika, savigarba, pasitikėjimas savimi. Problema ne vaikai, o jais nelinkę tikėti suaugusieji. Geriausias įstatymas lieka sausa raide, jei nėra jį taikančio žmogaus, tad mokytojų ar socialinių darbuotojų vaidmuo ypač svarbus. Diskusijas keliančios gyvenimo įgūdžių pamokos, jei jas veda kompetentingi pedagogai, gali prie to prisidėti. Daugumai tėvų nėra lengva paaiškinti vaikams, iš kur gandras neša vaikučius ar kodėl reikia saugotis „dėdžių“. Dažnai vaikai nedrįsta pasakyti šeimos nariams apie artimo „dėdės“ smurtą ar net būna nutildomi artimųjų, tad pedagogai yra pirmieji, į kuriuos jie gali kreiptis. Be to, kaip teigia padedantieji seksualinio ir psichologinio smurto aukoms, gana dažnai nukentėjusieji susivokia tik išgirdę apie tai kalbant!
Vadinasi, „eilinis“ iškrypėlis bus baudžiamas, o tėvas, patėvis ar senelis toliau „kurstys šeimos židinį“?
Kad ši problema Lietuvoje vis dar tabu, rodo parlamentarės Rimantės Šalaševičiūtės projekto „Kriminalizuoti kraujomaišą, už tai numatant ir laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų“ 2 atmetimas. Ji siūlė, kad „lytiškai santykiavęs su kitos lyties asmeniu, kuris yra artimas giminaitis (vaikas, tėvas, motina, brolis, sesuo, senelis, pusiau brolis / sesuo) būtų baudžiamas bauda ar laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų. Be to, toks asmuo, dėl kurio veiksmų gimė fiziškai ar protiškai neįgalus vaikas, būtų baudžiamas laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki 6 metų.“
Parlamentarė rėmėsi statistika, kad dažniausiai vaikai – didžioji dalis incesto aukų – seksualinę prievartą patiria artimoje aplinkoje, o šie pakeitimai teisiškai reguliuotų lytinius santykius tarp artimų giminaičių ir apsaugotų nepilnamečius. Ji priminė, kad kraujomaiša didina paveldimų ligų riziką, incestą smerkia katalikų Bažnyčia, tad tai „turėtų sumažinti nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, ypač prieš vaikus.
Numatyti apribojimai padės ginti viešąjį interesą, kas būtina atsižvelgiant į didėjančių seksualinių nusikaltimų tendenciją ir naujų rūšių grėsmes šioje srityje, ypač vaikų artimoje aplinkoje, užtikrins dėl kraujomaišos vaikų apsigimimų mažėjimą, mažins paveldimų ligų riziką, stiprins visuomenės fizinę ir psichinę sveikatą, gerovę bei dorovę“. Kraujomaiša kriminalizuota daugumoje Europos Sąjungos šalių, Jungtinėje Karalystėje, Islandijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Kanadoje, JAV (48 valstijos).
Projektas sulaukė daug kritikos, susivienijo ir politiniai oponentai. Pavyzdžiui, pasak mišrios Seimo narių grupės narės Agnės Širinskienės (ex LVŽS, dabar „Nemuno aušra“), tai būtų neįgalių vaikų gimimo kriminalizavimas: .„Man atrodo, mes po nacių Vokietijos antrą kartą matome bandymą kriminalizuoti vaiko gimimą, tik ten buvo kriminalizuotas tam tikrų vaikų gimimas arijų šeimose. <...> Klausiu apie vertybes, nes kaip jums atrodo vertybiškai tas dalykas, kai neįgaliems žmonėms Lietuvoje siunčiame žinią, jog jų gimimas gali būti baudžiamąją atsakomybę sunkinanti priežastis?“
Jai pritarė Morgana Danielė iš Laisvės partijos: „Ne iki galo aišku, kodėl siekiama nustatyti baudžiamąją atsakomybę už savanoriškus lytinius santykius su seneliu, o už savanoriškus lytinius santykius su bobute, kuri taip pat, kaip ir senelis, tiesiosios linijos giminaitė, nėra nustatoma baudžiamoji atsakomybė.“ Šių parlamentarių, atstovaujančių absoliučiai skirtingoms politinėms idėjoms, nuomonė sutampa 100 proc.: seksualiai mažamečius ir paauglius išnaudojantys artimieji negali būti teisiami! Bet abi pritarė, kad tokį nusikaltimą kitose struktūrose įvykdę asmenys būtų teisiami, negali dirbti su nepilnamečiais.
Bet ar „šventas šeimos židinys“ visuomet šventas?!
Vadinasi, „eilinis“ iškrypėlis bus baudžiamas, o tėvas, patėvis ar senelis toliau „kurstys šeimos židinį“? Ar teologė Agnė Širinskienė primiršo katalikų Bažnyčios poziciją, o teisininkė Širinskienė Agnė Europos Tarybos vaiko teisių konvenciją, kad „vaikas“ reiškia „18 metų nesulaukusį asmenį“– todėl 20 amžiaus „laisviečiai“ ir norėjo keisti įstatymą dėl nepilnamečio „sutikimo“. A. Širinskienė ir M. Danielė (motina, „mažumų“, moterų teisių gynėja) stojo į stipriojo (arba prievartautojo), ne aukos pusę.
Stambulo konvencijos ar partnerystės įstatymai nesurinkus daugumos vis atidedami, o nepilnamečių teises artimoje aplinkoje ginantis įstatymo projektas buvo atmestas: „Už balsavo 12 parlamentarų, prieš – 21, susilaikė 36 Seimo nariai. Parlamentarai nesutiko projekto grąžinti iniciatoriams tobulinti, tad įstatymas galutinai atmestas. R. Šalaševičiūtė pripažino, kad projekte buvo netikslumų, kuriuos reikėjo tobulinti (ne „bobutės“ klausimu, kaip teigė M. Danielė), bet jo esmė yra mažamečio ar nepilnamečio teisių gynimas – ar penkiametis gali duoti „sutikimą“ mylimam patėviui ar seneliui?! Ar teisininkė ir teologė A. Širinskienė pagrįstai lygina vaiko teises ginantį įstatymą su nacių režimu?
Galima negalia dėl incesto nusikaltimo yra vaiko teises pažeidžiančio nusikaltimo pasekmė. Toks įstatymas reikštų ne negalią turinčio asmens atmetimą, bet gintų auką, padėtų užkirsti kelią tokiems nusikaltimams. Ar tikrai normalu, kad dėl incesto tėvas augins savo vaiką-anūką ar patėvis partnerės anūką ir savo vaiką? Statistika rodo, kad savo noru incesto atvejų tikrai nedaug!
Ir prancūzų komisijos vadovas pristatant ataskaitą pasakė: „Paskutinis tabu – incestas.“ Tik jie jau peržengė visuomenėje įsigalėjusias tabu ribas, o mūsų įstatymų leidžiamoji valdžia galutinai apsisprendė išsaugoti „paskutinį tabu“. Tiesa, išgirdę apie prancūzų komisiją mūsų bendrapiliečiai sako: „Pas mus to tikrai nėra!“ Tai neigia ir „Šeimų maršo“ lyderiai, „basos mamos“ ir kiti „tradicinių vertybių“ gynėjai! Tad pedagogui, kuris iš tiesų nori padėti vaikui, gali kilti klausimas: „Ar verta apie tai informuoti?!“
