„Popiežius Pranciškus rugpjūčio 25 d. pasmerkė Ukrainos vyriausybės žingsnį uždrausti su Maskva susijusią Ukrainos ortodoksų bažnyčią!“ Ši medijose pasklidusi žinia priimta ne vienareikšmiškai – vieni piktinasi, kiti džiaugiasi, o Rusijos reakcija aiški. Laisvame pasaulyje apie tai garsiai ar pusbalsiu diskutuojama.
Vakarų Europoje, kurią dažnai kritikuojame, kad „nesuvokia kas vyksta Ukrainoje“, žmonės stebisi tokiais pareiškimais, o pas mus, „suvokiančius“ kas vyksta, girdisi, ypač krikščioniškoje erdvėje, „popiežius teisus!“
Rugpjūčio 20 d. Ukrainos vyriausybė nusprendė uždrausti su Rusija tiesiogiai susijusias religines organizacijas, konkrečiai rusų ortodoksų Bažnyčią. Karui prasidėjus, 2022 metais, Maskvos patriarchato Ukrainos ortodoksų bendruomenė oficialiai nutraukė ryšius su Rusija, bet, panašu, sąsajos ir simpatijos išliko. Ukrainos Nepriklausomybės dieną, rugpjūčio 24 d., prezidentas Volodymyras Zelenskis patvirtino šį vyriausybės sprendimą. Prieš dvejus su puse metų, vasario 24 d., įsiveržęs okupantas paspartino Ukrainos ortodoksų bendruomenės – to siekia nuo 2014 metų – atsiskyrimą nuo rusiškosios. Kitą diena, per sekmadieninę Angelo maldą, Popiežius išreiškė susirūpinimą dėl „šventąjį karą“ prieš Ukrainą skelbiančio Kirilo institucijai priklaususios bendruomenės: „Galvodamas apie neseniai Ukrainoje priimtą įstatymą baiminuosi dėl besimeldžiančiųjų laisvės.“
Nuo pat karo pradžios popiežiaus pozicija agresoriaus ir aukos atžvilgiu kėlė daug klausimų.
2023 metais paruošus įstatymo projektą, Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisaras išreiškė susirūpinimą, kad tai galėtų pažeisti žmogaus teises. Pasak teisės ekspertų, situacija Ukrainoje išskirtinė: šis sprendimas bus taikomas ne visai bendruomenei, o tik parapijoms ar diecezijoms, kurios per devynis mėnesius neįrodys, kad nepalaiko jokio politinio ar religinio ryšio su Rusija. Lotaringijos universiteto profesorius, rusų kultūros ir religijos specialistas Antoine’as Niviere’as sako, kad kanoniškai terminas „nepriklausomas“ Ortodoksų bažnyčioje reiškia tik tam tikrą vietos Bažnyčios nepriklausomybę, ji lieka priklausoma nuo aukštesnės instancijos. Kitas galimas kelias – autokefalija, bet šio termino nemini 2022 metais nuo Maskvos patriarchato atsiskyrusios Bažnyčios vyskupai. Pasaulinė Bažnyčių Taryba teigia, kad dėl netinkamų vyskupų ar dvasininkų veiksmų neturėtų nukentėti visi tikintieji, „susiję su Bažnyčia dėl dvasinių, o ne politinių tikslų“.
Klausimas jautrus, ypač dėl sąsajų su politika. Ukrainos sprendimą rusų valdžios atstovai pristato kaip tikinčiųjų persekiojimo įrodymą ir įtikinėja amerikiečius politikus, esą šie palaiko antidemokratišką režimą. Bet okupuotose Ukrainos dalyse vėl įsigalėjo Maskvos patriarchatui priklausančios bendruomenės, negirdėti kalbant apie ukrainietiškas. Tad, pasak profesoriaus, diskutuojant apie religijos laisvę Ukrainoje būtina atminti, kad tai vyksta Rusijos informacinio karo kontekste.
Popiežius, panašu, tai primiršo, nes „pasmerkdamas“ ir kritikuodamas ukrainiečių sprendimą atkartoja putino valdžios argumentus. Ir tai daro nuo karo pradžios. Taip, tie, „kurie tikrai meldžiasi, visada meldžiasi už visus. Žmogus nedaro blogio dėl to, kad meldžiasi.“ Bet negalima pamiršti, kad Kirilas laimino į „kryžiaus žygį“ einančius rusų karius, kurių dauguma, panašu, nuoširdžiai įtikėjo dvasinio lyderio žodžiais, kad vykdo „šventą misiją“. Taip, „tikrai besimeldžiantis“ žmogus „nedaro blogio“, bet jei maldininkas, pasiruošęs aklai vykdyti dvasinio lyderio nurodymą „naikinti netikėlius“, yra tik instrumentas manipuliatoriaus rankose? Pontifikas išreiškė troškimą, kad „tiems, kurie nori melstis, būna leista melstis toje Bažnyčioje, kurią jie laiko sava“, bet jei tai aktyviai režimui tarnaujanti institucija?
Kad Kirilo vadovaujama rusų ortodoksų bendruomenė tarnauja putino interesams aišku ir „naiviam“ Vakarų pasauliui, bet Pranciškus dar prieš porą metų kalbėjo apie „ekumeninį dialogą“ su Kremliaus politiką palaikančiu Kirilu. Šių metų kovo mėnesį Rusijos ortodoksų bažnyčios susirinkimas paskelbė naujas „rusiškos ortodoksijos“ direktyvas: nuo karą Ukrainoje palaikančių tezių iki mokyklinės programos pertvarkos. Šis politinis tekstas aiškiai rodo, kad rusų ortodoksų bendruomenė palaiko putino politiką.
Nuo pat karo pradžios popiežiaus pozicija agresoriaus ir aukos atžvilgiu kėlė daug klausimų. Pirmiausia, 2022 metų Kryžiaus kelio liturgija, kai ukrainietė ir rusė nešė „kančios kryžių“. Gegužę popiežius pasakė, kad NATO galimai išprovokavo putino invaziją į Ukrainą, vėliau išreiškė troškimą susitikti su putinu Maskvoje, bet Rusijos atstovybė prie Vatikano neatsiliepė į skambučius, neragavo į užklausimus. Paklaustas, ar norėtų apsilankyti Ukrainoje, jis atsakė: „Pirmiausia turiu nuvykti į Maskvą, pirmiausia turiu sutikti putiną.“ Tiesa, sulaukęs daug kritikos, jis atšaukė susitikimą su Kirilu.
Per pustrečių metų (2022 02 24 – 2024 08 25) popiežiaus pasisakymai kėlė daug diskusijų ir dažniausiai buvo pozityviai priimami Rusijoje, nors Vatikano atstovai aiškino, kad žurnalistai „nesuprato“ ką šis norėjo pasakyti. Pontifiko raginimas ukrainiečiams „kelti baltą vėliavą“ vėl patraukė pasaulio dėmesį. Vatikano atstovai aiškino, kad tai iš meilės kenčiančiai ukrainiečių tautai, bet neatsakė, kodėl lig šiol neįvardijo agresoriaus. Taip, popiežius visuomet pasisako prieš karą, bet neskatina agresoriaus kelti „baltą vėliavą“. Kaskart primena silpnajam „atsukti dešinį skruostą“, kai trenkia per kairį, bet nesako trenkusiajam: „Gana!“ Ragina rusų jaunimą tęsti „šlovingos ir garbingos“ rusų kultūros tradiciją, bet nė žodžio apie ukrainietišką, kuri pasak istorikų, senesnė.
Baigdamas Pranciškus sakė: „Prašau, tegul nė viena krikščionių Bažnyčia nebūna tiesiogiai ar netiesiogiai panaikinta. Bažnyčios neturi būti liečiamos.“ Bet rusų okupuotose teritorijose ukrainiečių bažnyčios užvertos. Kaip ir visos krikščioniškos bažnyčios Kinijoje. Kinų katalikų bendruomenė nepakluso režimui ir liko ištikima Šventajam Sostui, tik dalis perėjo į valdžios kontroliuojamą Patriotinę katalikų sąjungą, tad yra persekiojama. 2018 metais Vatikanas pasirašė sutarti su komunistine Kinijos valdžia ir oficialiai perdavė katalikų bendruomenę komunistinei diktatūrai. Tai aiškino kaip „dialogo paiešką“, nors tikinčiųjų persekiojimas tik stiprėjo, be to, režimas nesilaikė ir „sutartyje“ nustatytų sąlygų. Nepaisant to, Vatikanas atnaujino sutartį 2022 metais. 2024 metų sausio 1 d. komunistinė šalies valdžia priėmė naują ypač griežtą įstatymą dėl religijų „sukinietinimo“ – visos religinės bendruomenės, taip pat ir budistai bei daoistai, turi „pritaikyti“ savo mokymą prie komunizmo ideologijos, jiems skirti „perauklėjimo kursai“.
Kad Kirilo vadovaujama rusų ortodoksų bendruomenė tarnauja putino interesams aišku ir „naiviam“ Vakarų pasauliui, bet Pranciškus dar prieš porą metų kalbėjo apie „ekumeninį dialogą“ su Kremliaus politiką palaikančiu Kirilu.
Rugpjūčio pradžioje tokius „kursus“ praėjo katalikų bendruomenės vyskupai ir dvasininkai, šiuo metu „perauklėjami“ budistai. Šalyje didžiausios krikščioniškos bendruomenės protestantiškos, bet negirdėti pontifiko užtarimo ir jų atžvilgiu. Ką jau kalbėti apie uigūrų ar tibetiečių bendruomenes – kad nesugadintų santykių su režimu jis atsisakė susitikti su Dalai Lama. Režimas ėmėsi ne tik religijos, bet ir filosofijos valdymo – nuo šiol visos filosofinės kryptys bus „pritaikytos“ prie marksizmo idėjų.
Ypač jautriai reaguojantis į galimus Maskvos patriarchato tikinčiųjų teisių pažeidimus, popiežius gana griežtas Katalikų bažnyčios bendruomenėms. Pavyzdžiui, 2021 metais apaštalinis laiškas „Traditionis Custodes“ („Tradicijos sergėtojai“) dėl Romos liturginės reformos sustiprino diskusijas „liturginiais klausimais“. Jei Pranciškaus pirmtakai siekė, kad visos bendruomenės rastų vietą Bažnyčioje, jis tame įžvelgė „susiskaldymo pavojų“ ir labai sugriežtino „liturgines“ taisykles. 2023 metais, Kalėdų išvakarėse, Vatikanas informavo, kad dėl „liturginių“ priežasčių bus ekskomunikuota viena seniausių rytų apeigų katalikų bendruomenė Indijoje (maždaug keturi milijonai). Paskutinę akimirką buvo susitarta dėl sprendimo atidėjimo iki rudenį vyksiančio sinodo, bet kyla klausimas, ar jo metu bus išspręstos dėl šio sprendimo kylančios problemos, ar bus „masinė ekskomunikacija“, tai yra įvyks bažnytinė schizma.
Per pustrečių metų popiežiaus pasisakymai kėlė daug diskusijų ir dažniausiai buvo pozityviai priimami Rusijoje, nors Vatikano atstovai aiškino, kad žurnalistai „nesuprato“ ką šis norėjo pasakyti.
1986 metais į popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą susitikti bendrai maldai Asyžiuje atsiliepė kone visos krikščioniškos, judėjų, musulmonų, budistų bendruomenės (13 religijų atstovavo 150 asmenų) išskyrus Rytų ortodoksų bendruomenes. Į popiežiaus kreipimąsi tądien skelbti „Dievo paliaubas“ atsiliepė „pasaulio galingieji“, išskyrus sovietų sąjungos ir jos sąjungininkių vadovus. Ir 1993 metais šios ortodoksų bendruomenės neišgirdo popiežiaus kvietimo melstis už taiką Balkanuose. 2011 metais Benediktui XVI pakvietus maldai už taiką, prie Asyžiaus susitikime dalyvavusių religinių bendruomenių prisijungė krikščioniškų ir hebrajiškų šaknų neturinčios bendruomenės (50), išskyrus Rytų šalių ortodoksų bendruomenės. Pastaraisiais metais padaugėjo islamistų išpuolių Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose Europos šalyse – kaskart vietos musulmonų bendruomenės juos pasmerkė. Negirdėti, kad Maskvos patriarchatui priklaususios ortodoksų bažnyčios būtų viešai pasmerkusios putino valdžios veiksmus.
Vatikano nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas neseniai interviu sakė, kad medžiagą apie ukrainiečių patiriamas kančias vešis į rugsėjo 16-ą dieną planuojamą susitikimą su Šventuoju Tėvu ir kitais Vatikano atstovais: „Noriu jiems parodyti konkrečius liudijimus.“ Gal tai padės, kaip sako profesorius A. Niviere’as, pontifikui ir Vatikano atstovams suprasti Ukrainos „kontekstą“, o juridinę įstatymo pusę ar galimus nesklandumus išsiaiškins teisininkai.
