Lyderiu galima tapti įvairiais būdais, dėl įvairiausių priežasčių. Lyderystės periodas taip pat skirtingas – nuo savaitės iki viso gyvenimo. Šiandien lyderiu galima tapti pagreitintu būdu, ypač sukėlus skandalą, patekus į teisėsaugos akiratį – tai rodo pastarųjų rinkimų „stebuklas“ Petras Gražulis, Remigijus Žemaitaitis...
Pasak minios psichologijos tėvu vadinamo Gustave‘o Le Bono, nuo lyderio priklauso ir minios veiksmai: gero lyderio vedama minia gali įvykdyti neįtikėtinų dalykų, bet manipuliuojama manipuliatoriaus ji gali tapti bejausmiu instrumentu ir padaryti baisių dalykų. Simfoninio orkestro muzikantui nepataikius į natą nelabai kas pastebi, bet suklydus dirigentui ar solistui tai išgirsta ir neturintys klausos.
Religinės bendruomenės yra visuomenės dalis, joms vadovauja „oficialus“ lyderis, bet paprastai kiekvienoje yra ir charizmatiškas lyderis ar lyderiai, kurie dažnai pridengia „oficialųjį“, jų žodis tampa svarbesnis net už institucijos oficialią poziciją. Tai matyti ir šalies katalikų Bažnyčios bendruomenėje – kai kurių dvasininkų žodis užgožia trečią tūkstantmetį skaičiuojančią tradiciją, oficialų Bažnyčios mokymą, vyskupų konferenciją ar teologus (nuo Bažnyčios tėvų iki šiandienos). Tad ne vienas, ypač institucijai nepriklausantis, tokias asmenybes tapatina su Bažnyčia, vienuolija, bendruomene. Ypač jei jų vadovai ar lyderiai aiškiai neišsako nuomonės dėl šių pareiškimų ar veiksmų.
Nuo riaušių prie Seimo tokių kalbančių ir veikiančių Bažnyčios vardu daugėja, sekėjai juos pristato kaip kovotojus už sąžinės ir kitokią laisvę. Kartuvių statybą laiminęs ir pozicijos (tik) politikus į pragaro tamsybes siuntęs vienuolis kunigas pristatomas kaip lietuviškasis Vladimiras Kara-Murza! Apie laisvės mirtį kalba P. Gražulio, Igno Vėgėlės, kitų „krikščioniškas vertybes“ ginančių „rezistentų“ rėmėjai tikintieji. Prie jų liepos pradžioje prisijungė ir kunigas Ričardas Doveika, jis minint tėvo Stanislovo mirties metines per pamokslą pasakė: „Viešojoje erdvėje neseniai nuskambėjo, kad net 80 proc. mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę. Į kokią duobę mes, kaip tauta, esame įkritę?“
Tai sukėlė daug triukšmo ir pasipiktinimo ne tik tikinčių bendruomenėje – iš kur tokie duomenys? LRT pasidomėjus šis atsakė: „Tai ne mano informacija, tai pacituota elektroninėje erdvėje rasti duomenys.“ Ir pridūrė neprisimenantis statistikos šaltinio. Kaip įprasta, iškart pasigirdo jį remiančių dvasininkų ir politikų (!) pasisakymai. Jam iškart buvo suteiktas žodis internetinėje krikščioniškoje erdvėje – kone kasdien skelbiami jo pasisakymai, Šventojo Rašto komentarai, dvasiniai apmąstymai, pamokslai. Jį cituoja pamokslaujantys per liturgiją, apie tai kalbama maldos grupelėse ir būreliuose. Bet ar išties žmogaus laisvės arba žodžio laisvė tokioje blogoje būklėje? Tai kodėl hierarchai tyli? Jie privalo ginti tikinčiųjų ir visų teises! Ganytojai nevykdo savo misijos?
Kunigą Doveiką žino ne tik tikintieji, jo pamokslų rinkinius leidžia leidyklos – ne kiekvienas rašytojas ar filosofas gali pasigirti tokia kolekcija. Pastaruoju metu jis sulaukia vis daugiau politikų dėmesio. Ypač dabartinės opozicijos politikų, kurie taip pat kalba apie žmogaus teisių pažeidimus. LRT priminė, kad apie tai 2022 metais pasisakė ir Saulius Skvernelis: „Nežinau, ar sovietmečiu taip buvo. <...> Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad esame ant pavojingos ribos. O riba pavojinga ne dėl to, kad liberalai ar konservatoriai stiprins savo pozicijas.“ Tik, pasak politiko, 74 proc. šalies gyventojų bijo reikšti savo nuomonę.
Bet svarbiausia, kad tai buvo pasakyta per Mišių liturgiją! Buvo pasinaudota tikėjimo slėpiniu – homilija skirta skelbti Dievo žodį!
Vadinasi, per dvejus metus situacija pablogėjo 6 procentiniais punktais? P. Gražulis, Mindaugas Puidokas, Eduardas Vaitkus ar Erika Švenčionienė pateiktų dar didesnius procentus. Aišku, dėl įsigalėjusios diktatūros kalti konservatoriai su liberalais. Vienas žinomas šalies dvasininkas susitikime su tikinčiaisiais pasakė: „Jei galėčiau, visus konservatorius savo rankomis užsmaugčiau. Ir Miliūtę.“ Žinoma, prie teisių „varžymo“ prisidėjo žurnalistai.
Tarp kitko, Rita Miliūtė neseniai patvirtino, kad profesorius Vytautas Landsbergis vogė kolūkio fermų šiferį! Įrodymas – akcijoje paremti Ukrainą už šiferį su profesoriaus parašu surinko nemažą sumą pinigų. Ponia Rasa – nenori girtis, neviešina pavardės – sumokėjo prezidentinę algą ir dar arbatpinigius. Įrodymas, kad sovietmečio nostalgijos sindromą turintys buvo teisūs – negi kas mestų tokią sumą į balą? O gal R. Doveikos rėmėjų taip nemėgstama žurnalistė galėtų surasti ir kunigo minimus duomenis? Žinoma, galėtų prisidėti ir prie R. Žemaitaičio prisijungusi populiariausia Seimo moteris Agnė Širinskienė – ji taip pat atranda nerandamus dalykus.
Vis tik kyla nemažai klausimų. Pirmiausia – kunigo pasisakymo vieta. Pranciškono tėvo Stanislovo vardas Lietuvoje žinomas kaip Pranciškaus Asyžiečio – ne azijiečio – pasaulyje. Tai buvo charizmatiška asmenybė, subūrusi aplink save tikinčiuosius, ieškančius ir politikus. Pastarųjų bičiulystė ne vienam kėlė dvejonių, apie tai kalbėjo ir vasarį vykusioje konferencijoje apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje dalyvavęs Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Streikus. Paberžės festivalį finansuoja buvusi Viktoro Uspaskicho – jo pažiūras žino visi – žmona Jolanta Blažytė.
Taip, buvusieji negali atsakyti už buvusiuosius, bet kunigo pasisakymas atitinka politiko idėjas. Bet svarbiausia, kad tai buvo pasakyta per Mišių liturgiją! Buvo pasinaudota tikėjimo slėpiniu – homilija skirta skelbti Dievo žodį! Popiežius Benediktas XVI sakė, kad šiandien daugėja kunigų funkcionierių, kurie pasinaudoja religija savo tikslams. Kokiems? Politikų (finansinių rėmėjų) reklamai ar tiesiog sustiprinti autoritetą? Nėra lengva pripažinti populiarumo mažėjimą, nors ir nėra tokios oficialios statistikos apie dvasininkus, nes, panašu, šiuo metu lyderiauja kiti dvasiniai lyderiai. Dabar kunigas vėl dėmesio centre, pirmuose žiniasklaidos ekranuose, gal leidykla išleis naują pamokslų knygelę ar kas nors imsis peticijos „už laisvą žodį“ – kaip P. Gražulio atveju – organizavimo. Tik keista, kad nežinia iš kur traukiantys informaciją apie laisvės suvaržymus, šie dvasininkai nenori pripažinti oficialios Vatikano informacijos apie klerikalų nusikaltimus, sektantiškas bendruomenes, iš dvasininkų luomo pašalintus asmenis – „melas!“ „piktojo darbas!“
I. Vėgėlė vėl važiuos į Klaipėdą (306,2 km autostrada), filmuotis, kunigai net per pamokslus reklamuos pagonybės gaivintojo Ramūno Karbauskio kandidatus ir nematys kaip šventoriuje dalijama jų reklama?
Ką mano hierarchai apie šiuos politikuojančius dvasininkus? Prancūzijos Bažnyčia, dvasininkai ir tikintieji, jau keletą metų atvirai sako, ką mano ne tik apie kairės, bet ir dešinės pusės radikalus. Su kaire puse viskas aišku, sunkiau su dešine, kuri daug kalba apie krikščioniškas vertybes. Rinkimų išvakarėse tikintieji – vyskupai, vienuoliai, pasauliečiai – aiškiai pasakė, kad jiems nepriimtinas toks radikalų krikščioniškumas. Katalikų inicijuotą kreipimąsi pasirašė 10 tūkst. žmonių, įvairių konfesijų tikinčiųjų. Artėja rinkimai. Ar vėl kai kurios parapijos virs rinkimų štabais? I. Vėgėlė vėl važiuos į Klaipėdą (306,2 km autostrada), filmuotis, kunigai net per pamokslus reklamuos pagonybės gaivintojo Ramūno Karbauskio kandidatus ir nematys kaip šventoriuje dalijama jų reklama?
Tokių dvasininkų mažuma, bet, kaip visada, kas „normalu“, nepatraukia akies – sąžiningai savo misiją vykdantys dvasininkai nelabai domina visuomenę. Tad hierarchų – oficialaus Bažnyčios veido – pozicija ypač svarbi dėl vis stiprėjančių radikalių, krikščioniška etikete besidangstančių judėjimų ir juos palaikančių dvasininkų.
