Prezidento rinkimai, tiksliau, jų rezultatai nustebino ne vieną – dar išvakarėse įkurtos partijos „Nemuno aušra“ lyderis Remigijus Žemaitaitis, Ignas Vėgėlė ir Eduardas Vaitkus rikiavosi už Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos. Rinkėjai aiškiai parodė prielankumą kraštutines – abiejų kraštų – idėjas skelbiantiems veikėjams. Rinkimai į Europos Parlamentą (EP) patvirtino šią tendenciją, bet lyginant su kaimynais – kilus bet kokiam klausimui vyksta „lyginimo“ procesas – pas mus ne taip blogai: daugumą gavo tradicinės (nors pusės jų tradicija trumpa) partijos, neskaitant Petro Gražulio.
Demokratinė Vakarų Europa patyrė šoką, nors ne tik politologai matė tendencijas, bet sėdėjo, t.y. nenuėjo balsuoti, nepasinaudojo teise išsakyti nuomonės, ne tik kritiką. Šokas sukelia ne vien neigiamas pasekmes, bet ir pažadina iš snaudulio prie išmanaus ekrano. Prancūzijos prezidentui paskelbus pirmalaikius Nacionalinės Asamblėjos rinkimus, viešojoje erdvėje pasigirdo „atgailos balsai“, ypač jaunimo – žmonės sakė jaučiantys kaltę dėl aplaidumo. Ir nors laiko nedaug, visuomenė buriasi prieš radikaliąsias partijas.
Katalikų Bažnyčia seniai suvokė radikaliųjų idėjų pavojų, Prancūzijos vyskupų konferencija ne kartą atvirai išreiškė savo poziciją. Pavyzdžiui, reaguodama į antisemitinių nuotaikų augimą paskelbė Bažnyčios mokymu grįstą dokumentą apie „krikščioniško antijudaizmo“ pavojų. Šalies katalikiškose medijose nuolat vyksta diskusijos krikščioniško identiteto klausimais ir ypač suintensyvėjo artėjant EP rinkimams, nes kraštutinių judėjimų idėjos, dažnai įvilktos į krikščionišką „rūbą“, sklinda ir katalikų bendruomenėje. Todėl dvasininkai, pasauliečiai, teologai nedviprasmiškai įvardija, kad ne viskas, kam dedama „krikščioniška“ etiketė, yra krikščioniška. Jau kitą dieną po rinkimų katalikiškos spaudos atstovai paskelbė, kad atidžiai stebės priešrinkiminį procesą, informuos apie kandidatuojančias partijas ir judėjimus.
Todėl dvasininkai, pasauliečiai, teologai nedviprasmiškai įvardija, kad ne viskas, kam dedama „krikščioniška“ etiketė, yra krikščioniška.
Birželio 23 d., sekmadienį, Paryžiuje, priešais Invalidų rūmus, susibūrė grupė (keli šimtai) krikščionių, raginusių nebalsuoti už kraštutines dešiniąsias partijas, konkrečiai Nacionalinį susivienijimą: „Mes esame čia, nes norime parodyti, kad mūsų krikščioniškos vertybės prieštarauja kraštutinių judėjimų idėjoms.“ Prieš tai, birželio 18 d., katalikų Bažnyčios tikinčiųjų iniciatyva paskelbtas kreipimasis, kurį pasirašė katalikų dvasininkai, vienuoliai, pasauliečiai, protestantų bendruomenių atstovai, teologai, visuomenės veikėjai – 10 tūkst. asmenų: „Kreipiamės į krikščionis ir visus geros valios žmones, kad nebalsuotų už dešiniuosius radikalus <...>. Taip pat prašome, kad visos religinės institucijos viešai išreikštų savo poziciją.“
Tekste primenama, kad per praėjusius prezidentinius rinkimus, ypač prieš antrąjį turą, dauguma krikščioniškų Bažnyčių vadovų ir atstovų aiškiai pasisakė prieš ekstremalias idėjas reiškiančius politikus ir judėjimus. Nemažai jų skelbiasi esą „krikščioniški“, cituoja Šventąjį Raštą, bet, kaip pastebėjo kunigas vienuolis, sociologijos mokslų daktaras, Evangelija gali padėti priimant politinį sprendimą, bet ne nulemti. Idealios krikščioniškos visuomenės tikrai nesukursime – net ir Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis susivienijimas atsisakė kai kurių „krikščioniškų vertybių“, – tad labai svarbu įvertinti, kuri politinė jėga užtikrins teisę praktikuoti ne tik krikščionišką tikėjimą ir tradicijas.
Nemažai jų skelbiasi esą „krikščioniški“, cituoja Šventąjį Raštą, bet, kaip pastebėjo kunigas vienuolis, sociologijos mokslų daktaras, Evangelija gali padėti priimant politinį sprendimą, bet ne nulemti.
Atvirai išsakyta Prancūzijos krikščioniškų Bažnyčių narių pozicija sulaukė kritikos, esą jie „politikuoja“. Taip, katalikų Bažnyčioje prašoma dvasininkų susilaikyti nuo politinės agitacijos, bet esant ekstremaliai padėčiai dvasininkai gali ir turi išreikšti poziciją – tai rodo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjų ir bendradarbių pavyzdys.
Aišku, šiandienos situacijos negalima prilyginti sovietinei okupacijai, bet vis labiau populiarėjančios abiejų kraštutinių kraštų idėjos kelia nerimą ar bent turėtų. Prieš porą dešimčių metų M. Le Pen tėvo vadovaujamo Nacionalinio fronto rėmėjų nebuvo daug, o šiandien Nacionalinis susivienijimas lipa ant kulnų tradicinėms, bendražmogiškas vertybes vertinančioms partijoms. Todėl labai svarbu išgirsti krikščioniškų bendruomenių vadovų ir narių poziciją, kaip jie vertina už „krikščioniškas vertybes“ kovojančius ir kas sezoną pasirodančius (lyg grybai dygstančius) judėjimus.
Ar šūkis „už tradicinę šeimą“ pateisina raginimus „sutvarkyti“ kitaip mąstančius? Ar kova už „krikščioniškas vertybes“ tikrai pateisina raginimą versti demokratiškai išrinktą Seimą? Pastarieji rinkimai tik patvirtino popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kad šiandien daugėja kunigų funkcionierių, pasinaudojančių religija, pavyzdžiui, prakišant savo kandidatą.
Vis tik norėtųsi išgirsti aiškią mūsų hierarchų nuomonę apie tokių „krikščioniškų“ veikėjų veiklą. Ir visų krikščioniškų bendruomenių vadovų, kaip tai padarė Prancūzijos krikščionys. Tai galėtų daryti ir krikščioniška spauda – pirmuosius puslapius skirti ne „tradicinių vertybių“ gynėjams, o pasiaiškinti, kas yra 10 Dievo įsakymų grįstos krikščioniškos dorybės (II – „Netark Dievo vardo be reikalo“). Gal tai sumažintų prie valstybės institucijų besirenkančią minią versti valdžią ar imti pagaliuką?
Tyla ne visuomet gera byla, o akivaizdžiai regimų dalykų nematymas neapsaugo nuo atsakomybės. Ir, aišku, krikščionys negali pamiršti Atpirkėjo perspėjimo: „Sergėkitės netikrų pranašų.“
