Prognozuoti tarptautinę politiką – sudėtinga. Tuo galėjo įsitikinti kadaise Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Lawrence’as Eagleburgeris. Jis, dešimto dešimtmečio viduryje diskutuodamas apie galimą Baltijos šalių narystę NATO, sakė: „Jei rimtai apie tai svarstome, turėtume išsitirti galvas.“
Jis anaiptol nebuvo vienintelis. Likus vos keleriems metams iki faktinio Baltijos valstybių įstojimo į Aljansą, perspektyva atrodė miglota. Netrūko manančių, jog tai apskritai neįvyks. Ir visgi istorinis lūžis nutiko jau 2004-aisiais, o kitąmet švęsime dvidešimtąjį narystės jubiliejų.
Lietuvos ir kitų šalių kelias į NATO gali būti kelrodis šiandienos diskusijoms apie Ukrainą. Lyginti šiuos atvejus sudėtinga, bet tam tikrų paralelių yra.
Artėjant NATO Viršūnių susitikimui Vilniuje ši dilema įgyja papildomą svorį. Akivaizdu, kad Lietuva ir kitos regiono valstybės palaikys siekį gilinti Ukrainos ir NATO integraciją. Bet tuo pačiu reikia pripažinti, jog entuziastingai nusiteikusių Aljanso valstybių nėra pernelyg daug.
NATO išlaiko principinę nuostatą, kad Ukraina taps nare. Ji įtvirtinta dar 2008 metais. Tiesa, nei laikotarpis, nei konkretūs darbai, kurie turėtų vesti rezultato link, nebuvo detalizuoti.
Prieštaraujančiųjų detalizacijai yra ir dabar. Susitikimuose su politikais ir ekspertais mūsų sąjungininkų sostinėse – abiejose Atlanto pusėse – dažnai girdžiu abejones. Pažymima, kad net ir Švedijos narystė dar nėra finalizuota. Tad tol, kol vyksta Rusijos agresija, diskusijos apie Ukrainos ateitį Europos saugumo architektūroje kai kam atrodo pernelyg ankstyvos.
Visgi tai neturėtų gąsdinti. Politikoje svarbu pasinaudoti vadinamaisiais galimybių langais – palankiu aplinkybių susiklostymu, kurį sunku numatyti iš anksto.
Juolab, kad struktūrinės prielaidos narystei yra. Įstojimą vieningai remia Ukrainos politiniai lyderiai – kryptis net įvardyta Ukrainos konstitucijoje. Visuomenė taip pat nusiteikusi palankiai – apklausos rodo, jog NATO nare savo šalį norėtų matyti beveik devyni iš dešimties ukrainiečių.
Be to, Ukraina ne tik siektų kolektyvinės gynybos įsipareigojimų. Kiekviena NATO narė pirmiausiai privalo būti pajėgi apsiginti pati. Ukrainos kariuomenė – ir gyventojai – tą įrodinėja kasdien.
Tai savaime nėra receptas visoms kliūtims įveikti. Kelias į NATO bus duobėtas, prireiks laiko ir kantrybės. Bet Baltijos šalių pavyzdys įrodo, kad svarbiausia – nepaisant skepsio – būti maksimaliai pasirengusiems. Juk, kaip Kyjive neseniai sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, teisėta Ukrainos vieta – euroatlantinėje šeimoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
