Senatvė – ne liga. Tik aiškios pradžios neturintis gyvenimo tarpsnis. Ir nors tai ne liga, be medicinos jo įveikti nepavyko dar niekam. Slaugos ligoninių ir globos namų apgultis be pagražinimų iliustruoja, kiek ši ne liga reikalauja sutelktų asmeninių, šeimos, gydytojų, o taip pat ir valstybės pastangų.
Slaugos ligoninė – ne svajonių vieta. Greičiau pragaras. Ne todėl, kad ten viešpatautų Liuciferis. Nuobodžios dienos valdiškoje lovoje, su tokia pat liūdna draugija, kurios nesirinkai. Nepažįstamos, be atskiro prašymo po antklode tvarką darančios rankos… Ir mažai vilties, kad tai pasikeis.
Tai vieta, apie kurią nenorima galvoti, tikimasi kaip nors išvengti. To nepaisant, tai labiausiai deficitinė medicinos vieta. Niekada nebūna laisva. Eilės skaičiuojamos mėnesiais ir pusmečiais.
Sveikatos apsaugos ministerija nustatė tikslą reformuojant sveikatos sistemą padaryti taip, kad kuo daugiau žmonių gautų slaugos paslaugas namuose, atlaisvintų ligonines, o šiose palatos taptų erdvios, skirtos tik dviem, iš kurių kiekvienas turėtų mažiausiai 7 kvadratinius metrus.
Svajonių svajonė – sensti sau oriai namuose, pro langą žvelgdamas į savo sodintą sodą ar bent į automobilių pripildytą daugiabučio kiemą, o aplink kasdien zuja brigada. Slaugytojai, jų padėjėjai, kineziterapeutas ir dar kiti, kurių tau reikia. Vienas plauna, kitas gamina, trečias kalbina.
Jeigu taip galėtų būti, visa sparčiai gausėjanti senstančioji visuomenės dalis nusilenktų sveikatos ministrui A. Dulkiui iki žemės, jis įeitų į Lietuvos istoriją.
Tik raskit bent vieną, kuris tuo tiki, žiūrėdamas ne į reformos popierius, o į gyvenimą. Taip nebus. Ne todėl, kad svajonė prasta. Tokiam nusilpusių žmonių aptarnavimui reikalingi neįtikėtini resursai. Pirmiausia finansiniai. Nes tai, apie ką svajojama, yra pirmos klasės individualus aptarnavimas, kai vienam dirba keli. Jeigu kokybiškai, tai dirba ir dieną, ir naktį. Žiemą taip pat. Atokiuose kaimuose – taip pat.
Taip nebus. Jeigu valstybė neišgali sutalpinti visų, kam reikia, į bendras palatas, neišgali tose palatose dešimčiai žmonių skirti bent vieną slaugytoją, kaip ji padarys, kad vieną ligotą aptarnautų brigada?
Nepaisant to, slaugos ligoninės pertvarkomos. Vietų skaičius mažėja. Lėšų kiekis joms didėja.
Geroji žinia – gal tikrai, sunkų, stiprių nervų, raumenų, daug žinių ir emocinio intelekto reikalaujantį slaugos darbą dirbantys žmonės pagaliau galės dirbti normaliai ir normaliai uždirbti? Galbūt.
Tačiau teigti, kad pacientų aptarnavimas pagerės, reikia didelės drąsos. Kaip jis gali pagerėti tam, kuris paprasčiausiai jo neturės? Gal ir pagerės tų, kam pavyks gauti profesionalią priežiūrą vietoje, kuri iš deficitinės žada tapti auksine. Ir finansine, ir prieinamumo prasme.
Tokie pokyčiai laukiami ir tinkami, bet tik tuomet, jeigu ilgalaikės slaugos paslaugos į namus būtų realios ir prieinamos. Taip nėra. Sistema lyg ir yra, bet ji neveikia automatiškai. O paliegęs žmogus nepajėgus savarankiškai žengti net ir pirmojo žingsnio joms gauti. Nepradės veikti geriau, jeigu ją užplūs iš ligoninių išprašyta armija.
O tai reiškia, kad į mūšį dėl orios senatvės turės stoti dar didesnė kita – artimųjų – armija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
