Nedaug trūko ir Lietuvos sostinė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną būtų šventusi kartu su Vladimirą Putiną šlovinusiu Rusijos reperiu, o įsijautusi publika gal net būtų kartu užtraukusi „aš rusas, aš einu iki galo“.
Tai – eilutė iš propagandinio Rusijos hito, neformalaus himno, palaikančio į mūsų civilizaciją nusitaikiusios rusų armijos karius. Tas pats, kurį reperis Morgenshternas traukia populiariose vaizdo platformose.
Kilus šurmuliui, planą teko koreguoti. Vieta ir data pakeista. Bet klausimai liko. O bandymai į juos atsakyti, tik sukelia naujų.
Rusijai užpuolus Ukrainą, prieš metus, viskas atrodė aišku. Rusija oficialiai paskelbta teroristine valstybe, iš tokios traukiasi mūsų verslai, jų prekėms ir veikėjams Lietuvoje vietos nėra. Taip pat ir atlikėjams.
Dabar kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad ne viskas taip paprasta.
Anksčiau žmogus šlovino V. Putiną, bet dabar pasisako prieš karą viešai ir net niekina prorusiškais dainas. Net turi parengęs tai patvirtinančius dokumentus.
Nei ministras, nei kiti, su kuo jis tarėsi, sako nenorintys advokatauti atlikėjui, bet gi negali įlįsti į jo dūšią, negali patikrinti įsitikinimų. O kas – jeigu tikrai žmogus pasikeitė?
Kaip viskas paprasta. Sukuri naują legendą. Parašai raštą, kuriame išdėstai tokią poziciją dėl karo Ukrainoje, kokios reikia. Ir taškas. Nuodėmės atleistos, visi keliai atviri. Būtų keista, jeigu tokia galimybe nebūtų naudojamasi. Įvairiai ir plačiai.
Ukrainoje asmuo nepageidaujamas. Na ir kas. Mes remiam Ukrainą, bet taip išeina, kad svarbesnė yra jos genocidą vykdančios Rusijos pozicija. O ši savo vado šlovintoją lyg ir ėmė persekioti, gal už narkotikus, gal už nelegalią prekybą.
Įtraukus tokį į juodąjį sąrašą, gali sulaukti skundo ir kažką kažkam pralaimėti. Todėl būtų patogiau, jeigu įsitikinimus vertintų ir sprendimus priimtų vien tik renginių organizatoriai. Valstybė mano, kad jie gali geriau ir daugiau, nei valstybės saugumas ir visi kiti, kam derėtų tuo užsiimti?
Tai, kas prieš metus buvo deklaruojama kaip politika, kaip principinė nuostata, dabar stumiama kur nors toliau?
Tokioj situacijoj iš politikų ar pareigūnų reikėtų vieno gana paprasto dalyko – aiškaus principingo atsakymo. Išnagrinėjom, manom taip. Todėl darom taip. Viskas. Kai tokio nėra, smelkiasi bloga nuojauta – gerais pinigais ir rytietiškais prieskoniais praturtinta vadyba yra stipresnė, nes – gudri, lanksti, prisitaikanti.
Ir todėl nėra ko stebėtis, kad „rusų pasaulį“ atstovaujantys Rusijos piliečiai turi Europos pasus, važiuoja, kur nori. Sėdi viduržemio jūros vilose ir jachtose.
Pritaikius nesudėtingas akių dūmimo schemas, per mūsų teritoriją mėnesių mėnesius keliauja kroviniai, nors jiems pritaikytos sankcijos.
Vis dar naudojamos rusiškos traukinių judėjimo saugumą užtikrinančios sistemos, nors jos jau seniai ir oficialiai pripažintos neatitinkančios nacionalinio saugumo.
Juo labiau nereikia stebėtis, kad Kaune mero rinkimus laimi kauniečių ponas Visvaldas Matijošaitis, kuris gali sutvarkyti viską, išskyrus verslų uždarymą Rusijoje.
Ilgo karo rutina glušina ir budrumą, ir jautrumą, tik štai bėda – snaudžiantį zuikį pričiupti lengviau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
