Iš Vilniaus – į Kupiškį: čia lankėsi pirmą kartą, pažįstamų neturėjo, bet pakerėjo sodyba

„Kupiškis – introvertų miestas!“ – interviu LRT.lt sako ramybę ir kitokią prabangą čia atradusi Gintarė Stepanavičiūtė. Prieš beveik penkerius metus ji kartu su draugu paliko Vilnių ir persikėlė gyventi į Kupiškį. Nors iš pradžių atrodė, kad čia gali trūkti veiklų, šiandien Gintarė sako – dienoje pritrūksta valandų, o galimybių mažesniame mieste dar daugiau nei Vilniuje.  

G. Stepanavičiūtė pasakoja kartu su draugu Danieliumi Kupiškyje apsigyvenusi netikėtai. Gintarė kilusi iš Kuršėnų, Danielius – iš Mažeikių, o abu susipažino ir gyvenimą pradėjo kurti Vilniuje. Visgi prieš beveik penkerius metus pora nusprendė ieškotis naujų namų – sodybos, o tinkama atsirado būtent Kupiškyje.

„Kai ieškai savo namų, yra daug norimų dalykų – kad kieme būtų medžių, kad tai būtų vienkiemis, dar norėjome, kad namas būtų neblogos būklės ir jame būtų galima gyventi. Labai daug visko norime, bet finansų paprastai turime ribotai, todėl galiausiai ko nors tenka atsisakyti.

Atsisakėme pageidavimų dėl sodybos vietos – būsimų namų ieškojome visoje Lietuvoje. Nė vienas neturėdami jokių ryšių su Kupiškiu, radome tą sodybą, kuri mus pakerėjo ir iš karto labai patiko“, – LRT.lt pasakoja G. Stepanavičiūtė.

Iki tol pora nebuvo viešėjusi Kupiškyje ir čia persikėlė neturėdama jokių ryšių ir pažįstamų: „Neturėjome nieko ir pradėjome čia kurti naują gyvenimą.“

Šiandien Gintarė sako – dabar atrodo, kad tuo metu turėjo būti labai baisu palikti savo susikurtą gyvenimą Vilniuje, tačiau tada norėjosi pokyčių.

„Galvojome pozityviai – vis tiek išsisuksime iš tos situacijos. Galų gale, jeigu labai nepatiks, visada galima sugrįžti. Išsikraustymas iš Vilniaus – ne gyvenimo nuosprendis. Tuo metu tikriausiai buvo daugiau lengvabūdiškumo, kad ryžomės tokiam dalykui, bet labai tuo džiaugiuosi“, – dalijasi Gintarė.

Po ramybės laikotarpio dienoje pritrūksta valandų

Šiandien pora Kupiškyje turi savo bendruomenę ir draugų, tačiau iš pradžių, tik atsikrausčius į naujus namus, savijauta priminė emigracijos jausmą: „Nepaisant to, kad esi Lietuvoje, kalba – ta pati, bet čia nieko nepažįsti“.

Pirmoji vasara atsikrausčius buvo skirta naujiems namams tvarkyti. Sodyboje, kurią nusipirko pora, 10 metų niekas negyveno, tad iš pradžių reikėjo įdėti nemažai darbo.

„Tiesiog atsikėlėme į namą su viena mašina daiktų, ir viskas, pradėjome gyventi. Reikėjo įdėti daug darbo, kad namas atitiktų šiuolaikinio gyvenimo reikalavimus“, – dalijasi G. Stepanavičiūtė.

Gintarė prisimena, kad iš pradžių Kupiškyje lydėjo laikotarpis „taip“, kai buvo tarsi privaloma sutikti su visais pasiūlymais susitikti ir kartu praleisti laiką. Taip po truputį ėmė plėstis draugų ratas, vėliau susirasti naujų draugų padėjo ir darbinė aplinka. Tiesa, pirmoji žiema mažame mieste iš pradžių kiek sutrikdė.

„Iš pradžių Kupiškis atrodė visiškai ramus, atrodė, kad čia nedaug kas vyksta. Atėjo pirma žiema, tuomet sodyboje nėra tiek daug veiklų. Iš pradžių sutrikome – ką čia žiemą veikti, juk gyvendamas vienkiemyje net pasivaikščioti po darbo nelabai gali, nes tamsu, gatvės neapšviestos“, – pasakoja Gintarė.

Visgi netrukus atsirado ir platesnis draugų ratas, ir gausybė veiklų: „Iš pradžių visada galėjome sakyti „taip“, o dabar jau ne visur galiu suspėti. <...> Dienotvarkė taip užsipildė, kad viskam neužtenka laiko. Kartais žmonės sako, kad kaime gyvenimo tempas lėtesnis. Gal ir taip, nėra streso, spūsčių, bet, jei norėsi, visur rasi veiklos ir draugų, dienoje vis tiek ims trūkti valandų.“

Galimybių netrūksta

Pasak G. Stepanavičiūtės, nors mažesniame mieste kiek trūksta kultūrinių renginių, ypač alternatyvios kultūros, tai netrukdo – visai šalia yra didesnių miestų, o prireikus galima nesunkiai nuvažiuoti ir iki Vilniaus ar kito didesnio miesto.

„Nors kilometrais čia atstumai ir didesni, laiko prasme didesni miestai regione tikrai nėra toli. Vilniuje iki kito rajono viešuoju transportu galėdavau važiuoti ir valandą, o jei dar papuoli į spūstis... Net jeigu savaitgalį, kai esu laisva ir norėčiau ką nors nuveikti, Kupiškyje nieko nevyksta, aplink yra penki miestai, nutolę valandos atstumu“, – džiaugiasi Gintarė.

Mažesniame mieste norėtųsi ir didesnio kavinių pasirinkimo, ypač tokių, kurios lankytojus priima ir vėlai vakare, tačiau vakaroti galima ir namuose ar svečiuose. Sunkumų nesukelia ir mažesnis prekybos centrų pasirinkimas – norimas prekes visada galima užsisakyti internetu.

G. Stepanavičiūtė džiaugiasi, kad mažesniame mieste glaudesnė bendruomenė – nors kaimynai gyvena toliau, juos sieja tvirtesnis ryšys nei daugiabutyje: „Man labai smagu gyventi be kaimynų, kai kaimynai gyvena toliau, bet jie yra mano bendruomenė. Savo kaimynus pažįstu, jie ir padeda, juos sutikusi pasisveikinu, o ne tiesiog prasilenkiu.“

Patys ėmėsi renovuoti naujus namus

Atsikraustę gyventi į sodybą Kupiškyje, Gintarė su Danieliumi ėmėsi patys ją renovuoti. Pora ir dažė namo sienas, ir tvarkė lubas, dėjo naujas grindis, ir net gamino baldus.

„Mūsų bendra filosofija – kuo daugiau visko padaryti patiems, kiek įmanoma visko daugiau nusipirkti iš antrų rankų. Užkoduota tokia lėta filosofija, kad viskas užtrunka. Nors tuoj bus penkeri metai, kai čia gyvename, įsikūrimo procesai dar vis vyksta“, – dalijasi G. Stepanavičiūtė.

Ji pabrėžia – galima visko išmokti, tereikia bandyti. Gintarei visą laiką patiko įvairūs rankdarbiai, o Danielius šioje srityje apskritai talentingas.

„Kaip žmonės sako – jo auksinės rankos. Ką paima, tą gerai padaro. <...> Šiais laikais dar yra, kaip sakau, „YouTube“ universitetas. Nėra nieko, ko negalėtum ten išmokti. Aišku, įsivertini savo galimybes, klausi pažįstamų patarimų“, – LRT.lt pasakoja G. Stepanavičiūtė.

Gintarė sako šioje srityje ir nesiekianti tobulumo: „Žmogus, kuris tuo užsiima, gal ir kritiškai įvertintų mūsų darbą, bet ir nereikalauju tobulumo. Čia yra mūsų namai ir juos kuriame taip, kaip mums patinka. Kartais kas nors pavyksta labai puikiai, o kartais – galbūt ir ne idealiai. Tada gali ką nors perdaryti ir dar kartą pasimokyti arba priimti kokį nors nedidelį netobulumą.“

Lengviau įgyvendinti idėjas

Persikėlus gyventi į Kupiškį, Gintarė įsidarbino pagal išsilavinimą – rinkodaros srityje. Vėliau, įleidus šaknis ir pajutus užtikrintumą, norėjosi naujos gyvenimo avantiūros. Jau nuo mokyklos laikų Gintarė pasvajodavo apie tapimą gide, tačiau tokie svarstymai nebūdavo rimti.

Apsigyvenus Kupiškyje, atsirado drąsos tapti gide. Prieš kelerius metus G. Stepanavičiūtė baigė gidų kursus ir ėmė vesti ekskursijas Kupiškyje.

Vilniuje lankiusi keramikos užsiėmimus, Gintarė šios veiklos ilgėjosi ir Kupiškyje. Visgi čia ji nerado panašių užsiėmimų, tad keramikos studiją įkūrė pati: „Taip netyčia išėjo – negalėjau to gauti ir man to trūko, todėl pati sukūriau ir tokius užsiėmimus pradėjau siūlyti kitiems.“

„Nors atrodo, kad mažuose miestuose kartais ko nors trūksta, bet, kai yra šioks toks vakuumas, yra labai daug galimybių pačiam ką nors sukurti.

Sakyčiau, dideliame mieste kartais geras idėjas netgi sunkiau pramušti, nes yra didelis informacinis triukšmas, sunku pasiekti žmones, jie labai užsiėmę ir skuba. Mažame mieste žmonės laukia ko nors naujo, čia galbūt lengviau įgyvendinti kai kurias idėjas“, – džiaugiasi Gintarė.

Daug siūlantis introvertų miestas

Ką verta aplankyti Kupiškyje? Čia ekskursijas vedanti G. Stepanavičiūtė siūlo aplankyti centrinę, istorinę Kupiškio dalį ir Kupiškio marių pakrantę. Tiems, kam artima gamta, Gintarė rekomenduoja aplankyti ir piliakalnį, nuo kurio atsiveria graži panorama, taip pat siūlo išsinuomoti namelį ant vandens.

„Čia galima pasinerti į visišką ramybę. Taip, yra pagrindinis paplūdimys, bet šiaip marios tęsiasi gana ilgai, kai kuriose vietose galima būti vienam prie vandens“, – dalijasi G. Stepanavičiūtė.

Išskirtinė Kupiškio vieta – laisvamanių kapinės. Nors toks lankytinas objektas priimtinas ne visiems, Gintarė sako, kad tiems, kurie domisi istorija, tai gali būti įdomu. Nereligingiems žmonėms kapinės įkurtos dar tarpukariu, o tokių Lietuvoje nėra daug.

Tiems, kurie atvažiuoja su šeima, G. Stepanavičiūtė rekomenduoja išbandyti įvairias krašto edukacijas, pavyzdžiui, yra desertinių vynuogių ūkis, taip pat įsikūrę ir už Kupiškio ribų žinomi broliai bitininkai.

Nors Gintarė neatmeta, kad ateityje planai gali pasikeisti, šiandien namai – Kupiškyje: „Kupiškis tikrai labai ramus. Net lyginant su kitais aplinkiniais miestais, kurie nėra dideli, Kupiškyje labai daug ramybės. Kartais pasijuokiame su draugais, kad Kupiškis – introvertų miestas.“