Prezidentas Gitanas Nausėda turėjo teisę pasirinkti – nurodyti kandidato į prezidentus anketoje savo priklausymą Komunistų partijai arba nenurodyti. Pasirinkdamas nutylėjimą, pasirinko tai, ką turi šiandien, – faktas išlindo, tapo dienos sensacija, buvo išnarstytas iki paskutinio kaulo, neišvengiamai sukeldamas visą spektrą emocijų.
Pasaka, kurios neskaitai, valstybės archyvo popierių nepavadinsi. Bet pasirinktas kitas, gynybos modelis puolant, tam tikra prasme taip pat primena pasaką.
Kalbėdamas šiai temai skirtoje laidoje „Dėmesio centre“, prezidentas apibendrino sakydamas, jog jį medžioja politiniai oponentai.
Pasak šalies vadovo, artėjant kitiems prezidento rinkimams, jo kritikai ir tos politinės jėgos, kurios turi rezervuotą požiūrį į prezidentą – ne konservatorių partijos narį, vykdo tam tikras akcijas, silpninančias jo pozicijas.
Išvertus, tai reikštų, jog archyvo dokumentai paviešinti konservatorių arba jų draugų iniciatyva ir konservatorių naudai, siekiant menkinti šalies vadovą ir sunaikinti konkurentą būsimuose prezidento rinkimuose.
Raginimas gyventi taikiai rūpinantis žmonių gerove skamba kaip raginimas neskleisti informacijos, jeigu ji nemaloni. Nes tai yra medžioklė, bandymas užmušti ar išmušti konkurentą.
O kas tada buvo ir vis dar yra konservatoriaus Kristijono Bartoševičiaus skandalas dėl įtariamos pedofilijos? Tai nepalyginti nemalonesnė istorija, įklampinusi ne vieną politiką, o visą partiją?
Pagal pasiūlytą logiką, ji taip pat galėtų būti vertinama kaip politinių konkurentų medžioklė. Gal generalinė prokurorė turėjo įvertinti aplinkybes ir pasiųsti pas ją atėjusius vaikus namo išsilaižyti savo žaizdų patiems?
Kita ką tik užgesusi istorija – Laisvės partijos, draugaujančios valdžioje su konservatoriais, viceministro žmonos sėkmė laimint direktorės konkursą partijos ministro kontroliuojamoje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“.
Gal ir šią reikėjo numuilinti, mat aplink visur politinė kova dėl ateities. Jeigu faktai neparankūs, gali matyti konkurentų ranką, pamirštą žmonių gerovę ir dar ką tik nori.
Tiesa, anais kartais prezidentas buvo net labai kritiškas. Dabar, kai faktas atsisuko prieš jį patį, įžvelgia politinę medžioklę.
Praregėjimas? Dvigubi standartai? Galima vertint įvairiai. Bet tai bus apie prezidentą. Išvedžiojimai ar prašymai pagailėti, reikalo esmės nekeičia.
Jeigu yra su viešu asmeniu siejamas įdomus faktas, jis taps viešu. Jei ne šiandien, tai rytoj. Arba po 35 metų. Tada, kai tik kas nors jį atras. Tai dėsnis, nepavaldus rinkimams ar politikų norams.
Jeigu eini į politiką, turi suprast – spintoje užmūryti griaučiai yra laikinas sprendimas.
Pravartu atlikti reviziją, išvėdinti, o turinį patiekti rinkėjų vertinimui. Tam reikėtų šiek tiek drąsos. Tik šiek tiek.
Bandymas priderinti biografiją prie geidžiamo įvaizdžio, papildė prezidento portretą. Manipuliacijų nevengiantis konformistas. Ir tada, kai stojo į Komunistų partiją. Ir tada, kai dėl gero įvaizdžio tai nutylėjo. Ir dabar, kai sako, kad oponentai puola, bet geriau to nedarytų dėl mūsų laimės ir prezidento ramybės.
Truputį gaila. Truputį liūdna. Tokie paprasti žmogiški nuodėmingų žmonių reikalai. O norėtųsi, kad išrinktas šalies vadovas būtų bent truputį daugiau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
