Du darbuotojus turintis, vos 5 tūkst. eurų per mėnesį renkantis Žurnalistinių tyrimų centras „Siena“ išnarpliojo schemą, kaip per Lietuvą keliauja pernai sustabdytos sankcijomis apdėtos baltarusiškos trąšos. Ir pastatė prie sienos tūkstančiais darbuotojus ir milijonais biudžetus skaičiuojantį valstybės aparatą. Jeigu pridėsime politikos ir valstybinių įmonių išteklius, veiklos naudingumo kontrastas šauna į kosmosą.
15 vagonų karbamido arba 327 tūkst. eurų sustojo nepasiekę tikslo. Prieš tai riedėjo šimtai. Kas čia vyksta? Du pusiau basi žurnalistai gali daugiau ir geriau, nei muitinė, finansinių nusikaltimų tyrėjai, saugumo saugotojai, ministerija, Seimo komitetai, „Lietuvos geležinkeliai“ kartu paėmus.
Jeigu tai būtų vienas vienintelis atvejis, būtų logiška ir gal net pateisinama sakyti: visko pasitaiko, sukčiai gudrūs, dešimtmečius dirba dailindami nelegalius kelius, – nėra paprasta spėti paskui jų kreivą mintį.
Bet taip nėra. Turime susijusių arba panašių savo esme įvykių seriją ir ji sukasi apie tą pačią galingąją, valstybe valstybėje pramintą valstybės įmonę „Lietuvos geležinkeliai“.
Lyg tyčia, nors visai netyčia, šią savaitę viešumą pasiekė dar vienas žurnalisto darbas. „Lietuvos ryto“ tyrimas atskleidė – „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar naudoja rusišką lokomotyvų arba traukinių judėjimo saugumą užtikrinančią sistemą KLUB-U.
Naudoja nepaisant fakto, jog ši sistema prieš penkerius metus buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio šalies saugumo, tada nuspręsta jos atsisakyti. Sistema nepakeista. Reikalauja atnaujinimo ir investicijų.
Ketinama pirkti priežiūros paslaugas už 2,2 mln. eurų.
Metai karo įtikino ne visus. Pelningai flirtuoti su Rusija įpratę neskuba keisti įpročių.
Šie atvejai skirtingi, bet yra gija, rišanti juos į tvirtą mazgą. Teisingi sprendimai priimami ir pamirštami, tarsi tikint, kad visi aplinkui galvoja taip pat ir tuojau pat padarys viską, kad kraują liejanti Rusija turėtų kuo mažiau resursų. Procesai lieka be kontrolės.
Yra žodis – stinga veiksmo.
Sankcijos taikytos ne konkrečiai karbamidui, o trąšas gaminančiai Baltarusijos įmonei, vienintelei tokiai. Nereikia būti išskirtiniu išminčiumi, kad suprastum – bus bandoma jas gabenti prisidengiant kitais juridiniais vardais, kuriems sankcijos netaikomos.
Žinant „Lietuvos geležinkelių“ veiklos tradicijas, prisimenant skandalingas istorijas, lyg ir nebūtų labai sunku spėti, kad įmonė neskubės pakeisti rusiškų saugumo sistemų kitomis.
Tačiau net krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, prieš penkerius metus kėlęs šį reikalą kaip iššūkį valstybės saugumui, sako tikėjęs, jog viskas pabaigta ir nežinojęs tikrosios padėties.
Seimo kadencijos baigiasi, tie patys politikai užima kitus postus ir pamiršta, ką veikė anksčiau. Seimą, jo komitetus aptarnaujantis personalas vykdo naujas užduotis. Vyriausybė rūpinasi savo programa, savo skandalais ir iššūkiais.
O kaip tęstinumas? Kokia prasmė priiminėti net ir tobuliausius sprendimus, jeigu jie užmūrijami valstybės įmonės komercinėje rutinoje arba biurokrato stalčiuje? Kokia prasmė skelbti naujas sankcijas, jeigu jau galiojančios apeinamos kuriant pakankamai primityvias ir gerai pažįstamas schemas?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
