Bučos žudynės. Bachmutas. Irpinė. Hostomelis. Legendinė Mariupolio gynyba. Ir – vagystės iš biudžeto, šimtatūkstantiniai kyšiai, prabangios pareigūnų atostogos užsienyje. Juodo karo fone tai skamba žlugdančiai. Tiesiog neįmanomai. Vieni kasdien rizikuoja gyvybe, kiti aukoja, o dar kiti – kraunasi asmeninius turtus.
Sekdamas šią savaitę plūstančias naujienas iš Ukrainos, ne vienas, jau pasirengęs eilinį kartą spausti mygtuką pervesti lėšų kovotojams paremti, patraukė ranką. O jeigu pavogs?
Faktai bjaurūs. Gynybos ministeriją degina skandalas dėl maisto kariams kainų. Žurnalistai atkasė - mažiausiai šešiose srityse karinių dalinių maitinimo pirkimai numatyti kelis kartus didesnėmis kainomis nei Kijivo prekybos centre “Silpo”, kuris yra vienas brangesnių.
Pelnytis iš tų, kurie ryt, o gal ir šiandien, jau gali būti karste?
Vienas ministrų sulaikytas dėl biudžeto grobstymo, su beveik pusės milijono JAV dolerių kyšiu.
Karas, pabėgėliai, gyvenimas rūsiuose be maisto ir vandens, - milijonų žmonių kančia neišmušė polinkio į prabangą net ir prezidento kanceliarijos pareigūnui ar jo bičiuliams, Ukrainos sričių viršininkams.
Korupcija visada buvo kertinė Ukrainos problema. Dabar jos baubas ir vėl pasirodė visu dydžiu. Pašiurpino. Sukėlė įvairių minčių. Bet ką tai keičia?
Taip, Ukraina nėra tobula, kaip ir visos kitos, net ir didžiausią gerovę savo žmonėms sukūrusios valstybės. Joje yra visko. Protingų ir kvailių. Didvyrių ir niekšų. Kuriančių ir trukdančių.
Pelnytis iš tų, kurie ryt, o gal ir šiandien, jau gali būti karste?
Joje yra ne tik milijonus premijų sau skiriantys naftininkai. Čia yra ir Valerijus Zalužnas - ginkluotųjų pajėgų vadas, generolas, atidavęs kariuomenei šį sausį gautą palikimą, vieną milijoną JAV dolerių.
Nuo visų kitų šiandien ją skiria ne kokie nors gyvenimo būdą nusakantys rodikliai, o tai, kad būtent Ukraina lieja kraują už mūsų pasirinktą gyvenimo tvarką. Nepaisant vagių, atostogautojų ar pramogautojų.
Remdami Ukrainą, mes remiame ne jos ministrus, ne sričių viršininkus ir net ne jos karius fronte. Mes remiame teisę gyventi pagal savo įstatymą be bombų virš galvos.
Tai yra esmė. Kiek šlykščių korupcijos, išdavystės faktų beišlįstų į dienos šviesą, esmės tai nekeičia. O jų bus. Kare gyvenančių žmonių pakantumas vagims mažėja. Padugnės plaukia į viršų. Tai gerai - lengviau sugaudyt.
Karas išgrynina spalvas. Erdvė išsiplečia ir gerumui, ir menkystei. Prie valdžios ar resursų prisigretinęs niekšas atodo dar niekšiškesnis. Sisteminės ydos - dar labiau griaunančios. Jis įgalina Ukrainą padaryti tai, kam nepakako dešimtmečių. Kruopščiai sumontuotos korupinės schemos pradės irti pačios arba bus išardytos.
Bučos žudynės. Bachmutas. Irpinė. Hostomelis. Legendinė Mariupolio gynyba. Ir – vagystės iš biudžeto, šimtatūkstantiniai kyšiai, prabangios pareigūnų atostogos užsienyje. Juodo karo fone tai skamba žlugdančiai.
Tai jau vyksta. Keičiama maisto kariuomenei sutarčių tvarka, įtraukiami prižiūrėtojai iš šalies. Šią savaitę atleisti bent penkių šalies sričių gubernatoriai. Masiškai traukiasi arba atleidžiami ministerijų vadovai ir mažesni pareigūnai, turėję paaštrintą potraukį valstybės pinigams.
Tai nėra atsitiktinumas. Siekdama daugiau Vakarų paramos ir ją gaudama, Ukraina atidarė dar vieną, kovos su korupcija frontą.
Pačiu laiku. Didysis išbandymas korupcija šios valstybės dar laukia artimoje ateityje. Tai - jos atkūrimas po karo. Infrastruktūrai ir sugriautiems miestams statyti bus sutelkta daug milijardų. Lengva nebus, bet ir kito karto taip pat nebus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
