Esam pratę suskaičiuoti praeinančiųjų metų derlių. Atskirti pelus nuo grūdų, tikėdamiesi šiuos nusinešti į jau brėkštančius naujuosius. Ir palyginti, idant išbrauktume iš dienotvarkės klaidas, o įsimintume pergales.
Jau ištirpęs, kodu 2022 žymėtas laikas buvo pripildytas įvykių, bloškiančių į dešimtmečių praeitį bei vilčių, nešančių daugel metų į ateitį. Žiaurus. Neteisingas. Ir prieštaringas. Gal dėl to sunkiai palyginamas įprastais gyvenimo matavimo vienetais.
Vienas iš ryškiausių įvykių arba pokyčių Lietuvoje – infliacijos šuolis arba infliacijos krizė. Toks yra vienbalsis įvairaus profilio žmonių vertinimas. Nepasiginčysi. Dešimtmečių rekordus numušusi infliacija yra šių metų vietinė karalienė, nekviesta lankanti kiekvieno namus.
Jos tikroji kilmė – vis dar paslaptis ir gali pateikti staigmenų. Bet jau dabar stebina neįprasta jos įtakoje gyvenančiųjų reakcija. Neįtikėtina, bet tuo metu, kai net būtiniausių dalykų kainos didėja trečdaliu, pusantro karto ar dar daugiau, ir didėja nuolat, vartojimas mažėja tik truputį. Ir maištas nekyla.
Gal todėl, kad šiandien yra aiškiau nei bet kada – kainos, energetikos rinkos išsigimimas ar valdiškos peštynės dėl gražiausiojo titulo, nėra svarbiausia.
Tai, kas įgauna pagreitį šalies ekonomikoje yra stiprus pokytis. Prasidėjęs šįmet, jis ilgam keičia gyvenimą. Bet ne šis pokytis yra didžiausias, visaapimantis tiek pločiu, tiek gyliu. Šįmet pradėjo trupėti pamatas, ant kurio buvo kuriamas visas mūsų pasaulis.
Mums teko baimė, nerimas, nežinia. Nors tiesiogiai nekariavome, gyvenome kare, kiekvienas, pagal sąžinę ir širdies dydį, kariaudami už savo vertybes. Svajodami – gal jau ryt vėl bus kaip užvakar.
Ne, tas pasaulis nebuvo tobulas. Tačiau tikėjom – teisė, kūryba, pagarba žmogui yra svarbiausia varomoji jėga padaryt jį geresnį. Tikėjom, kad kiekvienas turi teisę gyventi savo gyvenimą, kol nekenkia kitam, turi būti apgintas, kai skriaudžiamas. Tikėjom, kad protas ir įstatymas yra pasaulį valdanti jėga. Iki karo Ukrainoje.
Ginklai ir beprotybė. Smurtas ir pirmykščiai instiktai. Jie vėl diktuoja savo sąlygas ir tvarką. Šių metų praregėjimas – skaudus smūgis į normalaus žmogaus širdį ir smegenis. Šimtmečius statyti miestai gali būti sistemingai griaunami be suprantamos priežasties. Milijonai žmonių gali būti marinami šalčiu. Ir žemė dėl to neapsivertė. Nei senosios demokratijos labai sudrebėjo.
Na, gal šiek tiek Vokietija, priversta atsipeikėti bei keisti savo Rytų politiką. Bet tik šiek tiek.
Kiek krestelėjo Europos Sąjungos viršūnė, paaiškėjus – jos biurokratinė rutina nepritaikyta karui jos pačios pasienyje, kai desertui patiekama dar ir krizių serija.
Vertybinė takoskyra. Vertikali ir horizontali. Tarp valstybių ir tarp žmonių. Toks giliai žeidžiantis įtrūkimas, kurį lopyti nebus paprasta, – ryški šių metų ypatybė.
Mums teko baimė, nerimas, nežinia. Nors tiesiogiai nekariavome, gyvenome kare, kiekvienas, pagal sąžinę ir širdies dydį, kariaudami už savo vertybes. Svajodami – gal jau ryt vėl bus kaip užvakar.
Šiais metais nepavyko. Gal – kitais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
