„Jei naktį matote, kad dangus raudonas, tučtuojau palikite namus. Evakuodamiesi prisiminkite pažadinti ir kaimynus“, – šitaip mokslininkas atsakė į mano klausimą, ką daryti tiems, kurie gyvena trijų valandų lavos zonoje.
Šis bendruomenės ir salos seismologų bei vulkanologų susitikimas vyko prieš kelerius metus, maždaug tuomet, kai didžiausio pasaulyje Mauna Loa ugnikalnio statusas iš snaudžiančio pasikeitė į aktyvų. Tuo metu tai reiškė padidėjusį seisminį aktyvumą ugnikalnio viduje, tačiau niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kada lava ims veržtis į paviršių. Mes, Didžiosios Havajų salos gyventojai, žinojome, kad tai neišvengiama, tik nebuvome tikri, kiek reikės laukti, mėnesius ar metus.
Artėjantį lavos išsiveržimą sufleruoja žemės drebėjimų intensyvumas – nuo kelių šimtų per mėnesį iki kelių šimtų per savaitę. Šis tankėjantis dažnis man primena moters sąrėmius prieš gimdymą; turbūt ne veltui Havajuose ugnikalnis dažnai lyginamas su mitinės Motinos Žemės menstruacijomis, moteriška jėga ir vaisingumu. Tiesa, dauguma čia vykstančių žemės drebėjimų yra nejuntami, tačiau juos užfiksuoja seismologinė įranga.
Negaliu sakyti, kad labai nustebome, tačiau tikrai neapsidžiaugėme, kai lapkričio 28-osios ankstų pirmadienio rytą mus pažadino žinia, jog metas ramiai, bet skubiai ruoštis evakuacijai. „Mauna Loa išsiveržė!“ – bylojo antrą nakties kaimynų atsiųsta žinutė, oficialus mero pranešimas ir daugumos salos gyventojų feisbuko įrašai, kuriuose žmonės dalijosi raudonai švytinčio nakties dangaus nuotraukomis. Žinojau, kad blogiausiu atveju evakuacijai susiruošti turime pusvalandį, gal valandą.
Stengiausi išlikti rami. Į mažytį kelioninį lagaminą kraudamasi būtiniausius daiktus bijojau, kad bet kurią akimirką išgirsime sirenas, kurios reikštų blogiausią variantą: lava krypsta į greičiausiai pasiekiamas žmonių gyvenvietes. Daugybę sykių galvoje sukau šį filmą. Kas būtų, jei netektume namų? Ar spėtume išvažiuoti gyvi? Keista, kad iš tiesų užklupus evakuacijai apėmė jausmas „viskas arba nieko“. Supratau, kad atskiri daiktai nėra tokie vertingi kaip jų visuma, suteikianti namų jausmą.
„Dokumentai, pinigai, brangenybės ir sentimentai“ – ši atmintinė naudinga visiems, nežinantiems, ar kada nors grįš namo. Į lagaminą tilpo pasai ir kiti dokumentai, kompiuterio kietieji diskai, keletas giminės relikvijų. Nuotraukos. Keli mėgstamiausi vaikų žaislai. Juvelyriniai dirbiniai. Ilgai nesvarsčiusi ten pat įdėjau ir kūdikio maisto miltelių. Ironiška, kad vos prieš dieną mano sūneliui sugriovus vyresnėlės dukters kruopščiai statytą kaladėlių miestą, mergaitei priminiau apie budistines mandalas ir paleidimo praktikas.
„Viskas laikina, visko anksčiau ar vėliau nebeliks, todėl galime tiesiog pasidžiaugti, kol yra“, – pamokslavau vaikui nenutuokdama, kad vos po keliolikos valandų gausiu progą neprisirišimą išbandyti savo kailiu.
Šis tankėjantis dažnis man primena moters sąrėmius prieš gimdymą; turbūt ne veltui Havajuose ugnikalnis dažnai lyginamas su mitinės Motinos Žemės menstruacijomis, moteriška jėga ir vaisingumu.
Po kelių valandų evakuacijai neįvykus ėmiau kitomis akimis matyti namus. Susigriebiau, kad pačius mėgstamiausius ir brangiausius papuošalus būčiau pamiršusi. Dairydamasi po namą supratau, kad nereikia būti tokiai dramatiškai, kam gi leisti geriems daiktams sudegti? Ir į didžiulį lagaminą susikroviau savo mėgstamiausių drabužių kalną. Dabar rašydama šį tekstą prisiminiau, kad net dokumentų visų nesusidėjau – nelaimės atveju būčiau pamiršusi namo nuosavybę liudijančius popierius. O juk turėčiau būti prie to jau įpratusi, ištreniruota.
Gyventi Havajuose – tai suvokti žmogišką menkumą gamtos stichijų fone. Nors čia siautėja ne tik gamta. Prieš keletą metų labai panašiai vieną ankstyvą rytą išgyvenome į mus lekiančių balistinių raketų dramą. Tuomet taip pat evakavomės ir džiaugėmės, kad pranešimas, kaip netrukus paaiškėjo, buvo netikras.
Per devynerius metus mūsų šeima Havajuose jau išgyveno keletą Kilauėjos ugnikalnio išsiveržimų, penktos kategorijos uragano grėsmę (kelias dienas viskas buvo uždaryta, parduotuvės ir kai kurie žmonės lentomis užsikalė langus), daugybę vidutinio stiprumo žemės drebėjimų ir keletą cunamio grėsmių (kartą prie mūsų paplūdimy nusileido sraigtasparnis ir jame buvę reindžeriai liepė skubiai kilti į kalną).
Salos gyventojai žino protokolą – visada reikia namie turėti geriamojo vandens ir maisto atsargų bei pakankamai degalų automobilyje. Tačiau dauguma grėsmių baisios tik teoriškai – Havajų civilių apsaugos departamentas puikiai dirba savo darbą, gyventojai jais pasitiki. Be to, sala didelė, todėl stichijų siautėjimas vienu kartu paveikia tik mažytę populiacijos dalį. Apie pavojų visada žinome gerokai iš anksto ir visi spėjame tinkamai pasiruošti ir nusiteikti. Išskyrus trijų valandų lavos zonoje esančių namų gyventojus.
Havajų salos yra vulkaninės kilmės, naujausia ir dėl ugnikalnių tebeauganti yra Didžioji arba Havajo sala. Joje tarp kitų užgesusių šiuo metu yra du aktyvūs ugnikalniai: Kilauėjos, kurios lava teka lėtai, per tą laiką visi atsidūrę jos kelyje spėja evakuotis; ir gigantas Mauna Loa. Šis ugnikalnis veržiasi vidutiniškai kas penkerius metus, nors iš tiesų pastarąjį kartą išsiveržęs buvo tik 1984-aisiais.
Vadinasi, mes, kaip ir didžioji dauguma salos gyventojų, nuo šiol svarbiausius dalykus laikome blogiausiam scenarijui paruoštuose krepšiuose.
Mauna Loa užima daugiau nei pusę salos teritorijos, o matuojant nuo jūros dugno yra aukštesnis net už Everestą. Jam išsiveržus lyg iš perpildyto svylančio puodo pasipila lava, tačiau niekas nežino, į kurią pusę ji tekės. Lavos tekėjimo greitis priklauso nuo ugnikalnio šlaitų statumo. Nuožulniose vietose ir plokštumose lava teka lėtai, skaičiuojama, kad kai kur lava užtruktų apie devynias dienas, kol galiausiai pasiektų vandenyną.
Tačiau didžiausiame pavojuje atsiduria ant stačiausio šlaito esančios gyvenvietės. Lavos greitis matuojamas ankstesniais precedentais, remiamasi tuo, kaip greitai tose vietose lava tekėjo anksčiau. Skaičiuojama, kad Pietų Konos gyvenvietės yra trijų valandų lavos zonoje. Tai reiškia, kad nuo ugnikalnio išsiveržimo iki akimirkos, kai lava pasiekė vandenyną, viskas teužtruko tris valandas. Vadinasi, čia esančių žmonių namus lava pasiektų maždaug per valandą. Būtent šioje zonoje yra ir mūsų šeimos namai, taip pat ir mokyklos, ligoninė…
Šiuo metu lava pakrypo į salos šiaurės rytų pusę ir bent jau kol kas grėsmės gyvenvietėms nėra. Tačiau Havajų meras Mitchas Rothas drauge su mokslininkais ne kartą ragino visus gyventojus būti pasiruošusius evakuacijai, nes bet kurią akimirką bet kurioje ugnikalnio dalyje gali atsiverti viena ir daugiau lavos versmių. Vadinasi, mes, kaip ir didžioji dauguma salos gyventojų, nuo šiol svarbiausius dalykus laikome blogiausiam scenarijui paruoštuose krepšiuose. Ir labai tikimės, kad scenarijus bus geras, palankus žmonėms.
Pirmą ugnikalnio išsiveržimo dieną tikrai buvo baisu, patyriau daug streso. Vaikai nėjo į mokyklas, žmonės skambino vieni kitiems ir tarėsi, ką daryti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Antrą dieną jau šiek tiek nurimau, su šeima netgi nuvykome arčiau tos lavos tėkmės apžiūrėti. Rašant šį tekstą yra ketvirta lavos tėkmės diena ir aš įsitikinau, kad su daug kuo galima apsiprasti. Nerimas vis dar tūno kažkur pasąmonės pakampėse, bet vos jam išlindus paviršiun klausiu: tai negi man dabar visai negyventi? Ir atsakymas visada yra gyventi. Tiesą sakant, kuo aplink baisiau, tuo labiau norisi tiesiog gyventi.
