„Turbūt tai reiškia, kad dabar jau aš tikrai esu čia, nebe ten...“ – svarsčiau sėdėdama stomatologo kėdėje Havajuose. Galėčiau papasakoti daug spalvingų tarptautinių su dantų gydymu susijusių nuotykių.
Dėl nepriežiūros vaikystėje vėliau dantis man vis tekdavo skubiai sutaisyti ten, kur tuo metu buvau: Londone, atokiame kaimelyje Himalajų kalnų papėdėje Indijoje, lietingame Oregone, o štai dabar – ir Havajuose. Visi minėti atvejai buvo skubūs, netikėti. Vos apsilankiusi pas vietinius dantistus tuoj pat skubėdavau į Lietuvą. Nes tokia yra mūsų emigracijos klasika: stomatologai ir kapų lankymas.
Vis tik imtis ilgo, planinio dantų gydymo svetur man reiškė savotišką pasidavimą ir kartu – laimėjimą. Pasidaviau, nes teko pripažinti, kad gyvenu čia, nebe ten, ir į Lietuvą kaskart suskaudus dantį nepriskraidysiu. O laimėjimas – tai savo finansinio pajėgumo suvokimas: štai, pagaliau nebesu trečiarūšė imigrantė, man nereikia jaudintis, kad neturėsiu pakankamai pinigų siaubingam danties skausmui numalšinti.
Deja, mėginimas gydyti dantis Havajuose man baigėsi… dar viena netikėta kelione į Lietuvą. Havajų stomatologas teigė skaudamą dantį sutaisęs, gūžčiojo pečiais ir išrašė siuntimą pas endodontą. Kadangi abu salos chirurgai buvo išvykę porai savaičių, supratau, kad teks kažkur skubiai skristi.
Aplinkiniai siūlė įvairius variantus – nuo kaimyninės salos Oahu iki Filipinų ar net Izraelio. Bet stipraus skausmo iškamuota pajutau iracionalią trauką grįžti pas savus, lietuvius. Lyg į kokią gentį ar giminę, kurios vien buvimas šalia guostų, lyg savos tautos žmonių rankos man labiau gero linkėtų.
Deja, mėginimas gydyti dantis Havajuose man baigėsi… dar viena netikėta kelione į Lietuvą.
Šį prietarą – kad savos šalies gydytojai geresni – girdžiu ne tik tarp lietuvių ir ne tik kalbant apie stomatologus. Mano pažįstama turkė prisiekia, kad geriausi specialistai – Turkijoje, prancūzė visada skrenda gydytis į gimtąjį Paryžių, ispanė – į Ispaniją. Vis tik labiausiai nustebino bičiulės sutuoktinis Bilis, kuris gyvendamas Lietuvoje skrenda gydytis į Jungtinę Karalystę, nes, jo įsitikinimu, ten geresni ne tik stomatologai, bet ir visi gydytojai apskritai.
Statistikos iš savo draugelių nesukursiu, užtat galiu paspėlioti, kad polinkis sveikatos bėdas spręsti savo šalyje dažnai gali būti nulemtas psichologinių veiksnių. Sveikatos sutrikimai sukelia daug streso, o jo papildomai tikrai nesinori bandant perprasti svečios šalies sveikatos sistemą. Ir atvirkščiai – gimtinės familiarumas gali raminti, galbūt net padėti sveikstant. Būtent tai suvokiau vos pamėginusi įsivaizduoti save, beieškančią stomatologo man menkai pažįstamoje Oahu saloje. Kur važiuoti, kuo pasitikėti, kur apsistoti? Vien nuo šių minčių tik dar labiau įsiskaudėjo dantį.
Ne kartą esu dalyvavusi emigrantų pokalbiuose, kai viena pusė jaučiasi viršesnė už kitą būtent dėl to, kad dantis gydosi ten, kur ir gyvena, – emigracijoje. Toks puikavimasis susijęs su socialine žmogaus adaptacija šalyje, nes juk norint eiti pas vietinį gydytoją reikia mokėti kalbą ir ja šnekant jaustis saugiai, tačiau dar labiau susijęs su finansiniu pajėgumu. Ne paslaptis, kad privačių stomatologų paslaugos daugumoje Vakarų šalių yra gerokai brangesnės nei Lietuvoje. O štai, pavyzdžiui, JAV kainos tokios aukštos, kad maždaug pusė visos JAV populiacijos neturi dantims gydyti skirto sveikatos draudimo.
Tuomet ištikus bėdai amerikiečiams tenka rinktis: iš savo kišenės mokėti didelę sumą už dantų gydymą, skristi, kur pigiau, arba nieko nedaryti, kol neskauda. Beje, kai labai skauda, kai kurie amerikiečiai renkasi dantį paprasčiausiai pašalinti. Tai sakydama jokiu būdu nenoriu absoliutinti, mat JAV yra milžiniškos su šimtais milijonų skirtingų žmonių. Vis tik kol gyvenau Lietuvoje, mano ribotu suvokimu be dantų būdavo tik senjorai arba asocialūs jauni asmenys. Tuo tarpu JAV pastebiu daugybę žmonių, kuriems trūksta vieno ar kelių dantų – paprastai jie nėra turtuoliai, bet nebūna ir vargšai.
Neturėti vieno kito danties JAV – nebūtinai skurdo, o dažnai tiesiog aplaidžios vidurinės klasės bruožas. Net ir turintiems dantų sveikatos draudimą šis nepadengia išlaidų, skirtų implantams. Jie JAV vidutiniškai kainuoja 3 000–5 000 dolerių ir tai suma be papildomų paslaugų, tokių kaip rentgeno nuotraukos ir dantų rovimas.
Dažnai dėl dantų gydymo skrisdama į Lietuvą pasijusdavau nevisavertė, nepritampanti, neišgalinti, nepasitikinti. Lyg dantų gydymas būtų matas, nulemiantis, kur aš iš tiesų esu, kur metafiziškai priklausau: čia ar ten? Todėl palengvėjo sužinojus apie dantų gydymo turizmą. Pasirodo, žmonės skrenda ne tik į savo šalis, dažnai būna ir priešingai. Amerikiečiai iš gimtinės skrenda, kur toliau, geriau ir, žinoma, pigiau.
Todėl palengvėjo sužinojus apie dantų gydymo turizmą. Pasirodo, žmonės skrenda ne tik į savo šalis, dažnai būna ir priešingai.
Kartais dantų turizmas yra tik dingstis smagioms atostogoms, kai žmonės besiilsėdami egzotiškoje šalyje kartu ir nusišveičia, išsibalina dantis. O kartais svetur išsiruošiama dėl rimto planinio gydymo. Indija, Vengrija, Meksika ir Tailandas yra populiariausios šalys, į kurias vykstama dantų gydymo tikslais. Tuo tarpu sveikiausiais dantimis gali pasigirti Danija, Vokietija, Švedija, Suomija.
Tačiau net ir žinodama šią statistiką vis tiek savo bičiuliams teigiu, kad Lietuvoje – patys geriausi specialistai. Nors gali būti, kad tas lėkimas per pasaulį neva dėl dantų yra tik dar viena dingstis apkabinti močiutes. Mano bičiulė, JAV gyvenanti ir čia dantis besitvarkanti lietuvaitė, akina savo klasikine amerikietiška šypsena sakydama:
„70 tūkstančių į savo burną investavau. Dabar joks vyras nebus manęs vertas!“
Panašu, kad rinkdamiesi stomatologą mes renkamės kažką daugiau.
