Valstybės kontrolės ataskaitos demokratinėje valstybėje turi labai aiškų tikslą – padėti suprasti, ar viešieji pinigai naudojami teisėtai, efektyviai ir skaidriai. Jos parodo kontrolės spragas, rizikas, sistemines problemas ir sritis, kuriose valstybės institucijos turi tobulėti.
Tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje ryškėja pavojinga tendencija: sudėtingos audito išvados vis dažniau paverčiamos politiniais šūkiais. Techninės pastabos, ribotos imtys ar rekomendacijos stiprinti kontrolę pateikiamos taip, lyg tai būtų tiesioginiai įrodymai apie masinį valstybės pinigų švaistymą ar net sisteminį apvoginėjimą.
Tai jau ne vien komunikacijos problema. Tai – visuomenės pasitikėjimo klausimas.
Kontrolės trūkumas nėra vagystė
Audito kalba yra tiksli ir atsargi. Tą galima pasakyti labai atsakingai – audito srityje dirbu daugiau nei 20 metų. Kai auditorius nurodo, kad negalėjo patvirtinti tam tikrų duomenų teisingumo, tai dar nereiškia, kad pinigai buvo pavogti.
Kai nustatomas kontrolės trūkumas, tai automatiškai nereiškia masinio piktnaudžiavimo. Kai pateikiama rekomendacija stiprinti procesus, tai nėra nusikalstamos veikos konstatavimas. O jeigu audito metu nustatomi galimos nusikalstamos veikos požymiai – informacija perduodama kompetentingoms institucijoms.
Vis dėlto politinėje komunikacijoje šie skirtumai dažnai dingsta. Lieka emocinės frazės: „netoleruotina“, „mokesčių mokėtojų pinigai“, „reikia atsakomybės“, „tokia praktika negali tęstis“. Tokie pareiškimai veikia stipriai. Jie mobilizuoja auditoriją, sukelia pyktį ir leidžia politikams atrodyti principingiems kovotojams už viešąjį interesą. Tačiau kartu jie gali iškreipti tikrąją audito išvadų prasmę.
Kaip gimsta „milijoninis skandalas“
Puikus pavyzdys – praėjusią savaitę viešojoje erdvėje aptarta Valstybės kontrolės informacija apie motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokas. Svarbu, kad ataskaitoje nenustatyta, jog buvo piktnaudžiavimų.
Iš politinių komentarų buvo galima suprasti, kad Lietuvoje vyksta masinis piktnaudžiavimas išmokomis ir šimtai milijonų eurų naudojami neteisingai. Tačiau pažvelgus į pačius audito duomenis matyti gerokai atsargesnis vaizdas.
Buvo patikrinta 30 atvejų iš 744 rizikingos imties – Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečių bylų, kai vaikai gimė ne Lietuvoje. Šie 30 atvejų sudaro vos 4,03 proc. tikrintos rizikingos imties. Lyginant su visais 2025 metų vaiko priežiūros išmokų gavėjais Lietuvoje, kurių buvo 47 416, tai tesudaro apie 0,063 proc. visų gavėjų. Tačiau viešojoje erdvėje susidarė įspūdis apie kone sisteminį piktnaudžiavimą.
LRT auditas: nuo kontrolės spragos iki beveik „nusikaltimo“
Panaši situacija susiklostė ir po LRT valstybinio audito. Auditas detaliai vertino 24 pirkimus iš 11 802 – tai sudaro apie 0,2 proc. visų pirkimų. Pačioje ataskaitoje buvo aiškiai konstatuota: „Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje veikia pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės mechanizmas, bet yra ir tobulintinų dalykų.“ Nustatytiems trūkumams pašalinti pateikta vidutinio reikšmingumo rekomendacija – stiprinti vidaus kontrolę, kad neatitikimai nesikartotų.
Tačiau viešojoje erdvėje ši tema buvo pateikiama taip, lyg kalbėtume apie beveik nusikalstamą viešųjų pinigų švaistymą. Būtent čia techninė audito kalba pakeičiama politinio įtarimo kalba.
Čia ir prasideda populizmas
Kontrolės trūkumų nustatymas nereiškia, kad problemos neegzistuoja. Priešingai – valstybė privalo taisyti spragas, užtikrinti efektyvesnę kontrolę ir atsakingą viešųjų pinigų naudojimą. Tačiau tarp teiginio „yra kontrolės trūkumų ir rizikų“ ir viešojo įspūdžio „vyksta masinis piktnaudžiavimas“ yra milžiniškas skirtumas.
Būtent šiame skirtume gimsta populizmas.
Jis prasideda tada, kai audito dokumentas nebeanalizuojamas, o išnaudojamas. Kai paimama viena emocingiausia frazė, tačiau nutylima metodika, imtis, kontekstas ir rekomendacijų reikšmingumas. Kai techninė rizika pateikiama beveik kaip įrodytas nusikaltimas. Kai visuomenei siūloma ne suprasti problemą, o pasipiktinti.
Žiniasklaida taip pat turi atsakomybę
Dar pavojingiau, kai tokias interpretacijas nekritiškai retransliuoja žiniasklaida. Cituojant politikų pasisakymus būtina paaiškinti, ką audito išvados iš tikrųjų reiškia. Tam reikia ne tik komentarų, bet ir kompetentingų auditorių, finansų kontrolės, apskaitos bei viešojo sektoriaus specialistų vertinimų.
Priešingu atveju visuomenė gauna ne faktą, o politiškai sustiprintą interpretaciją.
Auditas nėra skirtas kurstyti pyktį
Audito rezultatai neturi tapti politinių kovų dekoracijomis. Ataskaitos nėra žaliava emocinėms antraštėms ar socialinių tinklų įrašams, kurie sudėtingas problemas sumažina iki vieno kaltinamojo šūkio. Auditas nėra skirtas kurstyti visuomenės pyktį. Jo tikslas – padėti valstybei veikti geriau.
Auditas nenustato kaltųjų. Jis identifikuoja rizikas, kontrolės spragas ir sritis, kuriose reikia stipresnių procesų. Svarbu ir tai, kad situacijoms, kurios viešojoje erdvėje buvo pateikiamos kaip itin skandalingos, Valstybės kontrolė dažnai teikia tik vidutinio reikšmingumo rekomendacijas. Kitaip tariant – mažoka lietaus iš didelio debesies.
Kaip reikėtų skaityti audito ataskaitas
Todėl visuomenė turi išmokti audito ataskaitas skaityti atsakingai.
Svarbu klausti:
- kokia buvo imtis,
- ar nustatytas faktinis pažeidimas, ar tik rizika,
- ar konstatuotas kontrolės trūkumas,
- kokio reikšmingumo rekomendacijos pateiktos,
- ar kalbama apie pavienius atvejus, ar sisteminę problemą.
Audito tikslas nėra sukurti skandalą. Jo tikslas – padėti valstybei veikti efektyviau. Todėl audito ataskaitas turėtume skaityti ne kaip politinių kovų amuniciją, o kaip profesionalų įrankį valstybės kokybei gerinti.
Gegužė yra vidaus audito mėnuo, todėl tai gera proga daugiau kalbėti ne tik apie audito išvadas, bet ir apie tai, kaip jas atsakingai suprasti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
