Atrodo, dar visai neseniai baisėjausi, verkiau, pykau, smerkiau ir žadėjau: niekada! Maždaug prieš septynerius metus savo „Facebook“ paskyroje rašiau: „Pasprinkite savo mėsa!!!“, nesupratau, kaip žmonės gali būti tokie abejingi. Dargi, savanaudžiai ir kvaili. Juk nereikia būti didžiu mokslininku, norint suprasti, kad laukai, kuriuose šiuo metu auginamas pašaras galvijams, galėtų būti panaudoti maistui žmonėms auginti.
Kiekvienas prieigą prie interneto turintis asmuo žino, kad pusei kilogramo jautienos sunaudojama net 9000 litrų vandens. Tuo metu, palyginti, tokiam pačiam kiekiui kviečių sunaudojami vos 94 litrai vandens. Nuolat plūstant žinioms apie pernelyg didelę, sprogstančią žmonių populiaciją ir vis daugiau regionų ištinkantį badą, klimatologams pranešant apie mūsų laukiančius kataklizmus, skaitant apie nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis – tokiame kontekste atsisakyti mėsos turėtų būti elementaru. Tiksliau, man tai atrodė elementaru, kai buvau truputį jaunesnė, kategoriškesnė ir, deja, naivesnė.
Buvo laikas, kai nevalgiau ne tik mėsos, bet ir atsisakiau visų gyvulinės kilmės produktų. Tai dariau iš idėjos – dėl aplinkosaugos, dėl pačių gyvūnų, ir, žinoma, dėl savęs, nes man rūpi, kokiame pasaulyje gyvenu. Būtent todėl veganai dažnai ieško mėsos pakaitalų – veganiškų dešrelių, kepsnelių ir pan., mat daliai žmonių mėsa yra skani, jos skonio pasiilgstama, o atsisakoma būtent dėl bendros idėjos, dėl kitų, o ne dėl to, kad neskanu. Tuo pat metu liūdna suvokti, kad didesnė žmonijos dalis sprendimus priima tardamiesi su pilvu, o ne su protu ar širdimi.
„Iš veganizmo išaugama“ – kartą man ramiai pasakė kažkoks nepažįstamas vyriškis. Mačiau, kad jam manęs, besidraskančios už visus pasaulio paršelius, buvo ir truputį gaila, ir truputį linksma stebėti. Man pagailo jo paties, nes ne iš gero gyvenimo cinikais patampama. Tačiau metams bėgant į mano kasdienį valgiaraštį ėmė sugrįžti vis daugiau gyvulinės kilmės produktų – sviestas, kiaušiniai, jūros gėrybės…
Taip nutiko dėl to, kad auginant mažus vaikus veganinę mitybą organizuoti rodosi sudėtingiau nei visavalgę. Dėl socialinių priežasčių būdavo liūdna atsisakyti picos dėl sūrio, nesmagu draugų kompanijoje būti ta, prie kurios visi turėjo taikytis. Iš tiesų, baisu pripažinti, turbūt todėl, kad tas keistas vyras anuomet buvo teisus.
Pirmąsyk, išgirdusi jo žodžius, juos priėmiau kaip kritiką, galbūt net menkinimą, tartum veganizmas būtų paikystė, kuri laikui bėgant praeina. Šiandien šiuos žodžius suvokiu kitaip. Iš veganizmo išaugama, kaip ir iš kitų aktyvių aplinkosaugos veiksmų – feminizmo, humanizmo ir jaunatviško maksimalizmo. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad šios ideologijos yra neteisingos. Priešingai. Veikiau ateina metas, kai nebelieka jėgų, tikėjimo nei pasauliu, nei savimi pasaulyje. Tada ištinka akimirka, kai tenka paprasčiausiai pasiduoti.
Šitaip vieną dieną ir aš pasidaviau, pagalvojusi, jei visi valgo, tai ko man vienai kankintis? Tądien savo „Instagram“ profilio informaciją iš „vegetarė“ pakeičiau į „peskatarė“. Kai pirmąsyk nutylėjau, išgirdusi kažkieno kito sūnų, gėdijamą dėl jausmų, nes „vyrai neverkia“. Kai „pamiršau“ paaukoti pinigų Ukrainos gynėjams, bet prisiminiau užsisakyti serumą veidui. Išsigandau veidrodyje atpažinusi kažkur anksčiau matytą kreivą šypsnį – jis priklausė žmogui, manančiam, kad vienas lauke – ne karys. Žmogui, praradusiam pirminį jaunuolio naivumą. Jis priklausė man ir tuo šypsniu tapau panaši į milijardus kitų, nebesivarginančių, nes tame nebemato prasmės.
Savo mintims pagrįsti mėgstu pasitelkti statistiką. Gali būti, kad šį kartą jos griebiuosi norėdama parodyti, kad ne aš viena pasidaviau, kad tai žmonijai būdingas bruožas. Tikrai, pavyzdžiui, 2014 metų tyrimo duomenimis, JAV buvusių vegetarų buvo penkis kartus daugiau nei esamų. Tas pats tyrimas patvirtino, kad net 84 proc. vegetarų nustoja būti vegetarais, trečdalis jų tai padaro vos per pirmus tris vegetarizmo mėnesius.
Iš veganizmo išaugama, kaip ir iš kitų aktyvių aplinkosaugos veiksmų – feminizmo, humanizmo ir jaunatviško maksimalizmo. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad šios ideologijos yra neteisingos.
Spėju, kad maždaug iki 25 metų esame linkę gelbėti pasaulį, tarp 25–30 metų gelbėjame savo santykius su pasauliu, o artėdami prie 40-mečio imame kartoti nuvalkiotas savo močiučių frazes, kaip antai, „kaip radom, taip paliksime“, šitaip priimdami savo bejėgiškumo jausmą kaip duotybę. Mano spėjimą vėl patvirtina skaičiai. Dauguma veganų, net 40 proc., yra 25–34 metų amžiaus, tuo metu tik 10 proc. visų veganų yra vyresni nei 45 metų amžiaus (JAV šis skirtumas dar ryškesnis, atitinkamai 44 proc. ir 7 proc.).
Man nepavyko rasti kiekybinės informacijos apie humanitarinę pagalbą teikiančių darbuotojų amžių ir entuziazmą darbe. Tačiau su šia paieška susiję straipsniai taip pat buvo gan iškalbingi, kaip antai anonimu norėjęs likti humanitarinės pagalbos darbuotojas, saviironiškame rašinyje atskleidžiantis, kaip metams bėgant keitėsi jo požiūris į darbą ir pasaulio gelbėjimą. Jei tingite skaityti, turbūt nujaučiate teisingai: idealizmas blėso, o šį pamažu keitė skepsis.
Ar iš veganizmo išaugau? Gali būti, kad paprasčiausiai geriau pažįstu save, nebeturiu nerealistiškų lūkesčių. Na, panašiai kaip dabar internete plintančiame juokelyje „Nustatau žadintuvą du kartus. Vieną – žmogui, kuriuo noriu būti, kitą – žmogui, kuriuo, iš tiesų, esu“. Pasakyti sau, kad niekada nebūsiu veganė nei tikra vegetarė, galbūt reiškia nustatyti žadintuvą tik vieną kartą – tai, kuria esu. Ir, tikiuosi, savaime suprantama, kad šiame tekste veganizmas tėra metafora visiems dideliems jaunatviškiems užmojams. Tiems, kuriuos paleidau, tiems, kurių neišdrįsau, tiems, kuriems pritrūkau jėgų ar kantrybės.
Gali būti, kad iš veganizmo išaugama, tačiau dar labiau, nei pripažinti šią tiesą, aš bijau tapti jos nešėja. Nes pasaulis laikosi ant naivių idealistų, o ne cinikų, išdidžiai pranešančių, kad tau nepavyks. Juk yra tų, kam pavyksta. Linkiu būti tais keliais procentais idealistų, naivumo vėliavnešių.
