Rugsėjo pabaigoje, kaip ir kiekvienais metais, per Lietuvą nuvilnijo atminimo renginiai, skirti per vokiečių okupaciją nužudytiems žydams atminti. Be jokios abejonės, gerai, kad tai prisimenama, pagerbiamos aukos, tačiau man iškyla klausimas, ar tikrai bandome suprasti, kas tuo metu įvyko.
Iš vienos pusės, šis laikotarpis yra pakankamai gerai ištirtas, daug parašyta knygų ir straipsnių. Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad visuomenėje egzistuoja nuostata, jog tai buvo ne mūsų, o kažkieno kito tragedija. O tai, kad žydų žudynėse dalyvavo ir lietuviai, aišku, garbės nedaro, todėl geriau to neakcentuoti. Tokia nuostata niekur neveda. Lietuvos žydai buvo Lietuvos piliečiai, tad jų sunaikinimas buvo ir yra Lietuvos, – vadinasi, mūsų – tragedija.
Istorijos pažinimas – tai ne vien tik sausų faktų rinkinys. Istorija prasminga tampa tada, kai ji leidžia suprasti dabartį. „Daugiau niekada“, – dažnai kartojama frazė prisimenant Holokausto aukas. Ji labai prasminga. Tačiau ji prasminga tuomet, jei pasistengiame užduoti tinkamus klausimus.
Žvelgiant į Holokaustą Lietuvoje iškyla esminis klausimas: kas nutiko, kad atsirado mūsų visuomenėje pakankamai asmenų, kurie susitepė krauju. O kiek dar buvo tokių, kurie pateisino šias žudynes? Kodėl atėjus naciams, atsirado tokių asmenų, kurie entuziastingai vykdė pačius baisiausius nurodymus? Tai labai nemaloni ir sunki tema. Tačiau reikalinga ją tyrinėti. Ne vien todėl, kad viešai būtų paskelbtos žudikų pavardės, bet ir todėl, kad suprastume, kaip tai tapo įmanoma. Ir čia būtina svarstyti asmens ir valdžios santykį.
Žvelgiant į Holokaustą Lietuvoje iškyla esminis klausimas: kas nutiko, kad atsirado mūsų visuomenėje pakankamai asmenų, kurie susitepė krauju. O kiek dar buvo tokių, kurie pateisino šias žudynes? Kodėl atėjus naciams, atsirado tokių asmenų, kurie entuziastingai vykdė pačius baisiausius nurodymus?
Juk masinės žydų žudynės, jų turto plėšimas prasidėjo tuomet, kai naciai okupavo Lietuvą, kai buvo aiškiai leista suprasti, jog su žmonėmis, kurių tautybė yra žydai, galima elgtis kaip nori, net žudyti. Tiesą pasakius, tai buvo skatinama, žudynės buvo organizuojamos. Ir kodėl vieni uoliai pakluso tokiems tuometinės valdžios nurodymams ir darė baisius nusikaltimus? Naivu būtų manyti, kad tai lėmė tik individualios asmenų savybės – esą žudė tie, kurie turėjo sadistinių polinkių.
Beveik nežinoma tema – tai žydų žudikai, kurie spėjo 1940 metais, Lietuvą okupavus, tapti komjaunuoliais ar bendradarbiauti su NKVD. Buvo ir tokių, kurie pasibaigus II-ajam Pasauliniam karui savo paslaugas pasiūlė naujam šeimininkui – bolševikams. Ir kai kurie buvo priimti į tarnybą. Ši grupė nebuvo skaitlingiausia, tačiau tai rodo, kad dalis asmenų buvo pasiryžę bet kam, kad tik galėtų tarnauti valdžiai, nesvarbu, kokia ji bebūtų.
O dabar pažvelkime į kitą grupę žmonių – žydų gelbėtojus. Iki šiol neturime deramo paminklo jiems. Juk tai būtų ne tik jų pagerbimas, bet ir mūsų visuomenės įsipareigojimas puoselėti tai, kas vadiname tiesiog žmogiškumu. Ar tai nėra svarbu ir šiandienos pasaulyje? Čia irgi iškyla tas pats klausimas: o kas buvo tie žmonės. Iš kur jie pasisėmė jėgų, nepaklusti valdžiai, pasipriešinti, net ir rizikuojant. Kodėl vieni buvo lojalūs valdžiai, o kiti – ne? Kodėl vieni pasirinko galią, o kiti – žmonių gyvybes?
Atsakius į šiuos klausimus – ar bent jau bandant tai padaryti – geriau galėtume pasakyti, kokie turėtų būti mūsų visuomenės vertybiniai orientyrai. Tada frazę „Daugiau niekada“ nebus trafaretinė, o tikrai prasminga.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
