Birželio 16 d. pasaulį išvydo antroji J. D. Vance`o knyga, pavadinta „Komunija: kaip atradau kelią į tikėjimą“ („Communion: Finding My Way Back to Faith“). Tai JAV viceprezidento dvasinės kelionės savirefleksija, pirmosios knygos „Hillbilly Élégie“, pasirodžiusios 2016 m. ir sulaukusios didelio populiarumo, tęsinys.
Kai rašė pirmąją knygą, Vance`as dar tik ruošėsi svaiginančiam politiniam skrydžiui. Sudėtingą vaikystę ir jaunystę aprašęs pasakojimas turėjo supažindinti amerikiečius su perspektyviu teisininku, kuris sugebėjo iš skurdaus, narkotikais dvokiančio ir elito pamiršto miestelio Ohajuje pakilti į aukščiausią sociumo lygą. Jeigu amerikiečiai suteiktų politinį mandatą, jis grąžintų jiems tai, kas buvo iš jų atimta, – galimybes realizuoti amerikietiškąją svajonę. Argi jo paties gyvenimas nėra iškiliausias šio susigrąžinimo pavyzdys? Pagal „Hillbilly Élégie“ 2020 m. buvo netgi sukurtas filmas „Netflix“ platformoje.
Tiesa, Vance`ui padėjo. 2010 m. jis įstojo į Jeilio universitetą. 2011 m. į šį universitetą skaityti paskaitos atvyko Peteris Thielis. Po paskaitos Vance`as nesidrovėjo pakalbinti milijardieriaus, „PayPal“ ir „Palantir“ kūrėjo, pagrindinio „Facebook“ investuotojo, turinčio ypatingą verslo, žmogaus, visuomenės filosofinę ir teologinę viziją (esu ją trumpai pristatęs). Užsimezgė draugystė ir bendradarbiavimas. Netrukus Thielis įdarbino Vance`ą vienoje savo įmonėje. Sėkminga karjera įmonėje tebuvo įžanga realizuojant kur kas ambicingesnius planus. 2022 m. iš Thielio gavęs didelę finansinę paramą, Vance`as laimėjo rinkimus į JAV Senatą nuo Ohajo valstijos.
Žinoma, iš pradžių Vance`as, kaip ir daugybė amerikiečių – nuo Silicio slėnio magnatų iki Niujorko juristų, negalėjo suprasti, kodėl jo mentorius Thielis 2016 m. ėmė remti Donaldą Trumpą, kurį jis pats tuo metu dar aršiai kritikavo kaip neeilinį nevisprotį. Į klausimą, kodėl Thielis parėmė Trumpą, čia neatsakinėsiu, tik atkreipsiu dėmesį, kad Kalifornijos magnatas į Trumpo pusę įkalbėjo pereiti visą plejadą milijardierių – nuo Elono Musko iki Jeffo Bezoso. Matyt, pasinaudojant Trumpu, galima kažką pasiekti. Šių siekinių dalimi neabejotinai tapo ir Vance`as, irgi perėjęs į Trumpo stovyklą. Thielis įkalbino Trumpą jį pasirinkti viceprezidentu. Knygoje Thielis yra vertinamas kaip „galbūt protingiausias žmogus, kokį teko sutikti“. Vance`as už viską yra dėkingas ir skolingas Thieliui.
Šio vertikalaus šuolio trajektorijoje Vance`ą ištiko fundamentalus sielos įvykis: 2019 m. jis, iki tol agnostikas, įtikėjo Jėzumi ir atsivertė į katalikybę. Thielio poveikis ryškus ir čia: knygoje akcentuojama, kad jauną vyrą sužavėjo ne tik milijardieriaus asmenybė, bet ir tikėjimas. Silicio magnatas, krikščionis, nors nepriklausantis jokiai konfesijai (save vadina „krikščioniu heterodoksu“), patarinėjo Vance`ui, ką skaityti. Tarp patarimų – katalikų rašytojo J. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, katalikų filosofo R. Girard`o veikalai. Šiuos autorius Vance`as vardija kaip mėgstamiausius, į sąrašą įterpdamas kitų katalikų – C. S. Lewis ir Tomo Akviniečio – vardus.
Tačiau pats mėgstamiausias – šventasis Augustinas. Viceprezidentas teigia gyvenantis šio Bažnyčios Tėvo mintimis. Netgi analogijos tarp jų asmenybių – iškalbingos: abu atsivertėliai iš niekingo gyvenimo, pasiekę dvasios aukštumų, o Vance`o močiutė, švelniai vadinama Mamaw, jo pasakojimuose akivaizdžiai primena šventąją Moniką, Augustino motiną. Antroji Vance`o knyga – apie visa tai: apie tikėjimo kelionę, asmenybės nubudimą, dieviškos šviesos nušviestą ateitį... Žinoma, ne tik jo paties, bet visos Amerikos ateitį: ši knyga – tarsi trampiškojo „Make America Great Again“ („Padarykime Ameriką vėl didžią“) pavertimas į „Make America Christian Again“ („Padarykime Ameriką vėl krikščionišką“). Skaitant knygą, sunku rasti ribą tarp religijos ir politikos.
Šio vertikalaus šuolio trajektorijoje Vance`ą ištiko fundamentalus sielos įvykis: 2019 m. jis, iki tol agnostikas, įtikėjo Jėzumi ir atsivertė į katalikybę.
Knygoje persipina meditatyvūs asmeninių patirčių apmąstymai, simbolinės daugiaprasmybės, abstraktūs filosofiniai svarstymai ir gražiai nulakuotos politinės programos dėstymas. Neabejokime: knyga skirta naujam politiniam šuoliui – 2028 metams, kai JAV piliečiai rinks prezidentą.
2018 m. Vance`as su žmona Usha lankėsi Prancūzijoje. „Burgundijos katedroje“ staiga pajuto, lyg į jį „būtų kažkas įėję. Ši bažnyčia svetimoje žemėje buvo mano bažnyčia“. Subjektyvaus potyrio analizės galėtų būti atliekamos Augustino „Išpažinimų“ šviesoje, bet autorius nesiima gilios psichologinės refleksijos. Jam rūpi kai kas kito. Atidus skaitytojas pastebės, kad šis kertinis pasakojimas apie apsilankymą Prancūzijos Viduramžių katedroje, simbolizuojančioje krikščioniškosios civilizacijos apogėjų, yra struktūruotas politiškai. Nepaisant minėto potyrio, kitas įspūdis tuo pačiu metu įsirėžė į Vance`o širdį ir joje sužadino „didelį nerimą“: „Negalėjau nematyti, kokia tuščia buvo ta katedra. Ir negalėjau nesuvokti, kad tai reiškia kultūros nuosmukį Europoje ir lėtą krikščionybės pasitraukimą iš šio kontinento.“
Įspūdžiai tuo nesibaigė, nes, išeinant iš tuščios katedros (beje, pasakojimo kontekstas rodo, kad apsilankymo laikas sutapo su katedros uždarymo nakčiai metu, o tai turėtų sumažinti nerimą matant ją ištuštėjusią), jis pastebėjo afrikietę moterį, kuri šventovėje irgi tuo metu buvo ir jam nusišypsojo. Argi šio susitikimo simbolinė reikšmė neaiški? Beje, katedroje Vance`as lankėsi su savo pirmagimiu sūnumi. Kiek daug simbolinių reikšmių!
Pasakojimo simbolizmas rodo, kad jame išgyventa psichologinė patirtis buvo retrospektyviai pertvarkyta, tarsi suorganizuota iš naujo, siekiant tam tikrų tikslų. Kartu netenkame realistinio Vance`o patirties ir asmenybės vaizdo, kurį padovanoti pasaulio skaitytojams kaip tik ir žadėjo knyga. Matyt, čia ir vėl pasitvirtina sena patirtis: kai politikas atveria sielą žmonėms, jie turėtų žinoti, kad dalyvauja komunikacijos fiestoje.
Įspūdį, kad knygoje Vance`as ne tik neatskleidžia savosios asmenybės, bet ir, atvirkščiai, siekia ją padengti tobulais ir rinkėjui patiksiančiais fasadais, sustiprina nuolatinis abstrakčių minčių dėstymas. Vienas iš svarbiausių knygoje vartojamų žodžių – „virtue“ (dorybė arba vertybė). Vertybinis diskursas šiandienos politikams – lyg kasdienė duona, nešanti milžiniškus dividendus: bendražmogiškos vertybės, tradicinės vertybės...
Vance`as išsiskiria tuo, kad savo vertybių sistemą grindžia Tomo Akviniečio tekstais. Tačiau tūlas Akviniečio specialistas be vargo pastebės problemą: Vance`as atkartoja 19 amžiuje susiformavusias ir senuose vadovėliuose raportuojamas tomistines schemas (jis jas neabejotinai išmoko iš itin konservatyvaus JAV dominikono Romanus Cessario), akcentuoja sistemą ir hierarchiją, tvarkos ir tikslingumo principus, tačiau nei paties Tomo Akviniečio tekstų, nei jų šiuolaikinių komentarų nėra skaitęs. Galbūt tai – nesvarbu. Bet svarbu yra tai, kad daugybės skaitytojų sąmonėje įsirėš mintis: Vance`as yra didis eruditas, besiremiantis klasikais, filosofija, didžia tradicija... tad kaip įmanoma juo nepasitikėti?
Neabejokime: knyga skirta naujam politiniam šuoliui – 2028 metams, kai JAV piliečiai rinks prezidentą.
Tokią mintį neabejotinai sustiprins ir knygos puslapiai, skirti įvairiems Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos momentams. Šią doktriną pažįstančiam žmogui teks ir vėl nusivilti: Vance`o analizės yra tokios abstrakčios, bendros, tinkančios viskam, kad ima asocijuotis su lozungais. Jos subliūkštų uždavus konkrečius socialinius klausimus ir iškėlus aštriausias dabarties socialines problemas.
Neseniai sužinojome, kad Andy Burnhamas, kuris netrukus greičiausiai taps Jungtinės Karalystės ministru pirmininku, taip pat remiasi Katalikų Bažnyčios socialine doktrina. Tačiau save jis laiko socialistu. Nesu susipažinęs su Burnhamo įsigilinimu į Bažnyčios socialinį mokymą – galbūt jis jį puikiai pažįsta. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad neužtenka šio mokymo cituoti. Jį būtina interpretuoti konkrečių dabartinių socialinių problemų kontekste. Kitaip konservatorius Vance`as ar socialistas Burnhamas kalbės vienodai, bet veiks priešingai, ir kalbos bus skirtos veiksmams pridengti. Visa Vance`o knyga yra skirta kažkam pridengti.
Kam? Tam, ką jis daro realiai. Jo konkretiems politiniams veiksmams dabartyje ir ateityje.
Negalime pamiršti, kad Vance`as yra Trumpo komandos narys ir Thielio programos pildytojas. Apie tai knygoje nerasime beveik nieko. Bet dramblys – kambaryje. Kaip įmanoma suderinti knygoje dėstomas katalikiškas vertybes su Trumpo ir Thielio politiniais projektais? Niekaip. Bet neturėkime iliuzijų: būtent šiuos projektus Vance`as vykdo ir vykdys. Akivaizdžiam prieštaringumui tarp skelbiamos doktrinos ir konkrečios politikos galioja visada tas pats paaiškinimas: kad piliečiai rinkimų metu nesutrukdytų, juos būtina apsvaiginti gražiomis kalbomis.
Aš nieko nežinau apie Vance`o sielą ir jo vidinį gyvenimą. Gali būti, kad jo tikėjimas yra nuoširdus, o atsivertimas į katalikybę įvyko autentiškai patyrus Jėzaus meilę. Tačiau tokiu atveju negaliu nekonstatuoti tragiško dramatizmo, kurį Vance`ui teks išgyventi visu žiaurumu. Principai, kuriais jis tiki ir kuriuos skelbia, yra antipodas Silicio slėnio milijardierių trans/post-humanistinei politikai, kurią jis bus priverstas vykdyti. Maišatis, į kurią yra patekęs šis gabus jaunuolis, į savo pragarą nusineš ne tik jo paties, bet ir daugybės juo patikėjusių žmonių gyvenimus.
Štai kodėl, klausantis Vance`o kalbų ir skaitant jo labai katalikišką knygą, stebint jo pretenduojamai katalikiškos politinės programos įgyvendinimo veiksmus, būtina turėti galvoje aiškius, tikrus ir autoritetingus vertinimo kriterijus. Čia iškyla Leono XIV figūra ir jo tik ką pasirodžiusi enciklika „Magnifica humanitas“. Persijoti Vance`o kalbas ir veiksmus popiežiaus teksto akivaizdoje šiame straipsnyje neketinu dėl vietos stokos. Tačiau šis darbas turėtų būti atliktas, siekiant susidaryti pagrįstą nuomonę apie Vance`o katalikiškumą.
Katalikui Vance`ui bus pragariškai sunku suderinti savo tikėjimą su įsipareigojimais tiems, kurie iškėlė jį į viršūnę. Jam bus labai sunku būti didesniu kataliku už popiežių, nors antrąja knyga kaip tik to jis ir siekia.
Tik priminsiu, kad Vance`ą ir Leoną XIV sieja daugybė bendrų temų. Tarkim, sekimas šventuoju Augustinu (popiežius yra Augustinų ordino narys). Atkreipsiu dėmesį, kad, dar prieš tapdamas popiežiumi, kardinolas Prevostas yra nuožmiai kritikavęs Vance`o skelbiamas šventojo Augustino interpretacijas apie meilės sąvoką ir jos taikymą socialinėms realybėms. Enciklika „Magnifica humanitas“ yra tiesiogiai nukreipta prieš Silicio slėnio ideologiją ir programą, be kurios Vance`as būtų likęs visiškai nežinomas.
Pavasarį praūžę konfliktai tarp Trumpo arba Vance`o ir Leono XIV rodo, kad esame dviejų priešingų polių, skirtingų pasaulio ir žmonijos ateities vizijų konflikto padėtyje. Ir Leonas XIV atrodo labai galingai. Šis popiežius – tai lyg visą kelionę gadinantis akmenėlis bate, o tiksliau – didysis priešas, prieš kurį dar nerastas ginklas. Jis yra lyg atsvara viskam, ko siekia Trumpas, Vance`as ir, žinoma, Thielis. Pastarasis prieš keletą savaičių paskelbė, kad Leonas XIV yra vienas iš „Antikristo legionierių“.
Katalikui Vance`ui bus pragariškai sunku suderinti savo tikėjimą su įsipareigojimais tiems, kurie iškėlė jį į viršūnę. Jam bus labai sunku būti didesniu kataliku už popiežių, nors antrąja knyga kaip tik to jis ir siekia.
