Baužio rankose – buvusi atominė: ar atsiras nauji reaktoriai ir koks atliekyno likimas

Didesnė tikimybė, kad Lietuvoje ateityje atsiras mažieji moduliniai (branduoliniai) reaktoriai, o pirmąjį projektą paprasčiausia būtų įgyvendinti Visagine, sako „Altros“ (Ignalinos atominės elektrinės) vadovas Linas Baužys. 

Giluminei radioaktyviųjų atliekų saugyklai Visaginas dėl grunto nebūtų tinkama vieta.

Interviu LRT.lt Linas Baužys taip pat pasakoja, kodėl svarstoma negriauti Ignalinos atominės elektrinės reaktorių pastatų, ką žadama daryti su nepanaudotu radioaktyviuoju kuru ir kiek Lietuvai iš viso galėtų kainuoti atominės elektrinės išardymas.

– Visų pirma norėčiau pradėti nuo paprasto ir kiek banalaus klausimo: kodėl reikėjo ne tik uždaryti, bet ir nugriauti visą Ignalinos atominę elektrinę. Gal būtų buvę paprasčiau tiesiog užkonservuoti ją, užpilti smėliu?

– Norint tai padaryti, reikėtų statyti sarkofagą. Toks modelis įgyvendintas Čornobylyje. Tačiau, pažeidus sarkofagą, jo remontas kainuotų kelis šimtus milijonų eurų. Mūsų atveju reikėtų labai didelio sarkofago.

Taip pat nereikia pamiršti, kad elektrinė ir pastatyta ant didžiausio Lietuvoje Drūkšių ežero kranto. Kiekvienas pastatas turi savo gyvavimo terminą, tada jis ima trūkinėti, skilti ir t. t. Ignalinos atominės elektrinės nugriovimas yra pagrindinė sąlyga, dėl kurios kadaise su Europos Sąjunga (ES) susitarė Lietuva. Tai buvo viena iš sąlygų norint gauti finansavimą.

Kartais girdžiu pasakymų, kad mūsų Ignalinos atominė elektrinė dar galėjo veikti. Tačiau tokio tipo atominės elektrinės neveikia ilgiau nei 25–30 metų. Kitaip sakant, šiandien jos veikla jau turėtų būti sustabdyta ir visus eksploatacijos nutraukimo veiksmus valstybė turėtų atlikti savo sąskaita. Užpilti smėliu taip pat nebūtų galima, nes vis tiek reikėtų išimti branduolinį kurą, jį kažkur padėti, o padėti turi į saugyklas ir t. t.

Tokio tipo atominės elektrinės neveikia ilgiau nei 25–30 metų. Kitaip sakant, šiandien jos veikla jau turėtų būti sustabdyta ir visus eksploatacijos nutraukimo veiksmus valstybė turėtų atlikti savo sąskaita.

Laikinas Ignalinos atominės elektrinės užkonservavimas paliktų problemą ateities kartoms, o ateityje atlikti visus išmontavimo darbus būtų daug sunkiau.

Laikinas Ignalinos atominės elektrinės užkonservavimas paliktų problemą ateities kartoms, o ateityje atlikti visus išmontavimo darbus būtų daug sunkiau.

– Kiek iš viso kainuos Ignalinos atominės elektrinės uždarymas ir kokią dalį šios sumos turės susimokėti Lietuva?

– Kol nebaigtas projektas, tikslios sumos pasakyti negaliu. Kol kas mes turime užsitikrinę finansavimą iki 2027 m. Po to 2028–2034 m. bus nauja finansinė perspektyva. Lietuva dėl jos jau yra iš dalies susiderėjusi. Mes turėtume gauti apie 678 mln. eurų.

Lietuva prie išmontavimo kainos turės prisidėti 14 proc. Valstybei, skaičiuojant labai abstrakčiai, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas galėtų kainuoti apie 600 mln. eurų. Tačiau dar anksti kalbėti. Daug projektų, tokių kaip reaktorių šerdžių išmontavimas, saugyklų pastatymas, dar neatlikti. Todėl mes tiksliai nežinome, kokia bus šių darbų kaina.

Valstybei, skaičiuojant labai abstrakčiai, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas galėtų kainuoti apie 600 mln. eurų.

– Ar visos Ignalinos atominės elektrinės nugriovimo kaina sieks apie 4,5 mlrd. eurų?

– Taip, tačiau tai kol kas preliminarus vertinimas.

– Pakalbėkime apie branduolinės energetikos netolimą ateitį ir beveik dabartį – mažuosius modulinius reaktorius (MMR). Ar tai yra kelias, kuriuo turėtų eiti Lietuva?

– Visų pirma Lietuva turi apsispręsti, įsivertinti visas aplinkybes. Viskas turi būti paremta skaičiais, ne tik nuojauta. Reikia žiūrėti projektus, kurie jau vystomi, pavyzdžiui, Kanadoje. Ten jau 2028 m. turi pradėti veikti MMR. Tai bus pirmasis projektas, kuris vykdys elektros energijos gamybą komerciniais pagrindais.

Lietuva toliau vysto atsinaujinančių energijos šaltinių energetiką. Todėl svarbu, kad čia nebūtų konkurencijos. Tačiau mes pasieksime tašką, kur tos energijos nebepakaks. Reikės stabilaus elektros tiekimo tada, kada nėra vėjo ir saulės, kada yra jungčių remontai. Tuo mažieji moduliniai reaktoriai ir nuostabūs, kad jie yra nedidelės galios. Gali juos statyti ir paleisti gana greitai. Taip užsitikrintume energetinę nepriklausomybę, kainos stabilumą, be to, galėtume elektrą eksportuoti ir gauti pajamų.

Šia kryptimi ketina judėti Lenkija, Suomija, Švedija. Švedija yra pasakiusi, kad jų visas dėmesys į branduolinę energetiką, jog būtų Šiaurės regiono lydere. Daugelis šalių supranta, kad žaliojo kurso tikslų pasiekti be branduolinės energetikos šiandien nebeįmanoma.

Dar svarbi dedamoji – kaina. Neturime būti tie, kurie įsigis technologiją pirmieji. Turime būti antrojoje bangoje, kai bus išspręsti trūkumai, bus mažesnė kaina.

– Kada Lietuvoje galėtų atsirasti mažieji moduliniai reaktoriai?

– Manau, apie 2040–2045 metus.

– Ar yra orientacinė kaina, kiek tokios elektrinės gali kainuoti?

– Komercinių pasiūlymų nesame gavę, tačiau kol kas kalbama, kad viena kilovatvalandė galėtų kainuoti apie 12 euro centų. Į tą kainą būtų įskaičiuotas pastatymas, gamyba, eksploatacija, visas eksploatacijos nutraukimas. Kad nebūtų kaip su Ignalinos atomine elektrine, kada už kadaise pigią elektrą dabar tenka susimokėti.

Viena kilovatvalandė galėtų kainuoti apie 12 euro centų. Į tą kainą būtų įskaičiuotas pastatymas, gamyba, eksploatacija, visas eksploatacijos nutraukimas.

– Kokiose vietose jos galėtų atsirasti? Kaip suprantu, prie didžiųjų miestų jas statyti būtų patogiausia?

– Taip, nes būtų galima panaudoti perteklinį šilumos kiekį. Manau, Visaginas šiandien yra prisijaukinęs branduolinę energetiką. Jie supranta, kas yra radiacinė sauga, jos užtikrinimas, supranta, kokie yra galimi pavojai. Manau, Visaginas šią idėją palaikytų.

Kitas dalykas, čia turime tinkamą aplinką, kur būtų galima pastatyti, poveikio aplinkai vertinimas būtų lengvesnis. Turime ir sukurtą bei kuriamą infrastruktūrą, kuri yra būtina eksploatuojant atomines elektrines, galime tvarkyti radioaktyviąsias atliekas. Yra jungčių tinklas, logistika, specialistai – viskas čia yra. Atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, Visaginas yra tobuliausia vieta.

– Kalbant apie MMR, jūsų nuomone, kokia tikimybė, kad mes juos turėsime?

– Dabartiniu savo vertinimu, sakau, kad didesnė tikimybė, jog atsiras, negu neatsiras. Stabilios elektros generacijos reikės, elektros poreikis didės, vyksta dekarbonizacija (šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimas – LRT), auga duomenų centrai.

– Ignalinos atominė elektrinė dar turi kažkiek nepanaudoto kuro. Kur jį žadate dėti? Ar tiesa, kad tą kurą norima parduoti Prancūzijai?

– Mūsų turima nepanaudoto branduolinio kuro dalis nesiekia net 1 proc. nuo viso panaudoto branduolinio kuro. Klausimas yra ne apie pardavimą, o apie galimybę jį perdirbti arba kažkaip panaudoti. Kalbamės su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA), su kitų šalių ekspertais. Mūsų turimas branduolinis kuras skiriasi nuo kitų, urano sodrumas yra mažesnis – nesiekia ir 3 proc. Taigi kalba vyksta ne apie pardavimą, o apie žvalgybą, kurios įmonės ar šalys galėtų jį priimti ir kažkaip panaudoti.

– Pabrėžiate, kad RBMK tipo reaktorių ardymą atliekate pirmieji pasaulyje, o tai sukuria galimybę perduoti ir parduoti patirtį kitiems. Ar iš sukauptų žinių jau uždirbate?

– Slovakija, kuri jau išmontavo vieną elektrinę, turi tokių žinių, kurių mes dar neturime. Pavyzdžiui, apie radioaktyviosios taršos šalinimą iš betono. Tas žinias jie galės parduoti, pavyzdžiui, mums.

Maišiagaloje sutvarkėme radioaktyviųjų atliekų saugyklą. Galima pasakyti, kad tokio tipo tvarkymo darbus atlikome pirmieji pasaulyje. Daug šalių turi panašaus tipo atliekynus, bet jie neturi sprendimo ir atideda tai ateičiai. Tačiau po mūsų sėkmės kolegos per TATENA ar kitus formatus pristato, kaip mums tai pavyko. Kitos šalys domisi. Mes čia galime parduoti žinias.

Kalbant apie Ignalinos atominę elektrinę, čia turime RBMK reaktorius. Tokie pat keturi yra ir Ukrainoje. Pasaulio šalys ir Europos Komisija domisi, kaip mums sekasi išmontuoti reaktorius. Europos Komisija supranta, kad, pasibaigus karui Ukrainoje, tą patį išmontavimą reikės daryti Čornobylyje. Mūsų žinios, kaip valdyti tokių elektrinių išardymo megaprojektus, gali padėti.

Lygiai taip pat su mūsų SGD terminalu. Pasistatėme, o šiandien parduodame žinias, kaip tai daryti. Toks yra ir mūsų kelias.

– Anksčiau būdavo komunikuojama, kad ten, kur stovi Ignalinos atominė elektrinė, ateityje bus tik žolytė. Vis dėlto kol kas nėra priimtas sprendimas, ką daryti su dviem reaktorių pastatais. Ar jie bus nugriauti?

– Reaktorių šerdžių išmontavimas užtruks 16 metų. Vertinant šios dienos pinigų verte, vieno pastato, kur yra reaktorius, nugriovimo kaina sieks 100 mln. eurų.

Visų pirma turime padaryti, kad tas pastatas būtų visiškai švarus, be jokių radiacijos likučių, tik tada būtų galima jį griauti. Kitas klausimas – „Altros“ strategija iki 2100 metų yra pastatyta ant tvarumo pamatų. Tiesiog nugriauti pastatą ir padaryti milijonus tonų betono, nežinau, ar tai yra tvaru.

Galbūt tuos pastatus būtų galima paversti mokslo centru. Tai galėtų tapti tam tikru Šiaurės šalių ir Baltijos regiono atominės energetikos ir žinių bandymo poligonu. Galbūt tuos pastatus galėtų naudoti Lietuvos kariuomenė mokymams. Gal tai galėtų būti koks edukacinis centras ar duomenų centras. Galutinį sprendimą reikės priimti maždaug po 15–20 metų.

Tiesiog nugriauti pastatą ir padaryti milijonus tonų betono – nežinau, ar tai yra tvaru.

– Ignalinos atominės elektrinės išardomas metalas yra išvalomas ir parduodamas. Kiek iš šios veiklos Ignalinos atominė elektrinė generuoja pajamų?

– Jei metalas visiškai išvalomas – jis parduodamas. Antras variantas – metalo užterštumas sumažinamas ir dedamas į atliekyną. Už išvalytų metalų pardavimą per metus gauname keletą milijonų eurų. Juos dedame į giluminio atliekyno rezervo fondą. Ateityje, kada reikės statyti giluminį atliekyną, mes jau turėsime kažkiek lėšų.

Už išvalytų metalų pardavimą per metus gauname keletą milijonų eurų.

– Kad jau prabilote apie giluminį atliekyną, yra per 70 vietų, kur jis galėtų būti pagal gruntą. Iki kada reikės priimti sprendimą, kur turės būti giluminis atliekynas? Kur jis galėtų būti, jūsų nuomone?

– Kol kas nėra pasirinkta jokia prioritetinė vieta. Anksčiau buvo skelbiama daugiau nei 100 vietų, dabar yra 77 galimos vietos. Mes dirbame su Lietuvos geologijos tarnyba, kartu su ja bus priimtas sprendimas. Renkantis vietą bus daromi bandomieji giluminiai gręžiniai.

Taip pat bus atliekamas socioekonominis vertinimas, jeigu keliose savivaldybėse būtų tinkamos vietos. Tuomet reikės vertinti gabenimo iki tos vietovės sąnaudas. Statybos turėtų prasidėti maždaug 2050 m., o pasirinkti vietą reikės iki 2040 metų.

Iki tol vyks bandymai. Niekas negalės būti primesta. Mes viską darome pagal TATENA rekomendacijas. Be to, Lietuvoje turime griežtą ir gerai veikiantį reguliuotoją – Valstybinę atominės energetikos saugos inspekciją (VATESI). Ji tikrai žiūrės, ar vieta pasirinkta tinkamai, ar bandymai tinkamai atlikti.

Kada bus atrinktos kelios galimos vietos, tada Vyriausybė turės nutarti, koks galės būti skiriamas savivaldybėms kompensacinis mechanizmas, kad jos norėtų turėti giluminį atliekyną. Švedijos pavyzdys rodo, kad, įrengiant tokį atliekyną, dirbo keliolika tūkstančių žmonių, daromos investicijos į regioną, kelius. Tai būtų geras impulsas bet kurios savivaldybės ekonomikai.

– O kas parinks vietą?

– Yra komisija, joje esame mes, Lietuvos geologijos tarnyba, Aplinkos ministerija. Vertinimas bus mokslinis, o galutiniame etape rinksimės iš kokių 5–7 vietų. Susitarta, kad sprendimai nebus daromi už uždarų durų. Prieš dvejus metus sukvietėme visas savivaldybes, kurios patenka į galimų vietų sąrašą. Pristatėme, kodėl to reikia, kokie bus tolesni sprendimai.

– Ar yra vieta, kuri dėl lokacijos būtų patogesnė radioaktyviosioms atliekoms gabenti? Pavyzdžiui, gal Visaginas būtų patogi vieta?

– Visaginas nebūtų tinkama vieta vertinant geologiniu požiūriu. Kartais sakoma, kad „darykite Visagine, ten yra infrastruktūra“ ir t. t. Galiu pasakyti, kad to neleis mums nei TATENA, nei VATESI. Saugykla turi būti kasama į stabilų gruntą, o ne į kažkokią durpę.

– „Altroje“ šiuo metu dirba beveik 1 500 žmonių. Koks yra darbuotojų mažėjimo procentas ir kada jis nusistovės, o galbūt sumažės iki nulio?

– Natūrali darbuotojų kaita siekia apie 4 proc. Kasmet įmonė, kalbant apie darbuotojų skaičių, susitraukia apie 3–4 proc. Dažniausiai darbuotojai išeina dėl amžiaus. Be to, kasmet priimame daugiau nei 100 darbuotojų.

Taip, darbų, kalbant apie išmontavimą, kuriuos gali atlikti žmonės, o ne robotai, mažėja. Be to, atsisakome tam tikrų veiklų, kurias už mus gali atlikti kitos samdomos įmonės. Tai 3–4 proc. darbuotojų skaičiaus mažėjimas kasmet išliks. Manau, iki kokių 2035 m. įmonė pasieks maždaug 1 000 darbuotojų skaičių.

3–4 proc. darbuotojų skaičiaus mažėjimas kasmet išliks. Manau, iki kokių 2035 m. įmonė pasieks maždaug 1 000 darbuotojų skaičių.

– Ar tenka darbe išgirsti mitų apie Ignalinos atominės elektrinės veiklą, kuriuos norėtumėte paneigti?

– Kad įmonė užsidaro ir čia nebėra veiklos. Tiesiog keičiasi darbų pobūdis, tačiau darbuotojų mums reikės.

Taip pat noriu pabrėžti, kad branduolinė energetika turi ateitį. Net jei Lietuva apsispręstų neturėti atominės energetikos, radioaktyviųjų atliekų tvarkymas išliks svarbus. Todėl mums svarbu, kad nauji specialistai perimtų žinias iš išeinančiųjų. Branduolinės energetikos ekspertų pasaulyje nėra daug, tačiau jie yra gana brangūs ir paklausūs. Branduolinė energetika šiuo metu išgyvena renesansą. Todėl sakyčiau, kad jaunoji karta turėtų atrasti branduolinę energetiką iš naujo.