Scenoje jis atsiveria tūkstančiams, tačiau gyvenime vis dažniau renkasi tylą. Grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius pripažįsta, kad kūryba jam tapo savotiška terapija, o populiarumas atnešė ne tik pilnas koncertų sales, bet ir būtinybę saugoti savo asmeninį pasaulį.
Viso pokalbio su Benu Aleksandravičiumi klausykite čia:
– Kaip manai, ar žmogaus asmenybė scenoje ir realiame gyvenime turi sutapti?
– Nebūtinai. Jei kalbėčiau apie save, scenoje jaučiuosi laisvesnis, realybėje esu ganėtinai uždaras. Priklauso nuo nuotaikos, bet tikrai nėra taip, kad einu pas visus išskėtęs rankas. Susikirtimai, susipažinimai, žmonių noras žinoti daugiau, nei jiems reikia, sukuria uždarumą, gal suveikia savisaugos instinktas.
Manau, kad kuriantis žmogus kuria iš savo gyvenimo, aš nemoku sukurti kažko, ko pats nepatyriau (...).
– Ar nemanai, kad paradoksalu būti uždaram pavieniams žmonėms, bet atsiverti masėms?
– Rašydamas naujausią albumą jaučiausi ypač atviras prieš patį save, kartais, kai dabar manęs žmonės paklausia, ar nebuvo sunku, pagalvoju, kad į tai žiūrėjau, kaip į terapiją. Dabar man sunku suvokti, kad masė žmonių gali suprasti, kaip jaučiausi ar jaučiuosi.
Jei ne artimieji, draugai, tikrai būčiau palūžęs – gera turėti užnugarį.
– Kada gyvenime supratai, kad tavo kūryba veikia žmones?
– Turbūt kertinis momentas įvyko, kai išleidome dainą „Sugebėt pasikeist“, kurią klauso iki šiol. Mes ją net vengiame groti koncertuose, atrodo, kad tiek daug visko esame prikūrę, tačiau suprantame, kad tai yra sentimentalus kūrinys, aš buvau paauglys, kiti taip pat augo su šia daina. Žmonės man rašo, kad jau susilaukė vaikų ir jiems leidžia mano muziką – man sunku tai suvokti.
Kai išleidome tą dainą, tuo metu grojome viename bare, jame tilpo gal 200 žmonių, o eilė norinčių pasiklausyti buvo nusidriekusi iki Kudirkos paminklo. Kai pamačiau tą eilę žmonių, buvau be galo nustebęs. Tai buvo pirmas didelis dalykas.
Po koncerto Kalnų parke mes juokavome – o gal mus tuoj pradės vadinti seniais ir stumti į šoną, nes mes tą patį darydavome, kai buvome paaugliai. Nors spaudimo nejaučiame, bet tokios mintys vis atsiranda, todėl vis dažniau norime tų momentų – didelių momentų (...). Didžiausia dovana mums, kad mūsų muzikos aktualumas išlieka.
Andrius Mamontovas yra didžiausias pavyzdys, kaip svarbu eiti savo keliu, niekur nelįsti, bet eiti per savo fazes. Aktualumas slypi natūralume, kai nepasiduodi vienadieniam srautui.
– Iš kur atsirado „ba“ skanduotė?
– Dažnai grodavome miesto šventėse, žmonės, ypač vyresni, nežinodavo šios skanduotės, galvodavo, kad mus nušvilpinėja. Skanduotė atsirado pačioje pradžioje, grupėje dar turėjome kitą būgnininką – Joną. Įrašinėjome pirmą leidinį, Jonas užsuko į studiją per vokalo sesiją ir pasakė šią skanduotę – dainuodamas, juokaudamas.
Aš tikrai dažnai žmonėms, norintiems nusifotografuoti, sakau „ne“ – ypač kai būnu su draugais, nenoriu, kad tos nuotraukos atsidurtų internete.
Kaip tai atėjo iki žmonių, niekaip negaliu atsiminti. Gal mes tai užvedėme, gal internete parašėme – pačioje pradžioje ši grotažymė buvo žymi, tais laikais tai internete veikdavo, tai buvo bendruomenės slaptažodis.
Dabar to nebenaudojame, bet tai jau yra žmonių kraujyje – dabar taip mus kviečia į sceną. Man tai yra visai juokinga.
– Ar scenos žmonėms tenka susidurti su fanatizmu?
– Atrodo, kad šiais laikais tai jau turėtų būti atgyvenę, atrodo, kad visi ir taip daug žino apie vieni kitus, bet yra žmonių, kuriems negana, jie nori net fiziškai įlįsti į kito gyvenimą. Tai gąsdina, tikriausiai visais laikais tokių žmonių buvo.
Tamsioji populiarumo pusė yra ta – neturi pasirinkimo. Kartais tenka matyti komentarų, žmonės rašo: „Kaip tu taip gali sakyti.“ Aš tikrai dažnai žmonėms, norintiems nusifotografuoti, sakau „ne“ – ypač kai būnu su draugais, nenoriu, kad tos nuotraukos atsidurtų internete.
Mano hobis virto darbu, mano meilė virto darbu, tačiau, be to, kai tampi viešu žmogumi, nebeturi pasirinkimo, gali tapti pasikėlusiu kitų akyse tik todėl, kad nori smagiai praleisti laiką su draugais netrukdomas – tai yra tamsioji pusė, su kuria pavyksta susigyventi bangomis. Atrodo, kad jau tiek daug visko yra įvykę, tačiau jei ne artimieji, draugai, tikrai būčiau palūžęs – gera turėti užnugarį.
– Ar turi keistų ritualų, įpročių?
– Turiu astigmatizmą, namuose nešioju akinius, nors bandžiau ir kontaktinius lęšius, bet prie jų neįpratau. Už tai esu įpratęs nematyti ryškaus vaizdo, man patinka nematyti, kas yra kitoje gatvės pusėje, kartais ir nematau, kas su manim sveikinasi, bet man tai patinka – manęs tai neišblaško. Pats pasirinkau tokį gyvenimo būdą, nors manau, kad reikės pasidaryti operaciją.
Mano kūnas visada atlieka judesius – nuo vaikystės tai linguodavau, tai koją trypdavau, gal iš šono tai ir atrodo keista, bet man patinka būti savo pasaulyje ir savo mintyse.
