Naujienų srautas

Nuomonės2020.09.05 17:47

Vaiva Rykštaitė. Banksy – mano herojus, arba ką galima nuveikti tapus milijonieriumi

Vaiva Rykštaitė, LRT.lt 2020.09.05 17:47
00:00
|
00:00
00:00

Šios savaitės mano herojus yra paslaptingas britų menininkas – grafičių ir instaliacijų kūrėjas, režisierius, politinis aktyvistas Banksy. Neseniai jis pats ironiškai rašė savo instagramo paskyroje: „Kaip ir daugelis žmonių, kuriems pasisekė uždirbti pinigų iš meno, aš nusipirkau jachtą.” 

Tačiau tai, ką jis padarė su savo jachta, jau neatitinka turtuolių pomėgių stereotipų. Užuot surengęs vakarėlį ar keliavęs aplink pasaulį, Banksy nusiuntė savo pirktą laivą į Viduržemio jūrą kapitonei Pia Klemp, kad ši galėtų išgelbėti Viduržemio jūroje pagalbos nesulaukiančius pabėgėlius. Tiesa, prieš tai Banksy laivą dekoravo – aptaškė rožiniais dažais ir nupiešė mergaitę, metančią širdies formos gelbėjimo ratą; pervadino laivą „Louise Michel“ – XIX a. Prancūzijos anarchistės, feministės, mokytojos vardu. Taip pat savo lėšomis pasamdė dešimties narių įgulą.

Kapitonės Klemp teigimu, Banksey dovanotas laivas „Louise Michel“ yra mažesnis ir greitesnis už daugumą humanitarinę pagalbą teikiančių laivų. Greitis šiuo atveju svarbus norint pralenkti Libijos pakrantės apsaugos tarnybos laivus, kurių įgulos liūdnai pagarsėjusios dėl pabėgėlių grąžinimo į kalinimo stovyklas Libijoje. Nuo M. Kadafio nuvertimo iš valdžios laikų Libija palaipsniui tapo Afrikos vartais, arba kaip dar dažnai vadinama „galinėmis durimis“, į Europą. Tačiau iš čia geresnio gyvenimo anapus Viduržemio jūros ieškoti leidžiasi ne tik Libijos gyventojai – tai ir nuo „Boko Haram“ teroro bėgantys nigeriečiai, ir nuo autoritarinės vyriausybės sprunkantys gambiečiai, taip pat Jemeno, Sudano, Senegalo, Eritrėjos piliečiai, kuriems gyvenimas savo gimtoje šalyje ėmė rodytis baisesnis už mirtį.

Iš minėtų šalių į Libiją žmonės keliauja per dykumas, dažnai tai užtrunka mėnesius, kartais – metus. Pasiekus Libiją, niekas nelaukia išskėstomis rankomis – reikia ieškoti žmones gabenančių kontrabandininkų, o šių įkainiai – dideli. Tad tenka laukti perlaidų iš Europoje įsikūrusių giminaičių arba mėginti susirasti darbą. Galiausiai, surinkę reikiamą sumą ir atsidūrę laive, pabėgėliai vis tiek neturi saugesnio gyvenimo garantijų. Jūroje jų laukia audros ir jau minėta Libijos pakrantės apsauga, kurios darbuotojai užfiksuoti ne tik grąžinantys migrantus į Libiją, bet ir prekiaujantys žmonėmis. Grąžinti į Libiją migrantai priverstinai uždaromi stovyklose, kurias iš tiesų galima laikyti kalėjimais. Žmonės čia atsiduria neapibrėžtam laikui, patiria kankinimus, prievartavimus, psichologinį smurtą.

Banksy nusiųstame laive „Louise Michel“, kuriame telpa 120 žmonių, galiausiai atsidūrė 200 iš jūros išgelbėtų pabėgėlių, neskaičiuojant laivo įgulos. Pagalbos prireikė ir šiam laivui – negalėdama manevruoti perpildyto laivo, kapitonė išsiuntė SOS signalą. Italijos pakrantės apsaugos tarnyba išplukdė 49 pažeidžiamiausius laive buvusius asmenis. Tačiau laivas vis dar perpildytas, „Louise Michel“ tviterio paskyroje teigiama, kad Europa sąmoningai ignoruoja jo pagalbos signalus, nenorėdama įsileisti daugiau pabėgėlių.

Skaičiuojama, kad šiemet 7 600 pabėgėlių šalia Libijos krantų buvo sugauti ir grąžinti į kalinimo stovyklas. Banksy mėginimas išgelbėti kelis šimtus gali pasirodyti menkas, o kai kam gal – net noras pasireklamuoti ar tiesiog atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Jei kalbant apie Bansky laivo gelbėjimo masto tariamą menkumą, norisi priminti pasaką apie mergaitę, mėčiusią atgal į vandenį audros ant kranto išmestas jūros žvaigždes. Kai kažkas mergaitės paklausė: „Kam tu tai darai, juk išplautų žvaigždžių – tūkstančiai, kad ir kiek jas gelbėsi, nebus jokio skirtumo…“ Mergaitė atsakė: „Bet tai žvaigždei yra skirtumas.“

Šiame kontekste man itin įdomūs Banksy motyvai ir jo siunčiama žinutė pasauliui. Visų pirma – ką galima veikti uždirbus daug pinigų. Čia randu esmingą įkvėpimą, mat ne kartą esu patyrusi aplinkos požiūrį, kad trokšti daug pinigų – vulgarybė savaime. Taip, spėju, manoma todėl, kad disponavimas neproporcingai dideliu turtu visuomet žymi ne tik galią, bet ir menamą blogį. Yra toks mitas, prasidedantis „turtingi žmonės“, – tai nuolat girdžiu iš nė vieno milijonieriaus nepažįstančių žmonių, kad „tie milijonieriai vaikšto paprastai apsirengę ir būna labai paprasti“ arba „tie milijonieriai geria kūdikių kraują, kad liktų amžinai jauni“.

Variantų daug, kaip ir pačių milijonierių. Akcentą noriu uždėti kiek kitur. Trokštantis uždirbti daug pinigų jaunas žmogus dažnai laikomas trokštančiu galios arba šlovės – mat tokie dažniausiai mums transliuojami milijonierių įvaizdžiai. Todėl labai reikia daugiau ir garsiau kalbėti apie filantropiją – įkvepiančius, nors kartais ir ekscentriškus, pavyzdžius – kai sėkmingi žmonės skiria savo lėšas padėti kitiems.

Nesutinku su nuomone, kad labdarą reikia daryti tyliai. Laikais, kai kiekvienas siuntinys išpakuojamas filmuojantis IG istorijoms, mums reikia daugiau banksy‘ių. Mums reikia vaikų, kurie sakytų: „Svajoju tapti milijonieriumi, kad galėčiau gelbėti pasaulį!” Nes gelbėjant pasaulį pinigų tikrai reikia, ir nemažai.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą