Naujienų apie Baltarusiją neįmanoma nematyti. Netgi tie, jau daugybę metų nežiūrintys televizoriaus, kurių gretose išdidžiai stoviu ir aš, vis tiek išgirs per radiją ar pamatys naršydami internete. Apie Baltarusijoje vykstančius neramumus, smurtą prieš civilius ir šalyje atjungtą interneto ryšį šią savaitę bent po kelis kartus jau rašė solidžiausi vakarietiški žinių portalai, tokie kaip BBC, CNN, „Financial Times“, „The Guardian“, „Reuters“ ir t. t.
Tačiau Lietuvos vaidmuo šioje situacijoje unikalus. „Telia“ ir „Tele2“ jau paskelbė kompensuojančios skambučius į Baltarusiją. Turbūt ne tik todėl, kad galėtume paskambinti ten esantiems artimiesiems. Šalyje sutrikus interneto ryšiui, tokie susiskambinimai su Lietuva itin svarbūs, kaip ir trumposiomis žinutėmis siunčiami vaizdo įrašai su tiesiog gatvėse vykstančiais baisumais. Neseniai pažiūrėjusi vieną vos poros minučių epizodą iš Baltarusijos, iki šiol negaliu ramiai miegoti. Feisbuke pasklidusiame trumpame filmuke rodomas vidury dienos OMON pareigūnų – dviejų augalotų vyrų – velkamas berniukas, kuris praeiviams šaukia esąs penkiolikmetis.
Praeiviai, tiesa, niekaip kitaip padėti negalėjo – tik filmuoti, mat bent vienas iš pareigūnų rankose laikė granatą. Galiausiai berniukas buvo nutemptas į autobusiuką tamsintais langais, be valstybinių registracijos numerių. Kol BBC ir CNN į Baltarusiją siunčia savo žurnalistus, Lietuvos gyventojai, gal net patys to dar nesuvokdami, atlieka unikalų vaidmenį skleisdami žinias apie įvykius Baltarusijoje. Būdami artimi kaimynai, patys vos prieš kelis dešimtmečius išgyvenę nuosavą kruviną kovą už demokratiją, turėdami netrikdomą ir nemokamą telefono ryšį su Baltarusija ir dargi turint omeny, kad vyresnioji karta laisvai kalba rusiškai, galime ir turime kuo plačiau skleisti naujienas apie baltarusių kovą už demokratiją.
Tai vienas iš tų retų atvejų, kai net mūsų slaktyvizmas gali turėti apčiuopiamos naudos padedant Baltarusijai. Pats paprasčiausias būdas yra dalytis naujienomis socialiniuose tinkluose, taip pat parašant ir atitinkamas grotažymes, kaip antai #HighlightBelarus #Belarus arba, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai rašė savo tviterio paskyroje, #LukoshenkoLeaveNow. Grotažymės mobilizuoja informacijos srautą, padeda jį susisteminti. Kadaise atsiradusios kaip menkutį vaidmenį tviterio socialiniame tinkle turėjęs ženkliukas, skirtas suskirstyti įrašus į temas ir potemes, šiandien grotažymės jau įgalino masines globalines iniciatyvas, tokias kaip, pavyzdžiui, #refugeeswelcome ir #metoo. Tiesa, kartais grotažymė gali tapti ir virtualias patyčias amplifikuojančiu įrankiu ar prisidėti prie netikrų žinių skleidimo. Mat viskas veikia pagal algoritmus.
Internete veikiantys įvairių programų ir socialinių tinklų algoritmai esamuoju laiku atpažįsta populiariausias grotažymes ir žinių sraute iškelia jas į viršų. Būtent dėl algoritmo neseniai įvyko paradoksas su judėjimo #blacklivesmatter paramai išreikšti atsiradusiais juodais kvadratais. Socialiniuose tinkluose besidaliję juodais kvadratais žmonės troško išreikšti solidarumą ir parodyti, kad kurį laiką niekuo nesidalys užleisdami vietą naujienoms apie antirasistinius protestus. Tačiau nutiko taip, kad patys juodieji kvadratai tapo garsesni už kitas naujienas, šitaip jas netyčia užgoždami.
Baltarusijos atvejis yra kitoks jau vien tuo, kad patys baltarusiai šiuo metu beveik neturi interneto ryšio. Žinių apie įvykius Baltarusijoje skleidimas yra išorinio pasaulio rankose. Todėl kritiškai svarbu dalytis naujienomis, rašyti savo anglakalbiams draugams. Mat kuo daugiau besidalijančių ir dedančių atitinkamas grotažymes, tuo plačiau apie įvykius Baltarusijoje sužinos pasaulis. Galite vaidinti mane naivia, bet šiuo atveju drybsant ant sofos dviem pirštais parašyta grotažymė yra tikrai geriau negu nieko.
Kitas šiek tiek apčiuopiamesnis būdas padėti Baltarusijai – paaukoti pinigų įvairiems fondams. Kol kas man be vargo internete pavyko rasti tik šiuos du – Dmitrijaus Zavadskio vardu pavadintas pagalbos žurnalistams fondas ir fondas „Baryso Zvoskavo žmogaus teisių namai“, bet žinau, kad jų yra ir daugiau Štai ir dar viena idėja – į vieną tinklalapį sudėti visus Baltarusijos kovai už demokratiją skirtus paramos fondus.
Lietuvoje atsiranda įvairių iniciatyvų, kaip antai Seimo narės Dovilės Šakalienės kvietimas išreikšti solidarumą su Baltarusijoje baltai apsirengusiomis žygiuojančiomis moterimis – pririšti po baltą kaspiną prie Baltarusijos ambasadų ir konsulatų tvorų. Andriaus Tapino organizuojama gyva už rankų besilaikančių žmonių grandinė. Lietuvos menininkų iniciatyva instagramo paskyroje ArtistsWithBelarus kviečianti dailininkus kurti Baltarusijos dabartinę situaciją atspindinčius piešinius.
Bet Baltarusija – vos trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Taip arti, kad bežiūrint į eilinę TV žvaigždės procedūrą, filmuotą instagrame, kyla klausimas: o jei į Lietuvą okupantai ateitų, tu ir toliau šampūną reklamuotum tol, kol jie tau internetą išjungtų?
Kai kurie visuomeniniai veikėjai visą parą susirašinėja su Baltarusijoje esančiais bičiuliais ir dalijasi naujienomis socialiniuose tinkluose. Feisbuke jau mačiau Baltarusijos tema sukurtą dainą, akompanuojamą gitara, daugybę grafikos piešinių, o instagrame – gyvą (live) „Nanook“ žurnalistės ir filosofo Gintauto Mažeikio pokalbį. Tokių naujienų kontekste nejaukiai ėmė atrodyti Lietuvos megainfluencerių kremų reklamos, šuniukų glostymai ir visiškas Baltarusijos temos ignoravimas. Pirma mano emocija buvo pyktis: kodėl jiems nerūpi? Kita vertus, jei nesidalija, dar nereiškia, kad nerūpi. O gal vis dėlto reiškia? Garsenybė, besidalijanti kiekvienų savo pietų nuotrauka, vėliau gal sakys paaukojusi pinigų tyliai. Tik tyla tokiu atveju man nesuprantama, ypač žinant, kad paprastai net menkiausias poelgis yra skelbiamas viešai.
Suprantu, kad visiems negali skaudėti dėl tų pačių temų. Kad kiekvienas iš mūsų gyvename savo gyvenimą, su kremais ir knygomis, maudymukų išpardavimais ir atostogų įspūdžiais. Politikuoti dabar nei madinga, nei sexy, todėl tikrai ne visoms Lietuvos šou ir madų pasaulio žvaigždėms rūpi rohinjų etninės mažumos genocidas Mianmare ar Libaną neseniai sudrebinęs sprogimas. Bet Baltarusija – vos trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Taip arti, kad bežiūrint į eilinę TV žvaigždės procedūrą, filmuotą instagrame, kyla klausimas: o jei į Lietuvą okupantai ateitų, tu ir toliau šampūną reklamuotum tol, kol jie tau internetą išjungtų? Staiga pykčio nelieka, bet su kai kuriomis garsenybėmis siejusio iliuzinio bendrystės jausmo – irgi.
Jokiu būdu nesakau, kad staiga visi turėtų liautis dalijęsi savo įprastiniu turiniu socialiniuose tinkluose. Bet, turint galingą, kelis šimtus tūkstančius žmonių vienu ypu pasiekiantį „mikrofoną“, nė žodžiu neužsiminti apie kaimynus krečiančią dramą, mano galva, yra šiurpą keliantis abejingumas.
Tačiau, užuot ką nors smerkus, pykus ir badžius pirštais kitus, nusprendžiau paklausti savęs: kaip galiu prisidėti, ką galiu padaryti? Ir jus kviečiu: būkite ne tie, kurie pyksta ant geopolitikoje nesigaudančių paauglių ikonų, bet tiesiog tie, kuriems rūpi. Užkrėskime geru pavyzdžiu savo aplinką.
