Baltarusijos protestų ir kovos už demokratiją kontekste stebiu ir vieną įdomų sentimentą savyje, kai pagaliau leidžiu sau jausti dvasinę bendrystę su slaviška kultūra, kartu nesijausdama, kad palaikau priešą.
Aš laisvai kalbu rusiškai. Mano kartos (gimiau aštuoniasdešimt penktaisiais) žmonėms tai jau šiek tiek neįprasta – bendraamžės draugės lietuvės nesupranta ir nekalba šia kalba. Išmokau vaikystėje iš filmukų, kai, jiems pasibaigus, šifruodavau ekrane pasirodžiusias kirilicos raides. Dažniausiai šios žymėdavo „Конец Фильма“ – filmo pabaiga.
Paskui mokykloje išmokau gramatikos. Jau tada, man renkantis rusų kaip antrą užsienio kalbą, vieno klasioko tėtis jam to neleido, sakydamas: „Aš okupantams būsimų klerkų neauginsiu!“. Žinant mūsų istoriją, niekas negalėjo ant jo pykti. Augau šeimoje, kur per giminės balius skambėjo Visockis, bet, keliaudami po Bulgariją, tėvai apsimesdavo nesuprantantys rusiškai ir su personalu kalbėdavo angliškai. Iš principo, kad parodytų savo dvasia esantys labiau Vakaruose nei Rytuose; atsikratę skausmingos istorinės praeities ar bent norintys tuo tikėti.
Girdint tėvų laužomus liežuvius iš visų jėgų jiems besistengiant kalbėti angliškai, mane apimdavo jei ne gėda, tai pasimetimo jausmas – visada, nes žinojau, kad rusiškai kalbėti jiems būtų žymiai lengviau. Kita vertus, tenka pripažinti, kad mano atmintyje rusų kalba reiškia tik Lolo ir Pepe nuotykius iš „Senosios animacijos“ ir mokykloje išmoktą rusišką eilėraštį, kurį anuomet iškaliau mintinai nesuprasdama kas antro žodžio. Ir dabar galiu padeklamuoti. Tuo metu mano tėvų karta dar mena sistemos agresiją, laisvos minties priespaudą ir iki šiol skausmingus kadaise įvykusius dialogus su anuomet Lietuvoje okupantų teisėmis gyvenusiais rusais.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip rusų ir vokiečių kalbos skambėjo mano proseneliui karo lakūnui, politiniam kaliniui, patyrusiam nežmoniškus priešų kankinimus ir patyčias. Būtent dėl to įsivaizdavimo numanau suprantanti gana dažną reiškinį JAV, kai iš sudėtingų sąlygų, priespaudos ar skurdo gimtinėje į Ameriką pabėgę tėvai vėliau sąmoningai gimtosios kalbos nemoko savo vaikų ir su jais mieliau bendrauja angliškai. Psichologų aiškinimu, toks gimtos kalbos atsisakymas yra suprantamas, kai tėvynės kalba imigrantams primena ten patirtas traumas. Turbūt panašus – tuo pat metu ir trauminis, ir sentimentalus – santykis sieja vyresnės kartos lietuvius su rusų kalba ir slaviška kultūra. Lyg ir sava, pažįstama, bet tuo pat metu susijusi su tokia skaudžia patirtimi, kad norisi tiesiog pamiršti. Istorinė atmintis perduodama iš kartos į kartą.
Vėliau, apsigyvenusi JAV, daugybę kartų pasijutau įskaudinta, kai, išgirdę, jog esu iš Lietuvos, kai kurie amerikiečiai sakė: „A, tai čia tas pats, kas Rusija!“ Nuo vaikystės girdėdama apie rusą-priešą, ilgą laiką jaučiausi sutrikusi dėl to, kad savanoriškai išmokau jų kalbos, kad man patinka rusiškas kinas, literatūra ir tam tikrais atvejais savita, atlapaširdė kultūra.
Kažkuriuo metu, dar paauglystėje, Lietuvoje ėmiau intuityviai užuosti rusų kalbos stigmą. Kalbantys ta kalba neturėjo kuo didžiuotis, rusiški vardai atrodė juokingi, slavų kultūra – ne tokia cool kaip skandinavų, ir staiga, pati keliaudama po Indiją ir aiškindama žmonėms, kur yra ta mūsų Lifiujeinija, pagaudavau save sakant, kad „anapus jūros nuo Švedijos“, o Rusijos ir Lenkijos artumą nutylėdavau. Kartą, atėjusi į pliažą su dideliais auskarais, iš giminių išgirdau komentarą „apsikarsčiusi blizgučiais kaip rusė“, ir tasai „kaip rusė“ turėjo intenciją skambėti kaip įžeidimas. O „atrodai kaip užsienietė“ ilgą laiką buvo komplimentas.
Užsienietė – įdegusi plačiai besišypsanti nenuspėjamo amžiaus moteris su baltais šortais ir baltais sportbačiais – greičiausiai vokietė arba amerikietė. Mat Rusija, Baltarusija, Ukraina, Lenkija mums nebuvo joks užsienis, o tik skausminga praeitis, nuo kurios norėjosi pabėgti. Todėl ir manyje esantys slaviškos tapatybės niuansai ilgą laiką rodėsi nepatogūs ir gėdingi, nuo kurių ilgą laiką nepavyko nei pabėgti, nei pilnai savyje priimti.
Gyvendama Londone, kitų tautybių žmonių akyse pamačiau man nemalonų pasirodžiusį merginos iš Rytų Europos stereotipą, su kuriuo jokiais būdais nenorėjau būti tapatinama. Vėliau, apsigyvenusi JAV, daugybę kartų pasijutau įskaudinta, kai, išgirdę, jog esu iš Lietuvos, kai kurie amerikiečiai sakė: „A, tai čia tas pats, kas Rusija!“ Nuo vaikystės girdėdama apie rusą-priešą, ilgą laiką jaučiausi sutrikusi dėl to, kad savanoriškai išmokau jų kalbos, kad man patinka rusiškas kinas, literatūra ir tam tikrais atvejais savita, atlapaširdė kultūra. Tuo pat metu nenorėjau būti tapatinama su moderniai Rusijai būdingu seksizmu, mačizmu ir, žinoma, nieku gyvu – su Putino politika. Reikalą dar labiau apsunkino minkštosios galios pavojus, kurio neatmetu, bet kartu nematau kaip pakankamos priežasties drausti savo vaikams žiūrėti rusišką animaciją.
Kas ta slaviška tapatybė, man ir dabar sunku apibrėžti – kažkas tarp sielos brolystės su Tolstojumi ir kikenimo iš nešvankių rusiškų anekdotų. Gal tai patirtis, gal branda, tačiau galiausiai jaučiuosi išsprendusi vidinį konfliktą. Apglėbiu savo tapatybę, tokią, kokia ji yra; ir visus vartojamus rusizmus (dauguma – keiksmai), slaviškai nukrautą stalą užsukus netikėtiems svečiams, lietuvišką pagonybę ir šiaurietišką šaltumą bendraujant su nepažįstamais priimu kaip savo kultūrinį unikalumą.
Kiekvienam nežinančiam, kad Lietuva ir Rusija nėra tas pats, kantriai vedu trumpą istorijos pamokėlę, nesvarbu, kur tai bebūtų – prie vakarienės stalo svečiuose ar parduotuvėje, prie kasos. Rusų kalbos mokėjimas ir meilė literatūrai nepaverčia manęs nei antilietuviška, nei prorusiška. Putiną laikau vienu didžiausių nūdienos blogių ir vis dar baiminuosi jo agresyvios politikos Lietuvos atžvilgiu, bet kartu nebijau savyje pripažinti bendrystės su slavišku mentalitetu taškų.
Palaikymas ir baimė, kuriuos jaučiau už Ukrainą, dabar – už Baltarusiją, man tik patvirtina, kad ne kultūros ir ne kalbos yra blogos, o politikai. Drįstu svajoti, kad šitie beprotiški 2020-ieji žymės paskutinio Europos diktatoriaus žlugimą (jei neskaičiuosime kito – kylančio Vengrijoje), ir politinės Lukašenkos laidotuvės įkvėps iš Putino priespaudos išsilaisvinti ir Rusijos žmones. Nes visose šalyse, visomis kalbomis kalbantys aplink mus gyvena tik žmonės. Žmonės.
