Latvijos aktyvistės linkėjimas: arba užtikriname žmonių teises, arba virstame Rusija

Latvijoje priėmus partnerystę, jos oponentų gyvenimas tęsiasi – pasaulio pabaiga neatėjo ir dangus nenukrito, interviu LRT.lt sako ilgametė LGBT+ teisių aktyvistė ir teisės bei tvarumo profesionalė iš Latvijos Evita Gosa. Ji taip pat pabrėžia, kad homofobija yra vienas iš daugybės Rusijos veidų: „Arba užtikriname žmonių teises, arba virstame Rusija.“

2020 metais E. Gosa tapo pirmąja moterimi Latvijoje, kuriai buvo suteiktos tėvystės atostogos. Po to, kai E. Gosos partnerė susilaukė vaiko, aktyvistė kreipėsi į Latvijos Konstitucinį teismą, klausdama, ar atsisakymas suteikti tėvystės atostogas tos pačios lyties partnerei neprieštarauja Latvijos Konstitucijai.

Latvijos Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad toks atsisakymas suteikti tėvystės atostogas nesuderinamas su Konstitucija, o valstybė turi pareigą apsaugoti tos pačios lyties porų šeimas.

Kaip interviu LRT.lt sako E. Gosa, šis sprendimas buvo svarbus ne tik jai ir jos šeimai, bet taip pat ir kitoms tos pačios lyties poroms.

„Visas procesas užtruko maždaug metus, taigi tuo metu, kai galėjau išeiti tėvystės atostogų, jos nebebuvo tokios svarbios ir reikšmingos, kadangi paprastai kitas vaiko tėtis ar mama jų išeina tik gimus vaikui“, – prisimena E. Gosa.

„Nesi visateisis šalies pilietis“

Latvijoje nuo praėjusių metų liepos ir tos pačios lyties poros gali įteisinti savo partnerystę. Visgi E. Gosa apgailestauja, kad partnerystės institutas Latvijoje silpnas – jame neminima šeimos sąvoka ir jis suteikia nedaug teisių. Pavyzdžiui, įstatymai Latvijoje neapsaugo tos pačios lyties šeimų, auginančių vaikus. Tokios šeimos tėvystę nustato teismuose.

„Įstatymas išskirtinai kalba apie partnerystę, tarsi tos pačios lyties porų ryšys būtų verslinis santykis. Žinoma, kova nebaigta, realybėje tokios šeimos nėra apsaugotos, ypač, kai situaciją palygini su kaimyne Estija, kurioje yra santuokos lygybė“, – svarsto E. Gosa.

Prieš priimant Partnerystės įstatymą, Latvijoje taip pat buvo stiprus pasipriešinimas. Visgi dabar, pastebi E. Gosa, tos pačios lyties porų santykių klausimas dingo iš viešosios erdvės.

„Ši tema tapo nebeaktuali. Gyvenimas tęsiasi. Jei atvirai, net nežinau, kiek porų registravo savo santykius. Iš pradžių, pirmaisiais mėnesiais, buvo skaičiuojama, tačiau dabar – nebe, tai nebėra naujiena, žiniasklaidoje apie tai nebekalbama.

Artimiausioje kaimynėje Estijoje, kurioje yra santuokos lygybė, gyvenimas taip pat tęsiasi, nieko blogo nenutiko. Estija yra sėkminga valstybė, klesti“, – akcentuoja E. Gosa.

Tiesa, pati E. Gosa su partnere savo santykių neregistravo: „Nusprendėme, kad to nedarysime, nes Partnerystės įstatymas nėra toks, dėl kokio kovojome. Tai simbolinis protestas.“

„Neapleidžia jausmas, kad nesi visateisis šalies pilietis. Moki tuos pačius mokesčius, turi tas pačias pareigas, esi lojalus pilietis, bet nesi vertinamas taip pat, kaip kiti“, – priduria Latvijos aktyvistė.

„Dangus nenukrito, pasaulio pabaiga neatėjo“

E. Gosa svarsto, kad Lietuvoje sunkiau žengti pirmuosius žingsnius link partnerystės, kadangi čia Katalikų Bažnyčia vaidina didesnį vaidmenį.

„Net negaliu to paaiškinti racionaliai, nes šiaip Lietuva yra sėkminga valstybė – turite stiprią ekonomiką, pritraukiate užsienio investicijų, jūsų kompanijos kalba apie įvairovę, priėmimą ir lygybę. (...) Tačiau kitose srityse Lietuvoje atsiliekama. Tai kaip oksimoronas.

Neturiu krištolinio rutulio, kad galėčiau tai paaiškinti. Lietuva ėmėsi veiksmų, bet dar nepakankamai. Latvija nuėjo šiek tiek toliau, mes bent jau turime kažkokios formos partnerystę“, – dalijasi E. Gosa.

Tačiau ji sutinka, kad ir Latvijoje kai kurie politikai homofobiją naudoja kaip politinį įrankį. Vienas tokių politikų, sako E. Gosa, yra Ainārs Šlesers, kuris homofobiją politikoje išnaudojo jau 20 metų.

„Jis garsiai kalba ir pateikia lengvus atsakymus į sudėtingus klausimus. Žinoma, homofobija yra puikus įrankis, kai kaltini vieną visuomenės grupę ir ją naudoji kaip atpirkimo ožį. Tai vis dar veikia“, – teigia Latvijos aktyvistė.

Tiesa, ji pastebi, kad dabar, kai priimta partnerystė, politikai šios temos neeskaluoja tiesiogiai, bet dažniau kalba tiesiog apie tradicines vertybes.

„Dabar, kai priimtas įstatymas, nebeliko argumentų – dėl partnerystės dangus nenukrito, pasaulio pabaiga neatėjo. (...) Dabar šios temos nebėra diskusijų centre, joms neskiriama tiek daug energijos, neliko agresijos ir isterijos“, – pažymi E. Gosa.

„Arba užtikriname teises, arba virstame Rusija“

Pasak E. Gosos, Latvijoje požiūrį į tos pačios lyties šeimas keičia ir Rusijos karas Ukrainoje: „Joks politikas nenori tapatintis su Rusija – tai būtų politinė mirtis. Žinoma, homofobija yra vienas iš daugybės Rusijos veidų.“

Latvijos aktyvistė akcentuoja – regione vis dažniau kalbame ne tik apie bendrą gynybą, bet ir apie bendras vakarietiškas vertybes.

„Tikiu, kad laikydamiesi šių vertybių galime kartu augti ir gerbti žmones tokius, kokie jie yra, gerbti jų tapatybę, leisti sukurti šeimą ir susituokti. Mes vis aiškiau ir aiškiau matome šias ribas, suprantame, kad Rusijoje neužtikrinamos žmogaus teisės.

Vis aiškiau suprantame, kad žmogaus teisių užtikrinimas nėra salotos, kai išsirenki, kokius produktus dedi. Jei vienai visuomenės grupei nesuteikiame kokių nors teisių, tikėtina, kad vėliau jų neteks ir kitos visuomenės grupės“, – teigia E. Gosa.

Ji priduria – žmogaus teisės dažnai nesuteikiamos savaime, dėl jų tenka pakovoti: „Arba gerbiame žmones, jais rūpinamės ir priimame įvairovę, arba išsirenkame mėgstamas ir nemėgstamas žmonių grupes, kažkokius kriterijus. Arba užtikriname žmonių teises, arba virstame Rusija.“

Tiesa, Latvijos aktyvistė sutinka, kad jos šalyje, o taip pat ir regione žmogaus teisių padėtis gerėja: „Vien tai, kad šiandien mes kalbamės, jau yra pokytis.“