„Geriau būtum miręs“, – kartais tokius tėvų žodžius išgirsta vaikai, pasipasakoję, kad yra LGBTQ+ dalis. Kai kurie tėvai jaučiasi praradę susikurtą ateities vaizdinį, kitiems prireikia ir kelerių metų, kad priimtų savo vaiką. Pasimetusiems tėvams į pagalbą ateina organizacija „Mamos už LGBTQplius vaikus“. Jos atstovės sako – svarbu suprasti, kad šalia tavęs – tas pats mylimas vaikas, tik turi šiek tiek praplėsti savo širdį.
Lina Plieniūtė ir Rūta Trumpickienė į organizaciją „Mamos už LGBTQplius vaikus“ atėjo vedamos šeimos patirčių. L. Plieniūtė – viena organizacijos steigėjų. Sužinojusi, kad jos šeimoje yra LGBTQ+ bendruomenei priklausantis vaikas, Lina prisijungė prie LGBTQ+ artimųjų emocinės paramos grupės, o vėliau keliems tėvams gimė idėja kurti organizaciją.
„Kai sužinojau apie mano aplinkoje esantį LGBTQ+ vaiką, man nebuvo šoko, bet pagalvojau, kad padėsiu jo tėvams ir šeimai jį priimti, norėjau įgauti daugiau žinių“, – prisimena L. Plieniūtė.
Šiandien „Mamos už LGBTQplius vaikus“ vienija tėvus ir artimuosius, savo aplinkoje turinčius LGBTQ+ vaikų. Organizacijos misija – teikti emocinę ir informacinę pagalbą LGBTQ+ vaikus auginantiems tėvams ir jų artimiesiems.
R. Trumpickienė prie organizacijos prisijungė kiek vėliau, taip pat sužinojusi, kad jos vaikas priklauso LGBTQ+ bendruomenei.
„Ieškojau erdvės, kurioje galėčiau jaustis suprasta. Iš pradžių buvau labai pasimetusi. Tikrai gerai supratau, kad savo vaiką priimsiu tokį, koks jis yra. Tikrai jį myliu – nebuvo jo atmetimo, tačiau labai reikėjo bendruomenės, kuri padėtų suprasti, kas vyksta, kaip išbūti su savo emocijomis“, – prisimena Rūta.
Kartu ir verkia, ir juokiasi
Prisijungusi prie emocinės paramos grupės, R. Trumpickienė pripažįsta gavusi daugiau, nei tikėjosi. Nors šeimos nariai ir draugai palaikė Rūtą ir jos vaiką, tačiau, sako ji, net artimiausia aplinka negalėjo visko suprasti, kadangi nebuvo atsidūrusi tokioje situacijoje.
„Kai atėjau į emocinės paramos grupę, pajutau, kad kalbi, o kiti pabaigia tavo sakinius. Kitos mamos kalba ir jauti, kad kalba apie tave. Tai išlaisvina – supranti, kad nesi viena, kad tavo šeima nėra viena, kuri susidūrė su iššūkiais“, – šypsosi Rūta.
Susidėlioti mintis padėjo ir tai, kad jau ilgiau emocinės paramos grupę lankantys tėvai „lengviau kvėpavo“, buvo ne tokie pasimetę, tačiau liko pasitikti kitų mamų ir tėčių, kad galėtų jiems padėti.
„Aš taip pat tebesu šioje paramos grupėje, nes man rūpi, kaip mano vaikas gyvens šioje visuomenėje. Norėčiau, kad ne tik mano vaikui būtų lengviau, bet ir dėl kitų vaikų būtų galima kažką nuveikti“, – LRT.lt sako R. Trumpickienė.
Jai antrina ir L. Plieniūtė – pasak jos, susitikę LGBTQ+ vaikų tėvai būna kartu ir taip supranta, kad jie nėra vieni: „Mes grupėje kartu ir paverkiame, ir pasijuokiame“, – šypsosi ji.
Atėjusiems tėvams svarbi ne tik emocinė pagalba – šeimos dalijasi reikalinga informacija. Pavyzdžiui, kai kuriems reikalingi palaikančių gydytojų ar psichologų kontaktai.
„Yra vaikų, kuriems paauglystė, autizmo spektro sutrikimas ir dar, pavyzdžiui, translytiškumas. Įsivaizduokite, kas verda ir vaiko, ir tėvų galvoje. Nežinai, dėl ko padėti pirmiausia“, – LRT.lt sako L. Plieniūtė.
Ji pabrėžia – padėdama tėvams, bendruomenė prisideda ir prie vaikų gerovės. Juk geriau supratę savo vaiką, tėvai gali tvirčiau jį ginti.
„Kai mama arba tėtis už savo vaiką stovi mūru, ir jam būna drąsiau. Būna situacijų, kai vaikas save priima, o tėvai jo – ne. Tačiau būna ir atvirkščiai, kai tėvai vaiką priima, bet jis vis tiek jaučiasi pasimetęs“, – dalijasi L. Plieniūtė.
Baimė dėl vaiko ateities ir netekties jausmas
Sužinoję, kad jų vaikas yra LGBTQ+ bendruomenės dalis, dalis tėvų išsigąsta dėl vaiko saugumo ir ateities, vietos visuomenėje.
„Tėvai baiminasi, kaip jų vaiką priims visuomenė, kaip jis ras savo vietą. Tėvams neramu dėl vaiko savijautos ir fizinio bei emocinio saugumo, lydi baimė ir nerimas dėl vaiko ateities.
Daug tėvų klausia, kodėl jų vaikas yra homoseksualus ar translytis, o su tuo susijęs ir kaltės jausmas – gal kažką ne taip padariau, nors tai nėra kieno nors kaltė. Dėl neigiamo visuomenės požiūrio gali būti jaučiama tam tikra gėda – ką kiti pagalvos“, – pasakoja R. Trumpickienė.
Praėjus pirminiam šokui, kai kurie tėvai jaučiasi praradę susikurtą ateities vaizdą.
„Nuo mažylio vaiką augini, svajoji, kaip jis mokysis, ką veiks. (...) Gali būti, kad netenki to įsivaizdavimo, koks bus tavo vaikas, kokia bus tavo šeima, ir naujai atrandi savo vaiką. Toks praradimo jausmas skaudina. Tačiau, atslūgus emocijoms ir atėjus susitaikymui, supranti, kad šalia tavęs tas pats vaikas, kurį tu myli, tik pamatei jo naujas spalvas ir turi kiek praplėsti širdį“, – priduria Rūta.
Vieniems tėvams priimti savo vaiką užtrunka trumpiau, kitiems – ilgiau, tačiau kartais vaikai išgirsta skaudžius tėvų žodžius: geriau būtum miręs.
„Nesuprantu, kaip tu vaikui gali palinkėti mirties. Ne visi tėvai priima savo vaikus, tik mažuma ateina ir kreipiasi į mus. (...) Būna, mums parašo jau pilnamečiai žmonės ir sako, kad norėtų, jog jų tėvai apsilankytų pas mus, tačiau jie nesutinka. Bet „neatvarysi“ mamos ar tėčio įrėmęs jiems ginklo – jie patys turi to norėti“, – teigia L. Plieniūtė.
Demonizuojami vaikai
Neretai nesupratimas ir netolerancija kyla iš nežinojimo. R. Trumpickienė atkreipia dėmesį, kad žmonės mažai žino apie LGBTQ+ bendruomenę, todėl atsiranda įvairių baimių ir mitų. Jai antrina ir L. Plieniūtė – pasak jos, žmonės neretai susidaro klaidingą įsivaizdavimą apie tai, kas yra LGBTQ+ žmonės.
„Dauguma mūsų vaikus demonizuoja. (...) Žmonėms dėl to skauda“, – apgailestauja Lina.
Mokyklose vaikams taip pat ne visada leidžiama kalbėtis LGBTQ+ temomis, ne visada palaiko ir mokytojai.
„Labai svarbu, kad vaikai turėtų erdvės apie tai kalbėtis. Manęs nestebina, kad tiek vaikų susiduria su emocinėmis problemomis – jie neturi erdvės savęs ieškoti, nesijaučia priimti. Kai kurie sako, kad dabar tarsi yra LGBTQ+ pandemija – neva iš kur tiek LGBTQ+ vaikų atsirado?
Tačiau jei taip manote, ar tinkama ant šios temos uždėti raudoną storą kryžių ir pasakyti, kad LGBTQ+ vaikų nėra? Jei manote, kad tie vaikai pasimetę ar sutrikę, kad jiems kažkas daro įtaką, tai turėkime pagalbos tinklą, kad būtų specialistų, pas kuriuos tėvai su vaikais galėtų nueiti“, – svarsto R. Trumpickienė.
Ir tėvams, ir vaikams dažnai trūksta reikalingos informacijos. Jos vaikai dažnai ieško internete, tačiau ji gali būti neteisinga. Baisiausia, sako L. Plieniūtė, kad vaikai patys nesugalvotų nelegaliai gauti hormoninių vaistų ir juos vartoti.
„Niekas nenori gyventi baimėje ir kančioje“
Vis dar neretai nutinka taip, kad apie vaiko homoseksualumą ar translytiškumą šeima gali kalbėtis tik savo rate, o tolimesni giminaičiai nieko nežino. Būna ir taip, kad vaikas pasisako, pavyzdžiui, mamai, o tėčiui – ne.
„Kaip spaudžia širdį, kai vaikas net neturi su kuo pasikalbėti“, – apgailestauja L. Plieniūtė.
Jai antrina ir R. Trumpickienė, kuri dalijasi, kad kai kurie tėvai prašo vaiko apie save nepasakoti kitiems ar palaukti pilnametystės ir tada „daryti ką nori“.
„Taip vaikui siunčiamas toks signalas, kad šeima jo nepriima ir gėdijasi. Kodėl septynerių metų berniukas gali suprasti, kad jam patinka mergaitė, bet negali suprasti, kad jam patinka berniukas? Kiti ragina vaiką pakentėti ir savo lytinę tapatybę atskleisti sulaukus 18 metų. Tačiau, pavyzdžiui, penkeri metai laukimo yra daug, jei vaikas kiekvieną dieną yra su tomis mintimis. Žmonės jaučiasi taip, tarsi juos kasdien adata badytų“, – pabrėžia Rūta.
L. Plieniūtė kritikuoja ir manančius, kad dabar madinga priklausyti LGBTQ+ bendruomenei: „Jei mūsų vaikai galėtų pasirinkti būti heteroseksualūs, tą pačią sekundę tai pasirinktų. Niekas nenori gyventi toje baimėje ir kartais kančioje. Jaunimas emociškai pažeidžiamas, yra daug depresijos, savižalos atvejų. LGBTQ+ jaunuoliai dar labiau pažeidžiami, nes juos atstumia dėl to, ko jie negali pakeisti.“
Kaip elgtis išgirdus vaiko žinią?
Abi pašnekovės pažymi – nėra vieno šablono, kaip šeimos nariai turėtų sureaguoti išgirdę apie vaiko priklausymą LGBTQ+ bendruomenei. Pasak L. Plieniūtės, visos reakcijos būna natūralios, net ir pirminis pasimetimas.
„Aišku, svarbu vaikui nepasakyti, kad „geriau būtum miręs“ – tokiu atveju geriau patylėti, bet svarbu savo vaikui pasakyti, kad „blogai jaučiuosi, nesuprantu“. Pasitaiko įvairių reakcijų, tačiau kiekviena reakcija yra vertinga – vienas verkia, kitas tyli, užsidaro savyje, bando susitvarkyti su užklupusia žinia ir kylančiais jausmais.
Geriau iškomunikuoti ir pasakyti vaikui, kaip jautiesi, kad kol kas sunku viską perprasti, bet pasistengsi. Būna, tėvai ir kelerius metus vaiko nepriima ir jo nesupranta, bet bando. Svarbu vaikui pasakyti, kad jį myli“, – pasakoja Lina.
Su tuo sutinka ir R. Trumpickienė: „Svarbu būti atviram. Nėra blogai, jei jautiesi sutrikęs ar nežinai, kaip reaguoti, tačiau svarbu neapkrauti vaiko savo emocijomis – jam ir taip galėjo būti nelengva prabilti.“
„Kol vaikas priėjo iki jūsų ir išdrįso apie tai kalbėti, jis nudirbo tokį didelį vidinį darbą – gal tai šimtasis kartas, kai jis bandė susikaupti, o dabar pagaliau apie tai kalba. Reikia tai gerbti ir pasidžiaugti tuo, kad vaikas su tavimi kalbasi, tavimi pasitiki. Svarbu žinoti, kad vaikas jaudinasi dar labiau nei tu, kad jam tai be proto svarbu.
Jei nežinai, kaip reaguoti, gali apkabinti, pasakyti, kad esi pasimetęs, bet nori suprasti daugiau ir būsi šalia. Reikėtų niekur neskubėti, klausti vaiko ir leisti sau išgyventi tuos jausmus. Svarbiausia – pagarba ir meilė, o, jei yra klausimų, reikėtų ieškoti atsakymų“, – pastebi R. Trumpickienė.
