Verslininkė, rašytoja Vilija Kaškelytė-Narvydienė savo gyvenimą visuomet norėjo nugyventi Ūdekų kaime, šalia senosios tėvų sodybos. Tai jai pavyko – šiandien, net ir po vyro netekties, ji viena sukasi tarp daržų, šiltnamių, gėlynų, bičių ir konditerinių užmojų, o tiems, kurie stebisi jos atkaklumu ir užsidegimu, atsako: „Eikit dirbt.“
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kodėl su vyru anuomet nusprendėte įsigyti sodybą gimtajame Ūdekų kaime?
– Man patiko namas – tais laikais jis buvo pats gražiausias. Mano tėveliai toje pačioje gatvėje buvo pasistatę namą (...). Ten gyveno kiti žmonės, bet jiems išsikrausčius, nepaisant kainos, daug dirbau ir tą sodybą įsigijau.
Joje nebuvo to, kas yra dabar, dabar čia daug akmenynų, vienas už kitą retesnių augalų – net iš Moldovos. Ten vaikščiodama nusilaužiau šakelių, sudėjusi į mineralinį vandenį, parsivežiau ir užsiauginau.
Augalams atiduodu dalelę savęs, kai kuriems sodyboje gali būti tik vienas ar kitas augalas, bet tai – ne mano stilius. Aš noriu matyti ištisą žydėjimą.
– Už namo esate pasistačiusi pavėsinę su židiniu – kam jums reikalingas židinys?
– Kai visi pas mane suvažiuoja, sako, kad mano sodyba yra mažas botanikos sodas. Taip ir yra, augaliukų pati nebeskaičiuoju, o židinys – vaikystės svajonė. Svajojau turėti vynuogyną ir židinį, kad atėję svečiai galėtų susėsti prie židinio ir valgyti vynuoges. Ši svajonė irgi išsipildė – turiu skirtingų rūšių vynuogių.
Labai mėgstu vasaros vakarais išsivirti arbatos iš savo žolelių ir pasėdėti, pagalvoti – aš taip pailsiu nuo visų kitokių savo darbų. Pavėsinėje mano vyras taip pat sukonstravo kepsninę – bet viena nelabai turiu laiko pasikepti.
– Jūsų sodybos centre – išdrožinėta skulptūra – ar ji atvaizduoja jūsų tėvus?
– Taip, kadangi labai mylėjau tėvelį ir mamytę, turėjau svajonę jiems padaryti skulptūrą savo kieme, kad juos galėčiau prisiminti. Skulptūrą man išdrožė Panevėžyje, bet prieš tai skulptoriaus ieškojau po visą Lietuvą.
Mamytę norėjau pavaizduoti su gintaro karoliais, tėvelis, kadangi yra sodininkas ir bitininkas, – laiko medų ir visada šypsosi. Toks jis ir buvo. Mano tėvelius visi labai gerbė ir mylėjo.
– Ką auginate savo šiltnamyje?
– Absoliučiai viską. Noriu užauginti viską savo rankomis. Vienas šiltnamis yra senesnis, ten auga daržovės, bulvės, o kitame – šilauogės, daugiau augaliukų. Be gėlynų, noriu, kad augtų ir uogos, prieskoniai. Gal vienai tiek visko ir nereikia, bet aš taip įpratusi, noriu visko savo (...). Ko nesuvalgau, tai pridovanoju.
– Kaip jūs viskam turite laiko?
– Žmogui gyvenime yra duotas savas laikas. Aš kartais daugiau dirbu iš namų, kai pabosta, kai noriu pailsėti, nueinu į savo gėlynus. Turiu gražią šeimą, dvi seseris, marčią, kavos ar arbatų gėrimų man užtenka pas jas. Aišku, kartu ir švenčiame šventes, bet, kai kiti eina pasiilsėti pas drauges, tai aš einu į savo daržus, tai yra mano poilsis – sodinti, ravėti.
Taip pat vienas iš sūnaus bitynų yra ir mano teritorijoje, jis taip pat gyvena mūsų kaime, kaip ir mano mama, kaip ir mano sesuo. Mes visi gyvename atskirai, bet gražiai bendraujame, draugaujame – aš pati nesu iš šio kaimo išėjusi. Čia mano šaknys.
– Ar jums neatsibosta visą savo laiką praleisti tame pačiame kaime?
– Tikrai ne. Aš daug keliauju, daug bendrauju su žmonėmis, man niekas neatsibosta. Čia kiekvienas žmogus yra savas. Man labai gera, kai į mane kreipiasi pagalbos, man gera širdžiai, kai su manimi visi sveikinasi, kai matau, kad esu visiems reikalinga. Pažįstu beveik kiekvieną žmogų, kai tik atsiranda čia koks namas, jis iškart yra nuperkamas, čia yra ir naujakurių, mūsų kaimas yra labai gyvas, turime viską.
– Ar yra kas jums padeda, kai reikia pagalbos?
– Taip, gyvenime buvo sunkūs penkeri metai. Po to, kai išėjo tėvelis, vyras susirgo sunkia liga, tada pamačiau, kiek čia yra gerų žmonių, visi man norėjo padėti, nors pagalbos man gal ir nereikėjo. Tų žmonių geranoriškumas mane šildė, čia tikrai jaučiuosi kaip gyvendama gražioje, didelėje šeimoje.
– Kaip jums sekėsi tvarkysi sodyboje po vyro mirties?
– Sūnus pasakė, kad visko čia man per daug, gal turėčiau gyventi mieste. Tačiau aš pagalvojau, kad esu įpratusi dirbti, tvarkytis. Savo vyrą slaugiau pati, norėjau, kad jis išeitų ant mano rankų, po jo mirties atsirado daug laisvo laiko – galvojau, ką veiksiu.
Puoliau į darbus, puoliau prie projektų rašymo ir tas laikas ištirpo. Kai čia visko sukurta tiek daug, suprantu, kad niekur tiek daug jau nebesusikursiu. Taip ir gyvenu, ir tvarkausi.
– Kaip jaučiatės šiandien, gyvendama sodyboje viena?
– Branginu laiką, atrodo, kad jo norisi daugiau, pradėjau sau daugiau leisti, turėčiau susimažinti darbų, bet nepavyksta – mano dienotvarkė tikrai pilna. Reikia apeiti vieną kampą, kitą kampą, iškepti pyragą, susitvarkyti su savo darbais.
Didelės vienatvės nejaučiu. Aš visada visiems žmonėms sakau – jei jaučiatės vieniši, eikit dirbti, darbas viską išgydo. Tikriausiai iš Aukščiausio gavau tokią dovaną – viską suspėti.
– Ar gebate pati nusidirbti ir labiau „vyriškus darbus“?
– Spintelių prisukinėti dar neteko, sūnus atvažiuoja, jei reikia, bet ir žolę nusipjauti, ir židinį pakurti man nėra problemų. Nebegalvoju, ar čia vyriškas darbas, ar moteriškas.
