„Ar nori vaikų?“ – klausimas, kuris prieš dešimtmetį būtų skambėjęs keistai, šiandien garsiai ištariamas vis dažniau, į jį atsakant – „O kam gimdyti?“ Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas dr. Gediminas Karoblis mąsto: kam gimdyti pasaulyje, kuris atrodo pavargęs, neramus, perkaitęs nuo informacijos, klimato krizių, karų ir nuolatinio nesaugumo jausmo? O gal kaip tik vaikų turėjimas yra vienas esminių žmogaus egzistencijos elementų?
Viso pokalbio su prof. dr. Gediminu Karobliu klausykite čia:
– Ar tiesa, kad knyga „Kam gimdyti?“ gimė ne iš mokslinio susidomėjimo, o asmeninės patirties?
– Teisinga pastaba. Filosofams nėra svetimi savojo gyvenimo apmąstymai, ne tik svarstymai profesiniais klausimais. Kalbama, jog autentiška filosofija gimsta susiejant filosofiją su savo gyvenimu ir patirtimi.
Mažiau bėgdamas gyvenime, dirbdamas Norvegijoje, mąsčiau tais klausimais gal 10 metų, staiga tema tapo aktuali ir šiandien. Aš nerašau apie save ir savo patirtis, bet kaip filosofas manau, kad į temą mažai žiūrima iš filosofinės pusės. Demografai nebepasako nieko naujo, tik duoda dar vieną skaičių – dar mažesnis gimdymas nei planuota.
Lietuvoje gimstamumas yra ypač mažas, beveik toks pat, kaip Korėjoje ar Kinijoje.
– Ar per 10 metų jūsų nuomonė šiuo klausimu kito?
– Ji tik stiprėjo. Pasiryžau pasižiūrėti į istorinę perspektyvą, kuri mane šiek tiek nustebino, kad po šia saule – nieko naujo. Senovės Romos imperijoje, nors nelabai suvokėme jos trukmės masto, gimstamumas taip pat buvo problema, jie matė tuštėjančius pakraščius, nepagimdžiusioms moterims buvo draudžiama viešumoje dėvėti juvelyrinius dirbtinius, buvo taikomos bausmės, vyko diskusijos, daugybė surašymų rodė kintančius skaičius.
– Ką dabar reikėtų „kaltinti“? Kas sugriovė įkvėpimą turėti vaikų?
– Visada atsakau – mes patys, niekada nereikia kaltinti kažko kito. Tai yra kartų tarpusavio klausimas, atsirado technologinės galimybės įgyvendinti tam tikrus priesakus.
Išlydėdamos vaikus į diskotekas ar gegužines mamos, močiutės sakydavo: „Pasilinksmink, bet tik neprisidaryk vaikų.“ Šis pasakymas išsipildė kaip reikalavimas, priesakas.
Išlydėdamos vaikus į diskotekas ar gegužines mamos, močiutės sakydavo: „Pasilinksmink, bet tik neprisidaryk vaikų.“ Šis pasakymas išsipildė kaip reikalavimas, priesakas, kaip bebūtų ironiška, tik anksčiau tam nebuvo sąlygų, o dabar yra kaip panaikinti tą priesaką (...).
– Ar jūs priežasčių ieškote tolimoje istorijoje, ne dabartyje?
– Taip, knygoje sakau, kad šiais klausimais mūsų mąstymas atsiremia į dviejų šimtmečių laikotarpį. Mūsų riba yra tie keli šimtai metų, kuriuos vadinu gyvąja atmintimi.
Su gyvąja atmintimi reikia dorotis – galbūt sudėtingas gyvenimas visuomet stūmė daryti viską, kad tik nebūtų dar sunkiau. Kokias priežastis žmones atrasdavo, tokių ir imdavosi.
– Ar manytumėte, kad mes mažėjančio gimstamumo priežasčių ieškome ne ten?
– Dabar demografai sako, jog susilaiko, nes gyvenimas yra labai sunkus: karai, nerimas. Paradoksas yra tas, kad visa tai dar realiau vyko praeityje, o dabartis Lietuvoje yra puiki – niekada nebuvo geresnio gyvenimo, net nekalbant apie skalbimo mašinas, sauskelnes ir taip toliau.
– Kodėl žmonės mano, kad dabartis yra sudėtinga, nepalanki kurti šeimą?
– Tai veržiasi, kyla iš kolektyvinės pasąmonės. Aišku, yra ir naujų priežasčių – kažkas žmones stabdo. Statistika rodo, jog pusė moterų negimdo ir pusė vyrų – yra simetrija, matosi sąmoningas sprendimas negimdyti, tačiau jis neliečia kitos visuomenės dalies.
Kai kurie filosofai net kelia tokius klausimus: „Ar yra moralu gimdyti antrą vaiką?“ – ekologiniame kontekste. Pirmas vaikas yra žmogaus teisė, o antras jau yra egoizmas. Skaičiau ir stebėjausi, bet bandžiau suprasti.
– Galbūt mažėjantį gimstamumą turėtume vertinti ne kaip nuosmukį, o naują visuomenės fazę?
– Aš taip pat žvelgiu ir savo knygoje, išbandydamas įvairiausias mąstymo kryptis. Tai nėra vienos melodijos knyga, kuri vis kartojasi.
Pasižiūrėjus į skaičius, manyčiau, jog būtų geriausia, jei tendencijos keistųsi palaipsniui (...). Išmokome gyventi tuo laikotarpiu, kai iš vieno milijardo tapome aštuoniais. Vien dėl žmonių skaičiaus kilo progreso linija, augo ekonomika – technologijos buvo viena pusė, bet žmonių skaičius buvo kita pusė ir ne mažiau svarbi.
Šokiai yra svarbūs ne susipažinimui, jie išreiškia kūniškumo ilgesį, kuris dabar dėl naujųjų medijų yra ypač didelis – ekranai mus „iškūnino“.
Dabar, kai žmonių skaičius apsigręžė, mes neturime jokių padorių mąstymo instrumentų, kurie mums leistų mąstyti kitomis kategorijomis, kita filosofija – gal reikėtų kreiptis ne į modernias, o iki modernias tradicijas, gal net ne Vakarų.
Visi mūsų įpročiai, vadovėliai, universitetų programos yra atremtos į 200 metų modernizacijos įrankius, tačiau dabar vyksta atvirkštinė modernizacija, vyksta toks visuomenės susitraukimas – ar tai gerai, ar blogai, aš retai apie tai mąstau, bet man vis šauna mintis, kad tuštuma nėra jauki.
– Šokis – viena jūsų tyrimų sričių. Ar tinkamas būdas demografiją skatinti šokiais?
– Man reikėjo laiko refleksijai šiuo klausimu, tačiau vienas mano straipsnis laukia dienos šviesos – jau yra parašytas. Viena ten nagrinėjamų minčių ta, kad mumyse vis dar susiduria senoji antropologija ir naujoji antropologija, apie kurią dar nežinome, bet ji bus kitokia, labai sąmoninga, atsakinga – privalės tokia būti, nes technologijos įpareigoja (...).
Šokiai yra svarbūs ne susipažinimui, jie išreiškia kūniškumo ilgesį, kuris dabar dėl naujųjų medijų yra ypač didelis – ekranai mus „iškūnino“.
Mes praradome kūniškumą, kai nebėra aistros, prisilietimo ir visų šitų dalykų, mūsų seksas tapo pornografinis, jis nebėra erotiškas. Tai yra gera tema (...). Ji ateina iš senosios antropologijos, dabar mūsų antropologija pasikeitė, mes gyvename kitaip ir tai mums reikia suvokti.
Būtent dėl to manau, kad gimstamumo tema yra susijusi su švietimo temomis. Pirmiausia mums reikia pasižiūrėti į savo švietimą ir pagalvoti.
– Ar pasaulio kontekste išskirtumėte Lietuvą?
– Kai buvo kuriama strategija Seime, jie ryžosi vadovautis Skandinavijos modeliu. Jau tada, prieš dešimt metų, sakiau, kad Lietuvos kaime gimstamumas yra didesnis nei Norvegijoje (...). Mes esame kitokie – jei pastaruosius 200 metų Skandinavija nekariavo, mes patyrėme sisteminę prievartą.
Skaičiai rodo, jog Lietuvoje gimstamumas yra ypač mažas, beveik toks pat, kaip Korėjoje ar Kinijoje. Čia kaltos ginklavimosi varžybos švietime – manoma, jei vaiko neleisiu į prestižinę mokyklą, jis tarnaus kitam vaikui, kuris eina į prestižinę mokyklą. Abi tos šeimos konkuruoja iki beprotybės, sukiša visus savo pinigus ir ne tik į mokyklas, bet ir korepetitorius – Norvegijoje net nėra tokio dalyko.
Galime kalbėti ir apie valstybinius egzaminus – tai yra beprotybė, net nesinori sekti naujienų, susijusių su jais.
