„Geriau būsiu biednas, bet teisingas“: Maslobojevo principų kaina ir „kiemo valymas“

Gegužės 20-oji Lietuvoje prasidėjo neįprastai. Netoli šalies sienos užfiksavus įtariamą droną, buvo aktyvuota NATO oro policijos misija, daliai gyventojų siųsti įspėjimai, o viešojoje erdvėje vėl garsiau suskambo klausimai apie saugumą, karą, pasirengimą ir vienybę.

Tą pačią dieną LRT kalbėjosi su vienu žinomiausių Lietuvos sportininkų ir tituluočiausiu šalies kovotoju Sergejumi Maslobojevu.

Su žmogumi, kuris prieš maždaug dvejus metus pats vyko į Ukrainą, – ten su komanda vežė humanitarinę pagalbą netoli fronto linijos. Pokalbis natūraliai prasidėjo ne nuo ringo, o nuo karo, vykstančio netoli Lietuvos.

„Man jokio streso tos žinutės nesukėlė, tik pirma mintis buvo apie vaikus ir Santą [Mišenytę – antroji S. Maslobojevo pusė – LRT past.]. Bet paskui pagalvojau, kad turbūt vienas iš milijono šansų, kad kažkas atsitiktų būtent jiems“, – kalbėjo kikboksininkas.

Interviu metu kovotojas dar laukė šeimos pagausėjimo, o po poros dienų su S. Mišenyte susilaukė ketvirtos atžalos.

Dabar S. Maslobojevas augina keturis vaikus – Ramirą, Raoną, Rają ir Radaną. Pastarasis mažylis pasaulį išvydo ypatingą dieną – per 39-ąjį tėčio gimtadienį, gegužės 22-ąją.

Šis šeimos, karo ir asmeninių principų fonas tapo svarbus kalbant apie vieną reikšmingiausių pastarojo meto S. Maslobojevo sprendimų. Birželio 13-ąją jis galėjo grįžti į „Glory“ organizaciją ir siekti susigrąžinti čempiono diržą.

Pasak kovotojo, derybos jau buvo beveik baigtos, finansinės sąlygos – itin palankios, o pats vakaras galėjo tapti vienu pelningiausių jo karjeroje.

Vis dėlto S. Maslobojevas kovos atsisakė, nes tame pačiame turnyre dalyvaus Rusijos sportininkas.

„Su visa pagarba, kol karas vyksta, jūs manęs su juo ringe nepamatysite“, – apie galimą akistatą su rusu Artiomu Vachitovu sakė lietuvis.

S. Maslobojevas pabrėžia, kad savo sprendimą vertina kaip vertybinę laikyseną. Jo teigimu, sąlygos galėjo būti labai geros, bet klausimas galiausiai tapo elementarus – ar po daugelio metų jis didžiuotųsi pinigais, jeigu dėl jų būtų peržengęs sau pačiam svarbią ribą.

„Geriau būsiu biednas, bet teisingas“, – kovotojas kartojo vieną mėgstamiausių savo frazių.

Ši istorija turi ir dar vieną sluoksnį. „Glory“ 2025-ųjų rugpjūčio 26 d. paskelbė apie S. Maslobojevui skirtą 12 mėnesių diskvalifikaciją dėl teigiamo dopingo testo.

Pats sportininkas tvirtina sąmoningai nieko nevartojęs, pasakoja tikrinęs papildus, daręs plauko bei nago tyrimus ir iki šiol keliantis klausimus dėl visų aplinkybių. Jis priduria, kad ši istorija paveikė ir jo reputaciją.

Vis dėlto Lietuvoje jis darkart priminė apie save ir tapo viena labiausiai pastaruoju metu aptarinėjamų kovinio sporto figūrų. UTMA organizacijoje įveikęs Igną Pauliukevičių, rugsėjo 26 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje S. Maslobojevas susitiks su Dominyku Dirksčiu.

Pats kovotojas šį etapą yra praminęs „kiemo valymu“ – noru parodyti jaunajai kartai, kad pasaulio čempionas dar nepasitraukė ir nori išeiti iš ringo Lietuvoje likęs nenugalėtas.

„Manau, čia yra du tokie garsiausi personažai, – apie I. Pauliukevičių ir D. Dirkstį kalbėjo S. Maslobojevas, pagarsinęs ir trečią pavardę. – Dar vienas yra Dovydas Rimkus, bet jis visai kitoje kategorijoje. Labiausiai jį norėčiau „atausti“. Bet šitą jau norėčiau „atausti“, nes jis buvo labai negražiai prisišnekėjęs. Bet išliksiu stoiškas ir Dievas jį nubaus.“

Išskirtiniame LRT pokalbyje su S. Maslobojevu – apie kelionę į Ukrainą, atsisakytą kovą turnyre dėl „Glory“ diržo, principų kainą, dopingo istoriją, pinigus, šeimą, „kiemo valymą“, pergalę prieš I. Pauliukevičių, rugsėjį laukiančią akistatą su D. Dirksčiu ir tai, kiek S. Maslobojevas dar turi laiko šiame sporte.

– Susitikome tą dieną, kai Lietuvoje buvo paskelbtas oro pavojus. Jūs pats esate keliavęs į Ukrainą, tad nuo to ir pradėkime.

– Mažiau reikia panikuoti. Kol buvome Ukrainoje, tie oro pavojaus signalai nuolat būdavo. Ukrainiečiai sako: „Nesijaudink, savo raketos tu neišgirsi.“ Antras posakis yra: „Tavo raketa visada tave suras.“ Tai slėpkis tu nesislėpęs, bėk nebėgęs – ji visą laiką suras tave.

Nėra taip, aišku, kad bombarduoja tą vietą, o tu važiuoji filmukų filmuoti. Bet perdėtai bijoti nereikia. Matome ir šiandien: jau kiek metų vyksta karas Ukrainoje, gyvenimas verda. Iš pradžių galbūt jis buvo sustojęs, bet dabar net naktiniai klubai veikia, nes gyvenimas turi tęstis. Žmonės nori gyventi, ne tik egzistuoti.

Manau, viskas yra normalu. Mums svarbiausia patiems išlikti vieningiems ir šiek tiek kramtyti, ką šnekame, ypač socialiniuose tinkluose. Padaryti sumaištį ir per daug dvejonių sukelti nereikia per daug smegenų, bet išlikti vieningiems – tai meistriškumas. Šito mums reikėtų visiems pasimokyti, ypač lietuviams.

– Kiek nuvažiavimas į Ukrainą pakeitė jūsų supratimą?

– Labai pakeitė. Prieš važiuojant, buvo tokios pačios mintys, kaip ir daugelio žmonių, dvejonės, kad Ukrainoje viskas gerai, ramu, jie perima iniciatyvą. Įvažiavus iš Lenkijos pusės iki Kyjivo, labai ramiai važiuojame. Važiuoji ir net nesijaučia, kad karas vyksta.

Bet įvažiavus į kitą pusę, pasitinka ir sudegę tankai, šarvuočiai, automobiliai, krateriai, išdaužyti keliai, namai sugriauti, žmonės tokie, matosi iš veidų, kad matę gyvenimo. Labai pavargę. Jeigu kalbame apie pagalbą, važiavome ne vieną kartą su dviem sunkvežimiais, pilnais daiktų.

Įsivaizduokite – žmonės, kurie kasdien kovoja už savo gyvybę, už tautos išlikimą, yra palaidoję arba gabalais rinkę ne vieną savo draugą, pasitinka mus, lietuvius, su ašaromis akyse ir sako: „Ką jūs čia darote? Kodėl? Kaip? Kam?“ Atrodo, smulkmena, ašara jūroje, bet kai ašara prie ašaros dedasi, jau išeina kažkokia pelkė, o pelkė prie pelkės – jau ir vandenynas.

– Kalbant apie birželio 13-osios „Glory“ turnyrą – kada supratote, kad jame nedalyvausite?

– Vyko derybos, mes jau buvome beveik sutarę dalyvauti. Buvome aptarę finansinius klausimus ir visa kita. Vienintelis dalykas, dėl kurio dar buvome nesutarę iki galo, kad jeigu mes laimime tą aštuntuką, jie mums leistų kovoti rugsėjo mėnesį Kaune. Antras dalykas, yra tokios taisyklės: jeigu tampi čempionu, niekur kitur nebegali dalyvauti, išskyrus „Glory“.

Tai būtų negražu, mano prioritetas – dalyvauti Lietuvoje. Dabar jau dauguma bilietų išparduota į kovą su D. Dirksčiu, tai negaliu būti egoistas ir vien apie save galvoti. Labai pradėjau gilintis į stoikų filosofiją. Markas Aurelijus sakė: „Jeigu tai gera tautai, tai negali būti blogai man.“ Jeigu bendruomenei, tautai, tavo šalies ar miesto žmonėms yra gerai, tai negali būti blogai tau. Kažkur kartais mes turime pasiaukoti.

Kol tarėmės, tas žmogus dingo pusantros paros. Per tą pusantros paros atsiranda A. Vachitovas. Aš prieš jį, kaip sportininką, nieko neturiu, supraskite mane teisingai. Aš jį net laikiau pavyzdžiu kurį laiką – jis labai techniškas, labai gerai dirbantis. Kaip žmogus jis atrodo šviesus, malonus, šiltas, draugiškas. Bet jeigu jūs tokią kiaulę mums pakišote, nors žinojote jau prieš kelerius metus, kad tikrai nedalyvausime su rusu viename turnyre, kol karas vyksta, tai, pirma, jis privalo eiti be vėliavos, antra, tegul jis pasako, kad nepalaiko karo.

– Kiek arti buvote sugrįžti į „Glory“?

– Labai įdomus dalykas. Nenoriu būti konspiracijos teorijų šalininku, bet atsirado dopingo skandalas būtent kelios dienos po to, kai pasakiau, kad su rusu nekovosiu. Buvo konferencija prieš mūsų čempionišką kovą [kova vyko 2025 m. birželio 14 d. – LRT past.], buvo klausimas: „Tu jautiesi, kad nesi pralaimėjęs šitoje kategorijoje, bet ir A. Vachitovas tavo kategorijoje neturi pralaimėjimų. Kaip matai kovą su juo?“ Aš sakau: „Su visa pagarba, kol karas vyksta, jūs manęs su juo ringe nepamatysite“, nors jis šalia manęs sėdėjo tuo metu. Klausia: „Kodėl?“ Sakau: „Nes palaikau besiginančią šalį ir kol šalis agresorė nebaigs karo, tol su jos sportininkais neisiu į vieną ringą.“

20 metų sportuoju ir mėgėjų, ir profesionalų ringuose, mane tikrino labai daug kartų. Praėjo kelios dienos po kovos, kažkokių pėdsakų rado kažko. Galvoju – gerai, visko gali būti. Bet kai patikrinome visus papildus ir tai kainavo dešimtis tūkstančių, padarėme nago, plauko tyrimą, ir viskas parodė, kad nieko nėra. Klausimas tada – iš kur? Kaip? Diskvalifikaciją gavau tik jų organizacijoje, visur kitur – ne. Dabar tai, kad jų organizacija vėl man leidžia kovoti, tai čia ne stebuklas.

– Buvo piktų komentarų, kad vėl nekovojate?

– Internete yra, bet komentuoja tie, kurie su kovos menais neturi nieko bendro. Tie žmonės už 100 eurų draugą parduos. Manau, ten žmonės be moralės.

– Ar kovos menų bendruomenėje sulaukėte kritikos?

– Nesulaukiau. Jeigu jos gaučiau, tai čia būtų tik kažkieno interpretacija. Jau prieš metus pasakiau ir dabar pakartosiu: aš prieš jį [A. Vachitovą], kaip žmogų, kol jis nereiškia šitos visos propagandos, neturiu nė pusės blogo žodžio. Pagarbiai su juo ir bendraučiau, kalbėčiau, viskas yra gerai. Rankos jam galbūt nespausčiau, neapsikabinčiau ir į ringą su juo neičiau. Bet kol jis yra neutralus žmogus, bent jau oficialiai, viešai, tol aš, kaip asmenybei, pretenzijų jam neturiu.

– Tai turėjo būti finansiškai labai geras variantas?

– Labai. Sąlygos buvo labai geros. Buvo daug sutarimų. <...> Grįžęs būčiau galėjęs pasistatyti išsvajotą namą, nes labai svajojame namą kada nors statytis. Noriu aprūpinti savo vaikus geru būstu ir doru gyvenimu. Manau, 20 metų atidaviau savo sveikatos, kūno ir galvą daužiau ne tam, kad paskui gyvenčiau troboje. Noriu ir sau pasistatyti, ir vaikais pasirūpinti. Norisi, kad būtų grąža iš viso šito, ką darau.

Taip, smagu būti žmonių čempionu, kai tave priima žmonės kaip paprastą ir savą žmogų. Bet dienos pabaigoje vis tiek reikia valgyti, reikia maitinti šeimą. Esmė ta, kad finansiškai man buvo labai geras pasiūlymas ir buvo morališkai skaudu, sunku. Bet savęs paklausiau, ar po daugelio metų didžiuosiuosi tais pinigais? Ar tu gali būti egoistiškas? Ar tu turi ir toliau tęsti savo kryptį ir išlikti žmonių čempionu?

– Ar po šio sprendimo supratote, kiek kainuoja principai?

– Kainuoja ir paprastas eilinis žmogus to nelabai supras. Tas žmogus, kuris neturi principų arba neišgyveno to, ką išgyveni tu, negyvena tavo gyvenimo. Jis nueina į darbą, nuo ryto iki vakaro atidirba, gauna stabilią algą, pakeikia savo valdžią, savo darbdavį, penktadienį išgeria alaus. Toks žmogus gali sakyti: „Išsigando bailys, kaip tik reikėjo eiti, turėjai įrodinėti.“

– Kaip „Glory“ reagavo į jūsų sprendimą?

– Baisiai irgi. <...> Bet sakiau, kad eisiu va bank. Pakartosiu frazę, kuri man labai patinka: „Geriau būsiu biednas, bet teisingas.“ Aš galbūt daug kam net artimoje aplinkoje užknisu šituo ir nepatinku, nes nesistengiu laužytis pagal kitus. Geriau eisiu teisingu keliu, nors ir prastesniu.

– Ką reiškia tas va bank?

– Gali būti, kad bus labai didelis finansinis praradimas, kad kovosiu ne į pliusą, o į minusą.

– Jeigu „Glory“ ateityje pasiūlytų kovą renginyje, kuriame nebūtų Rusijos atletų, jūsų durys šiai organizacijai liktų atviros?

– Kodėl ne? Žinau, kad dar pusantrų metų turiu pasispardyti šiame sporte, tai iš to noriu išspausti maksimumą ir užverti šitą skyrių, pradėti naują.

– „Glory“ kovą dėl titulo jums siūlė po to, kai pati organizacija paskelbė apie 12 mėnesių diskvalifikaciją dėl dopingo mėginio. Kaip šią situaciją vertinti?

– Aš nieko neslepiu, viską galiu parodyti. Man nėra čia jokių paslapčių. Dienos pabaigoje žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Du kartus tapau čempionu. Diržas yra čia, kitas diržas – salėje. Man nėra ko įrodinėti daugiau. Aš turiu tik šitą kiemą Lietuvoje susitvarkyti, parodyti jaunimui, kad reikia gerbti vyresnius ir būti labiau vieningiems, o ne destruktyviems, ir vienas kitą tempti į viršų. Mes turime mokytis iš kitų šalių, kad turime būti vieningi, ypač kai esame tokie maži.

– Kas buvo skaudžiausia per visą dopingo istoriją?

– Skaudžiausia yra tai, kad tave apkaltino tuo, ko tikrai nedarei. Suprantu, būčiau iš tikrųjų kažką padaręs, į šoną nuėjęs. Nuleistum galvą, bandytum kitais darbais visa tai pateisinti, kad greičiau užsimirštų, ir važiuoti toliau. Bet tikrai nieko nedariau. Aš ne mažas vaikas ir žinojau šimtu procentų eidamas į čempionišką kovą, kad mane patikrins. Iki šiol viską, ką įmanoma, mes padarėme.

– Kiek atėjimas į UTMA buvo būdas priminti, kad jūs vis dar čia, nepaisant visko, kas vyko už ringo?

– Visų pirma, visada yra smagu Lietuvoje kovoti. Džiaugiuosi, kad yra tokia organizacija, kuri dabar padaro didžiulį šou ir kuria susidomėjimą, kad vis daugiau žmonių renkasi į arenas. Man, kaip sportininkui, tai yra didžiulė šventė kiekvieną kartą. Smagu, kad yra pasipriešinimas lietuvių, kad jau ir su tautiečiais galima išeiti į ringą ir čia pasimatuoti pasiekimais ringe, bet labai nesmagu, kad taip negražiai visa tai daroma, pavyzdžiui, su tuo pačiu Pauliukevičiumi kai kovojau.

Akivaizdu buvo, kaip kiekviename raunde aš jį galėjau skaudžiai guldyti. Aš tiesiog norėjau parodyti lygių skirtumą. Kai išeini prieš nepatyrusius, vieną spaudimą padarai, agresyvesnę ataką, jie jau užsidengia, bijo, ir tu gali juos jungti, paskui gali sakyti, kad esi kiečiausias. Viskas gerai su tavimi – esi sportiškas, turi noro, ambicijų, sportuoji, tobulėji. Tačiau žeminti daugiausiai pasiekusį šalies kovotoją yra žema.

– Ką jums davė kova su I. Pauliukevičiumi?

– Nieko. Buvo smagu, džiaugiausi, kad galėjau suteikti moralinę šventę žmonėms, ir teisingumas buvo įvykdytas. Tik buvau labai nusivylęs savimi, kad pirmą kartą pasodinau iš kelio per galvą. Norėjau gal net užbaigti su ranka, bet siekiau jo netraumuoti. Maniau, kad jo treneris tai supras ir įvertins, bet kaip matėme, nei jis, nei jo treneris, atrodo, to nesuprato. Jeigu esi profesionalas, matai, kad neįdedi visos jėgos.

– Kaip pats vertinate šį „kiemo valymo“ etapą?

– Kai tik pradėjau Lietuvoje kovoti... Prieš tai kovojau užsienyje – Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Airijoje. Pirmas mano pasirodymas Lietuvoje buvo 2010 metais. Maniau: „Koks geras jausmas kovoti Lietuvoje.“ 2011 metais grįžau po traumos ir turėjau tris kovas, tris nokautus. Atsimenu, atsikeliu ryte – visi laikraščiai pirmuose puslapiuose rašo: „Sergejus Maslobojevas iš niekur visus iškirto.“

Man buvo didžiausias pasiekimas tuo metu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galėčiau taip. Tada buvo du lietuviai iš Kauno „Titano“ – Martynas Knyzelis ir Mindaugas Sakalauskas. Sakalauskas tuo metu buvo beveik nenugalimas. Juos nugalėjęs, buvau labai pakylėtas. Dabar norisi išeiti, palikti ringą nenugalėtam Lietuvoje.

– Rugsėjo 26-oji, „Žalgirio“ arena, kova su D. Dirksčiu. Ar tai didžiausia šiuo metu Lietuvos kovinio sporto kova pagal mastą ir susidomėjimą?

– Pati kova kaip kova – nežinau, gal ne, bet pagal susidomėjimą ir visą ažiotažą, tiesos ieškojimą, žmonių patenkinimą – taip, tokio dalyko Lietuvoje dar nebuvo. Esu dėkingas Dievui už galimybę būti to dalimi.

– Visa ši istorija tęsiasi jau ilgą laiką. Kaip pats tai matote – kas čia iš tikrųjų vyksta?

– Iš pradžių jis lojo, kol mes prispaudėme. Tada išėjo į kitą organizaciją, vėl lojo, tada mes atėjome į tą organizaciją. Bet tada jau organizacijai sakėme – jei norite kovos, turėsite duoti mums jį. Tada iš jo pusės prasidėjo kalbos apie svorius ir visokie dalykai. Palauk – ne aš su tavimi kovoti norėjau, tu kalbėjai, kad nori kažką įrodyti. Dabar ateina momentas, kai reikės atsakyti už žodžius.

– Kiek čia sportinio, kiek asmeninio principo?

– Man asmeninio principo nėra, suprantu, kad jis bandė kovą „užhaipinti“ [kelti ažiotažą – LRT past.] žodžiais, jam labai sėkmingai ir pavyko žodžiais daug pasiekti. Daugiau žodžių negu kovų. Dabar ateis momentas, kai reikės atsakyti už tuos žodžius.

– Ar įžvelgiate teigiamų pusių – kad tai didina visuomenės susidomėjimą UTMA ir koviniu sportu?

– Tai faktas. Kaip gali Lietuvoje išgarsėti per naktį? Per skandalus. Jis yra skandalas su kojytėmis. Jis vaikščiojantis skandalas. Faktas, kad susidomėjimas ir visu šituo sportu, ir kas čia vyksta padidėja. Tik sakau, kad reikia gal atsargiau apie visa tai kalbėti. Vienas nepasimokė. Žiūrėsime, ar šitą auklėsime, ar irgi pagailėsime. Nuo nuotaikos priklausys (šypsosi).

– Ar yra D. Dirksčio savybė, kuri jus, kaip kovotoją, labiausiai domina?

– Jo baziniai duomenys yra labai geri. Aukštas, nėra per daug raumeningas, vadinasi, gali būti ir greitas, ir sprogstamas, judrus. Bet tai reikia mokėti išnaudoti. Suprantame, kad dar reikia mokėti ne tik išnaudoti smūgiuojant, bet ir priimti smūgį. Ką daryti, kai pareina ne vienas smūgis ir tau pradeda labai skaudėti.

Tuo mūsų sporto šaka ir skiriasi nuo bokso – pas mus gali labai daug kur skaudėti. Pradedant kojomis, baigiant galva. Ką tada darysi, kai pradės smūgiuoti dėdės labai stipriai, labai skaudžiai? Nebus taip, kad su žemesnės klasės varžovais kovoji.

– Ar po kovos su D. Dirksčiu „kiemo valymas“ tęsis? Ar rugsėjis gali užbaigti vieną jūsų karjeros etapą?

– Manau, užbaigs. Nematau Lietuvoje ko nors, kas būtų tokie nepagarbūs arba norėtų kažką įrodyti man arba kažkam. Visi kiti tokie šaunuoliai vyrai, kaip Mantas Rimdeika, Naglis Kanišauskas. Jie kartu su mumis kartais pasportuoja, supranta, kas aš, kaip aš, ką aš, jie ten nelenda, jie tvarkosi savo kieme, aš tvarkausi savo kieme. Mes vienas prie kito nelendame, kaip tik galime padėti, pamokyti, padėti pasiruošti, ištiesti brolišką pagalbos ranką, o matuotis mums nėra ko.

– Ką šis laikotarpis pasakė apie jus patį?

– Net niekada apie tai nebuvau susimąstęs. Galiu pasakyti taip, kad pastarasis laikotarpis buvo tikrai įtemptas, ir aš atsikandau labai daug viso to dėmesio, žinomumo, viso kito. Man tai daug malonumo nebeneša. Noriu dabar penkių vaikų, noriu pasistatyti savo namą, noriu pasistatyti vištidę, šiltnamį, gal pradėsiu treniruoti, nežinau. Naujus tikslus išsikelsiu.

Žmonės, nežiūrėkite į vardą, pavardę, būkime vieningi lietuviai. Ne vardas, pavardė lemia tavo lietuvybę, ne tik tai, kur gimei. Labiausiai lemia, kas tavo širdyje, tavo galvoje ir tavo veiksmuose. Tad prisiminkite šiuos Marko Aurelijaus žodžius: „Jeigu šitas sprendimas geras tautai, jis tikrai bus geras ir tau.“