Kažkur esu rašęs, kad nebylių miestų nebūna. Kiekvienas miestas turi savo garsovaizdį. Įprastai visiems girdima muzika mieste nėra dažna viešnia. Kasdienybėje ją girdime sklindant iš pravažiuojančių automobilių, pravertų butų-kotedžų-namų langų, kavinių-barų-restoranų, muzikos mokyklų-akademijų-konservatorijų, parduotuvių... Ir, ko gero, viskas.
Praėjo tie laikai, kai jaunimėlis nesiskirdavo su kasetinėmis magėmis ar bumboksais, kurie tarsi padėdavo užimti tam tikrą ausimi suvokiamą viešosios erdvės dalį. Net ir Klaipėdos krišnaitai beveik apleido garsinę aplinkos valymo ir karmos gerinimo misiją.
Visgi muzikos koncentracija mieste yra daug didesnė, tik tiek, kad didžioji jos dalis negirdima, nes skamba už uždarų durų arba slepiasi ausinėse, kurios tapo privalomu garderobo elementu. Jei prieš šimtą ir daugiau metų draugus ir pažįstamus sutikę mandagūs žmonės nusiimdavo skrybėles, tai dabar nusiima ar išsiima ausines.
Nepataisomi romantikai įsitikinę, kad muzikos genijus ar didis grožis gali atsiskleisti bet kur. Deja, tikrovė negailestinga net ir ypatingam grožiui. Bene prieš 19 metų vienas vis dar garsiausių pasaulio smuikininkų Joshua Bellas dalyvavo eksperimente: vienoje Vašingtono metro stotyje piko metu Stradivarijaus smuiku jis atliko J. S. Bacho, F. Schuberto, M. Ponce`ės, J. Massenet kūrinius. Baimintasi, kad praeiviai iškart atpažins žvaigždę, jo grojimo kokybę ir kūrinių grožį, dėl to susidarys spūstys, o policijos įsikišimas bus neišvengiamas.
Jokių spūsčių nebuvo. Vos keli pavieniai praeiviai trumpam stabtelėjo pasiklausyti muzikos, gal tik trys jų suvokė atlikimo virtuoziškumą ir tik viena, kuri, beje, buvo japonė, atpažino J. Bellą. Dar buvo susidomėjęs vaikas, tačiau jį tolyn nutempė skubanti mama. Grožio poveikis geriausiai išreikštas uždirbta suma. J. Bellas uždirbo kiek daugiau nei 32 dolerius, o vidutinė bilieto į jo rečitalį prestižinėse JAV salėse kaina tuo metu svyravo apie 100 dolerių.
Kasdien Lietuvos miestų gatvėse muzikuojančių nėra daug. Dauguma jų – arba nabagai, arba personažai. Suprantama, pasitaiko ir tokių, kurie nėra nei vieni, nei kiti, bet jie yra labiau proginiai ar šventiniai, kaip antai Gatvės muzikos dienos dalyviai. Nė vienas Lietuvos miestas negali varžytis su Naujuoju Orleanu profesionalių ir, kas dar svarbiau, charizmatiškų gatvės atlikėjų skaičiumi.
Prieš karą Vilniaus ar Klaipėdos gatvėse vis pasitaikydavo išgirsti rusakalbių atlikėjų. Jie dvasingai ir graudžiai atlikinėjo vieną iš kokių penkių grupės „Kino“ dainų, kurių žodžius ir akordus žinojo. Panašiai kaip tūkstantmečių sandūroje beveik kiekvienoje Europos sostinėje buvo galima išgirsti Pietų Amerikos indėnų „skudutininkus“, kurie niekaip neišvengdavo „El Condor Pasa“ arba praskrendančio kondoro vilionių.
Nabagai – tai tie, kurie nespinduliuoja džiaugsmo ir pasitikėjimo. Jie nelaimingi, sušalę, beveik galutinai nuslopinę bet kokias entuziazmo užuomazgas ar muzikos grožį. Tokie, regis, mielai būtų kur nors kitur, tik ne ten ir tik ne su savo instrumentu. Tokių atlikėjų gaila. Tačiau jų muzikos kokybė ir entuziazmas, tiksliau jo stygius, padaro viską, kad pinigų jiems taip pat būtų gaila. Nežiūrint to, kad gatvėje jie yra tik dėl jų.
Personažai yra tie, kurių ir kuriems negaila. Tiesa, jų būna įvairių. Kai kurie mėnulio palytėti, kiti nušvitę, treti atradę Jėzų ar Krišną. Pinigų jiems irgi nebūtų gaila, tačiau daugumai jų to ir nereikia. Kadaise Klaipėdos gatvėse grodamas gitara vaikščiojo nušvitęs Anatolijus, kuris save vadino Uraganu Anatolijumi. Su rusišku akcentu jis dainavo, kad „Jėzus – tai jėėėga, Jėzus – tai šviesa...“
Kasdien Lietuvos miestų gatvėse muzikuojančių nėra daug. Dauguma jų – arba nabagai, arba personažai.
Kiek rečiau gatvėse būdavo galima sutikti Krokodilą, katras išsitraukdavo lūpinę armonikėlę, kai aplinkybės to reikalaudavo. Vienus jie erzino, kitus pykdė, trečius gąsdino, tačiau dauguma klaipėdiečių juos žinojo, o sąlyginė jų vertė suvokta tik tuomet, kai jų nebeliko, – dėl to miestas tapo gerokai tuštesnis.
Niujorkas turėjo daug garsesnį ir matomesnį personažą – Louisą Thomasą Hardiną, pasivadinusį Moondog, mūsiškai Mėnulio Šuva. Jo 110-ąjį gimtadienį pasaulis šventė gegužės 26 d. Pažįstama niujorkietė pasakojo, kad jos melomanas tėtis per judviejų pasivaikščiojimus po Manhataną sustodavo pasikalbėti su Moondog, o jai buvo baisu. Didžiulis grėsmingas senis. Išsidraikiusi žila barzda. Aklas. Piktas. Apsirengęs marška, rankose – ilga lazda.
Tam, kad jo nepainiotų su pranašu ar kokiu kitu dvasingu šviesuoliu, dėvėjo stilizuotą vikingo šalmą su didžiuliais ragais, o lazdą ilgainiui pavertė ietimi. Niujorkiečiai jį vadino Šeštosios Aveniu Vikingu. Kol septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje Moondog savo povyza ir įvaizdžiu gąsdino praeivius, jis atrodė it dar vienas Niujorko pamišėlis. Tik vėliau, kai apleido 6-ąją aveniu, išaiškėjo jo tikroji vertė ir genialumas.
Pasirodo, tai rimtas atlikėjas, kompozitorius, muzikos teoretikas, instrumentų kūrėjas, poetas, padaręs neabejotiną poveikį Niujorko grandams Steve`ui Reichui ir Philipui Glassui. Jo kūrinius dabar atlieka Kronos kvartetas ir aibė kitų garsių atlikėjų, o pomirtiniai albumai su jo muzika leidžiami ir perleidžiami.
1971 m., tuomet, kai Moondog jau beveik baigė savo gatvės karjerą, tikriausiai garsiausias, tačiau taip ir likęs nežinomas benamis, kurį kažkodėl įsivaizduoju apsirengusį pašiurusiu paltu ir skrybėle, spontaniškai sudainavo „Jesus‘ blood never failed me yet...“ („Jėzaus kraujas manęs kol kas nenuvylė“), kad ir ką tai reikštų. Visa tai užfiksavo ir panaudojo kompozitorius Gavinas Bryarsas, kuris suko ratu įrašytą vokalą ir jam sukūrė orkestruotę. Taip gimė hipnotizuojantis vienas žinomiausių minimalistinės muzikos kanono kūrinių.
Įdomu, kad to paties pavadinimo albume skirtingos kūrinio versijos turi bendrą vardiklį – dainininkas pavadintas „tramp“, suprask, bastūnas ar valkata. Tikriausiai, isteblišmento [privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių – LRT.lt] požiūriu, gatvės muzikos personažai neverti vardo, autorių teisių ir atlygio...
Tad kitą kartą, kai gatvėje išgirsite gyvą muziką, bent trumpam stabtelėkite ir įsiklausykite, galbūt tai J. Bellas, galbūt naujas Moondog ar koks kitas vis nenuviliančio Jėzaus kraujo gerbėjas. Prisiminkite, kad kiekvienas kartas unikalus ir vėliau galite to nebepatirti. Moondog bei Bryarso benamio senokai nebėra, o ir vietinių bryarsų taip ir neatrastas Anatolijus, kuriam pradžioje rūpėjo vienoks, o pabaigoje kitoks Jėzaus kraujas, Klaipėdos gatvėse senokai nebevaikšto...
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
