Kalendoriuje vasaros pradžia, tik mes ne visada žinome, kad gamtoje vasara prasidėjo prieš dvi savaites. Mums vasara siejasi su atostogomis, ilgomis dienomis, o gamtos vasarą, ypač jos pradžią, galėtume vadinti gamtos vaikų pasaulio reiškiniu.
O kas gamtoje yra vaikai? Logiška teigti, jog tai visų gyvūnų jaunikliai. Kaip įsivaizduojame mes, jie pūkuoti ir mieli, į tokius visada tiesiasi mūsų rankos.
Tačiau Lietuvoje gyvūnų gerokai daugiau nei 20 tūkst. rūšių, ir žvėrių bei paukščių jaunikliai sudaro menką šios įvairovės dalį; daugiausia yra vabzdžių ir kitų bestuburių, šiek tiek žuvų, varliagyvių ir roplių.
Daugelio gyvūnų vaikai gali būti visai kitokie, nei jų tėvai. Maža to, jie nebūtinai sutinka savo gimdytojus, nes prasilenkia su jais ir patys turi bent keletą „vaiko“ stadijų. Pažiūrėkim į vabzdžius: pilnos metamorfozės rūšys vystosi taip: iš kiaušinėlio išsirita lervutė (drugių lervutės vadinamos vikšrais), ji gerai maitinasi ir auga, didėja, po to virsta lėliuke.
Lėliukė – ramybės stadija, po kurios išsirita suaugėliai. Ar mes iš to sužinojome, kurioje stadijoje vabzdžiai yra „vaikai“? O žuvys? Iš ikrelių išsiritusios lervutės virsta mailiumi, po to – jaunikliais, kurie labai panašūs į tėvus. Varliagyvių uodeguotos lervos iš pradžių turi išorines žiaunas ir šiek tiek primena žuvis. Vėliau jos pradeda ruoštis gyvenimui sausumoje – buožgalviams išauga užpakalinės, po jų – priekinės kojos, varliukams ir rupūžiukams pradingsta uodegos. Roplių jaunikliai iš kiaušinių išsirita panašūs į savo tėvus, tik labai maži.
To nepasakysi apie daugelį paukščių ir žvėrių jauniklių – pirmosiomis gyvenimo dienomis jie yra nebūtinai panašūs į tėvus, juos radęs net negali žinoti, kokiai rūšiai priskirti. Ar teko matyti mažą, 2–3 dienų ežiuką? Jis rožinis, plikas, uždaromis akimis... Apie jokius spygliukus nėra net kalbos, jie pasirodys vėliau.
Tačiau ką ten ežiai... Prieš daug metų miške iškeltame inkile radau 4 mažus žvėriukus: plikus, didgalvius, užmerktomis akimis ir plonomis lyg siūlai uodegomis. Žiūrėjau į juos ir nesupratau, kas tai. Nusprendžiau, kad jie – žiurkės vaikai. Tačiau po dviejų savaičių tie „žiurkiukai“ buvo gražiu kailiuku apaugę voveriukai, kurie dar po 2 savaičių lakstė pušies kamienu, gainiojosi ir žaidė.
Su paukščiais ir jų vaikais yra dar kitaip. Gamtoje jų vystymosi tempus turėtume vadinti rekordiniais – įsivaizduokite, iš 13–14 dienų perimų kiaušinių išskilę devynbalsių jaunikliai lizde praleidžia 10–14 dienų; tos 2 savaitės paukščiukui, kuris pradžioje panašus į nežinomą pliką, bejėgį užmerktomis akimis padarėlį, yra labai intensyvios, jis užauga, apsiplunksnuoja ir išskrenda. Tiesa, po to kurį laiką tokius jauniklius dar maitina ir prižiūri tėvai.
Žinoma, kai kurių paukščių jaunikliai išsirita su pūkinėmis plunksnelėmis – tokie yra gandrų, plėšriųjų paukščių vaikai. Jie ilgai būna lizduose, juos šildo ir maitina tėvai. Tačiau žąsininių, gervinių, sėjikinių paukščių jaunikliai dar kitokie – ne tik su pūkinėm plunksnelėm, bet ir sekantys paskui tėvus, mokantys surasti maistą, pasislėpti.
Vaikai yra vaikai – jie auga žaisdami, varžydamiesi, mokydamiesi. Gyvūnų vaikai per labai trumpą laiką turi išmokti viską – juk daugelio jų vaikystė baigiasi greitai. Dabar urvus jau paliekantys lapiukai ilgai žaidė, gaudėsi, tykojo – viso to prireiks vasaros antroje pusėje, kai jie taps visai savarankiški. Stirniukams tam prireiks 4–5 mėnesių.
Ar gamtos vaikai visada saugūs? Juk ten, gamtoje, gyvena ir plėšrūnai! Savo vaikus tikrai saugo ir gina jų tėvai, bet visų iki vieno neapgina, nes mitybinė grandinė yra sukurta taip, kad vieni gyvena medžiodami kitus... Taigi – dalis šių dienų jauniklių pražus, kad galėtų išgyventi kitų rūšių jaunikliai. Tai vyksta visada, ir bet koks mūsų kišimasis į gamtą, bandymas „apsaugoti“ jauniklius nuo gamtinių veiksnių neabejotinai atneštų tik daugiau bėdų. O jeigu?...
Taip, yra vienas pavojus šiems mieliems gamtos vaikams – žmogus. Tai jis savo šienapjovėmis naikina stirniukus, kiškiukus, perinčias kurapkas. Tai jis griauna paukščių lizdus jiems perint (pažiūrėkite, kiek skelbimų: sufrezuosiu jūsų želdinius...), nupurškia laukus su visais vabzdžių vaikais ir tėvais... Gal gyvūnai galėtų kaip nors to išvengti?
Taip klausimas neformuluojamas, nes ne gyvūnai kažkam trukdo, o juos naikina žmonės. Tačiau jei rastųsi nors kiek atsakingumo, gal tada galėtume pasakyti: štai, gyvename taip, kad ir gamtos vaikams tapo laisviau... Pagalvokime apie tai.
