Dainininkas, kūrėjas Mantas Jankavičius sako, jog, apsuptas ryškių šviesų ir publikos, jis vis dar susiduria su scenos, o grįžęs namo – ir su viešumo baime. Nors jis įvaldęs ne vieną meno stichiją – duše ar automobilyje nedainuoja, o grįžęs namo ieško ramybės ir poilsio nuo muzikos.
– Ar tavo gyvenime nors mažą dalį kada nors užėmė sportas?
– Ne, aš buvau labai nesportiškas, visais laikais, kiek save atsimenu, buvau labai meniškas ir man sportas buvo ne į temą. Pradėjau sportuoti po to, kai gavau vaidmenį filme „Tadas Blinda. Pradžia“, – tada supratau, kad man reikės įsipiešti į ekraną ir tai niekur nedings visam laikui. Tada man suskambo, kad reikia gerai atrodyti, kad man į save po daugelio metų nebūtų gėda žiūrėti.
Dabar fizinę formą bandau palaikyti iš reikalo, man nėra jokio džiaugsmo sportuoti, aš tiesiog išpildau savo tikslus: užauginti keturis vaikus, turėti fizinės jėgos.
– Ar realiame gyvenime esi kaip Tadas Blinda – ar tau greit užverda kraujas?
– Ne, aš bandau išvengti konfliktinių situacijų, išlaviruoti situacijas. Aš matau dalykus, įsijungia visi mano receptoriai ir aš pradedu jausti žmones – taip buvo jaunystėje, taip yra ir dabar. Iki šiol galvoju, kad jei jaučiu, kad kambaryje kažkas vyksta, vadinasi, mano nuojauta nemeluoja. Tai yra gynybinis refleksas.
– Ar esi meniškas visose srityse, ar moki piešti?
– Aš labai džiaugiuosi, kad man nereikia lygintis su Freddie Mercury. Aš daugiau ar mažiau suprantu visas meno sritis – šokiai, teatras, kinas. Visos meno formos man yra suprantamos, išskyrus piešimą. Dabar sužinojau, kad to galima išmokti. Radau knygą apie piešimą, todėl iškart tai įtraukiau į savo gyvenimo sąrašą – ką dar turiu padaryti, turiu išmokti piešti. Noriu išmokti proporcijas, tiesiai brėžti linijas. Būtų smagu nupiešti mylimą žmoną ir kad jos nosis būtų proporcinga jos akims.
– Kokią savo savybę galėtum įvardinti kaip neįprastą?
– Man niekas to niekada nėra sakęs. Aš manau, kad esu visiškai įprastas žmogus. Esu tas paprastasis, lietuviškasis Mantas, nors mano išvaizda gal neprimena tipinio lietuvio, bet neturiu kitokių šaknų, ypatingo pietietiško kraujo.
– Ar tu turi baimių?
– Aš turiu labai daug baimių. Aš turiu didžiulę scenos baimę, turiu socialinių tinklų baimę, nors turiu socialinius tinklus, bet man filmuotis ten kelia didžiulį stresą. Dažnai kenčiu nuo viešumo, nors galiu suvaidinti, tik išlipęs iš lėktuvo, kad man smagu, galiu šypsotis, bet vėliau man būna labai sunku.
Manau, kad kai nėra balanso, tada tampa sudėtinga. Gavęs laisvą minutę, aš stengiuosi ieškoti vienatvės, pabuvimo su savimi, po didelių renginių kurį laiką nekenčiu žmonių. Tačiau suprantu, kad nieko geriau daryti nemoku ir turiu likti scenoje, nors kartais ir skauda.
– Ar malonumas būti scenoje tau atperka patirtą stresą?
– Gal anksčiau taip buvo. Dabar, per daug metų, išsiugdžiau didžiulį patirties bagažą, kuris šiandien man padeda išlaikyti šeimą, išmokė mane būti scenoje.
– Tavo berniukas taip pat labai talentingas, būsimas artistas – kokį patarimą duotum jam, kad jis neturėtų baimės kurti?
– Nesvarbu, kokį patarimą jam duočiau, jis manęs jau nebeklauso.
– Ar yra neįprastų vietų, kuriose dainuoji?
– Ne, nedainuoju nei mašinoje, nei duše – aš dažnai ilsiuosi nuo muzikos. Prasidainuoju tik prieš pasirodymus, darau tai labai techniškai ir paprastai (...). Kartais koncerto metu mane ištinka problemos, bet tam yra ir kompresai, ir vaistai. Tačiau dar niekada nebuvo taip, kad negalėjau dainuoti – aš dainuoju ar su temperatūra, ar be jos, žmonės net nepajaučia.
– Kurį savo sukurtą tekstą mėgsti labiausiai?
– Man labiausiai patinka ne pati žinomiausia mano daina, kuri vadinasi „Nebijau nakties“, ją atlieku ir savo koncertuose. Dainoje yra teksto apie mane patį, apie tai, kuo tikrai tikiu. Retai būna, kad dainuoji dainą ir supranti, apie ką dainuoji. Pavyzdžiui: „Jau nebijau nakties, nes kam prie dugno prisiliest...“.
– Jeigu galėtum, kokius pasaulio muzikantus norėtum suburti į savo grupę?
– Tikrai norėčiau pakviesti F. Mercury, tikrai norėčiau pakviesti Robbie Williamsą, norėčiau sudainuoti su Salvadoru Sobraliu, su George`u Michaeliu – turiu jų labai daug. Nors žinau, kad tai būtų neįmanoma, visi viename kambaryje su tokiais dideliais ego būtų labai sudėtinga.
– Kokie galėtų būti tavo paskutiniai žodžiai publikai?
– Niekada apie tai negalvojau, bet tai būtų labai paprasti ir žemiški žodžiai, aš norėčiau apsieiti be šou. Man atrodo, kad tikrumas atsiranda, kai liejasi paprasti žodžiai, nebėra karūnų, kostiumų ir kaukių, tik tada išeiname kaip tikri žmonės, o ne personažai.
Viso pokalbio klausykite čia:
