Už gynybą ir kosmosą atsakingas eurokomisaras Andrius Kubilius sako, kad Rusijos grėsmes visada reikia vertinti labai rimtai. Pasak pašnekovo, NATO Europoje keisis, jis taps europietiškesnis, todėl tam reikia ruoštis.
„Dienos temoje“ – Andrius Kubilius.
– Labas vakaras.
– Sveiki.
– Pastaruoju metu matome augantį Rusijos spaudimą Baltijos šalims: nuo kaltinimų dėl dronų atakų iš savų teritorijų iki pareiškimo apie rusakalbių gynybą Jungtinėse Tautose, branduolines pratybas šalia mūsų sienos. Jūs greičiausiai turite daugiau informacijos nei viešoji erdvė. Ar Europos institucijos šiandien mato, kad tie Rusijos grasinimai Baltijos šalims yra labiau propaganda? Ar tai vis dėlto jau yra platesnis pasirengimas galimai konfrontacijai su NATO?
– Rusijos grėsmes visada reikia vertinti labai rimtai ir jau ne vienus metus Europos valstybių karinės žvalgybos perspėdavo, kad Rusija gali būti pasirengusi karinei agresijai prieš Europos Sąjungos ir NATO valstybes artimiausiu laikotarpiu. Tai dabartinius grasinimus reikia vertinti rimtai, todėl kaip tik praeitą savaitę [Europos] Komisijos vadovė Ursula von der Leyen atvyko su vizitu susitikti su trimis Baltijos valstybių prezidentais, parodyti solidarumą ir kartu duoti labai aiškų ženklą, kad mes pasirengę tokioms agresijoms ir Rusija turėtų net negalvoti ir nebandyti. Dabar tą pasirengimą tikrai reikia stiprinti. Iš kitos pusės, reikia matyti platesnį vaizdą, kodėl Putinas dabar darosi agresyvesnis. Mano akimis, taip yra, nes Ukrainoje jam nesiseka. Ukraina įgyja vis aiškesnę persvarą ir Kremlių apima desperacija. Ji tokia nervinga, todėl bandoma visais būdais – hibridinėmis atakomis, gąsdinimais – daryti įtaką Baltijos valstybių nuomonėms, gal nebereikia taip remti Ukrainos, jeigu čia taip pavojinga mums gyventi. Tai mūsų atsakas turi būti priešingas – tą paramą reikia dar labiau didinti ir tam, kad Ukraina pasiektų dar didesnę persvarą, ir šitokiu būdu priverstų Putiną sėsti prie stalo ir derėtis dėl teisingos taikos bei užbaigti karą. Tada ir mums pavojai baigsis.
– Dar apie Baltarusijos teritoriją. Neseniai Baltarusija su Rusija vykdė branduolines pratybas, branduolinio ginklo panaudojimo imitaciją. Aišku, kad tos valstybės labai artimos. Ar vis dėlto yra kokie konkretūs požymiai, kurie rodytų, kad Rusija rengiasi dar kartą panaudoti Baltarusijos teritoriją puolimui prieš Ukrainą ir vėlgi prieš vieną iš NATO šalių? Nes Baltarusija turi sieną ir su Latvija, Lietuva bei Lenkija. Yra kalbų, kad taip gali atsitikti.
– Aš tik galiu pakartoti tai, ką sako Ukrainos vadovai. Jie perspėjo Baltarusijos vadovybę, jie mato kažkokius pasirengimo ženklus, kad gali būti išnaudota Baltarusijos teritorija. Į tai sureagavo ir Prancūzijos prezidentas Macronas, telefonu kalbėjosi su Lukašenka, perspėjo, tai aš negaliu pasakyti, ar jau ten yra pasirengę, ar nepasirengę, ką darys Lukašenka. Bet faktas yra vienas – mes savo pasirengimą tiek Europos Sąjungos mastu, tiek ir šio pasienio regiono mastu, Lietuvos mastu turime žymiai sustiprinti. Čia nėra kažkokios kritikos, kad per mažai padaryta, bet reikia suprasti, kad ne procentai mus apgins. Labai gerai, kad Lietuva skiria 5,3 proc. [BVP] gynybai, bet mes turime labai aiškiai matyti, kur mūsų gynybos trūkumai. Matau oro gynybą vieną iš sričių, kur tikrai reikia labai stiprių postūmių. Būtų gerai tuos poslinkius daryti viso regiono mastu, o ne atskirai, Estija viena daro, Latvija kita ir trečia – Lietuva. Todėl siūlome įvairius Europos Sąjungos instrumentus, taip pat vadinamoji Rytų flango sargyba kaip tam tikras europinis paramos instrumentas. Šitoje vietoje tikrai aktyvumo iš pačių valstybių niekados nebus per daug. Tikrai šitoje vietoje aš skatinčiau, raginčiau Baltijos valstybes tiek pateikti aiškius planus, kaip jie mato savo gynybos stiprinimą, kad mes matytume, kuo galime padėti, tiek ir labai aktyviai dalyvauti apskritai Europos gynybos, būsimos gynybos, architektūros svarstymuose, nes viskas labai reikšmingai keičiasi.
– Labai reikšmingai, apie amerikiečius turbūt nebereikėtų kalbėti, nes šitos visos Rusijos eskalacijos fone amerikiečiai išveda savo karius iš Europos. Vokietijos žiniasklaida skelbia, kad jie ketina paspartinti procesą iš Europos karinių bazių išvesdami tuos karius ir netgi trečdaliu gali sumažinti kovinių lėktuvų skaičių. Tai turbūt smūgis NATO greitojo reagavimo pajėgoms. Kokią informaciją šiuo metu turi Europos Komisija? Kaip vis dėlto atrodys, apie kokio masto mažinimą kalbame?
– Galbūt valstybės žino daugiau, negu mes žinome, nes bent jau iš žiniasklaidos suprantu, kad turbūt prieš savaitę Amerikos pareigūnai informavo mūsų Gynybos ministerijų politikos direktorius apie savo planus ir po to tai atsirado jau Vokietijos žiniasklaidoje. Tai aš tuos signalus raginu priimti labai rimtai ir suprasti racionaliai – aš jau ne vieną kartą kartojau, jog mums galvoti ir tikėtis, kad amerikiečiai nemažins, neįgyvendins savo strateginių nuostatų, kurias skelbia atvirai savo nacionalinėje gynybos strategijoje... Dabar išpopuliarėjęs terminas „NATO 3.0“ strategija, kuri labai aiškiai sako, kad jie nori ir prašo, turbūt galima sakyti, kad ir reikalauja, jog mes, europiečiai, prisiimtume pirminę atsakomybę už konvencinę Europos gynybą. Tai reiškia, kad mes turėsime pakeisti tuos pajėgumus, vadinamuosius strateginius įgalintojus nuo kosmoso iki savo degalų papildymo ore naikintuvų. Visa tai, ką dabar turime iš Amerikos atitinkamų resursų, techninių resursų, ir esame priklausomi, turėsime turėti savo resursus.
– Bet kaip mes šitoje vietoje dabar atrodome? Kaip mes galime kompensuoti? Mes sakome: taip, suprantame, jie pasitraukia, dabar patys ginsimės, mes turime gintis. O kas vyksta?
– Aš taip pasakyčiau – iš vienos pusės taip, atsiranda daugiau pinigų, tarp jų – Europos Sąjungos skirtos 150 mlrd. eurų SAFE paskolos, jos jau ateina iki vyriausybių.
– Bet, kaip jūs sakote, 5 proc. nuo BVP neužtenka.
– Neužtenka procentų, neužtenka turėti pinigų. Reikia turėti aiškias strategijas. Aš tik galiu pasakyti, kad visai neseniai Vokietijos ekspertai paskelbė labai rimtą studiją, pamatinę studiją apie tai, kokius Amerikos pajėgumus mums reikia ruoštis pakeisti. Būtent tuos strateginius įgalintojus. Jie suskaičiavo, kad nuo 5 iki 10 metų mes tai galime padaryti ir tai yra nuo kosmoso, ką mes dabar darome, iki degalų papildymo ore ir taip toliau. Tas kainuos apie 500 mlrd. eurų. Pinigų suma yra nemaža, iš Europos Sąjungos biudžeto tikrai tiek mes neturėsime niekada. Bet reikia atsiminti, kad nacionalinės valstybės, jei jos vykdys savo įsipareigojimus ir didins gynybai išlaidas iki 3,5 proc. per artimiausius 10 metų, jos gynybai per 10 metų išleis beveik 7 trln. eurų. Taigi galima tą įgyvendinti, bet tada reikia, kad visos šalys susitartų, ką įgyvendinti, susitelktų kartu ir sutelktų savo pinigus. Reikia diskutuoti, tam reikia įžvalgų.
– Ar koks nors procesas dabar vyksta?
– Mes diskutuojame Komisijoje. Noriu paskatinti valstybes diskutuoti apie tai žymiai daugiau. Ir Lietuva, Baltijos valstybės – mes labiausiai priklausome nuo kolektyvinės gynybos. Dabar vyksta labai aiški transformacija – iš transatlantinės kolektyvinės Europos gynybos judame link europinės kolektyvinės Europos gynybos. Atsiveria didžiuliai, nauji iššūkiai Baltijos valstybėms, apskritai valstybėms. Šitoje diskusijoje reikia labai aktyviai dalyvauti.
– Bet ar mes jau galime sakyti, kad transatlantinės gynybos procesas miršta? Jau viskas, jo nebėra?
– Jis keisis. Jeigu mes kalbame apie europinį NATO stulpą (angl. The European pillar of NATO), tai reiškia, kad iš tikrųjų NATO Europoje keisis, jis taps europietiškesnis. Bet NATO išlieka, tik tiek, kad Europoje jis taps europietiškesnis. Kartu stiprės pats NATO ir jo pobūdis bus kitoks. Bet tą reikia šiandien svarstyti, o ne laukti, kol tai įvyks. Aš vėl ir vėl pasinaudodamas proga vis skatinu valstybes, parlamentus, vyriausybes tai svarstyti visu rimtumu, neaiškinti, kad mes viską žinome ir viską mes čia padarėme, taip nėra. Todėl tokios diskusijos yra apie Europos gynybos sąjungą, apie Europos Saugumo Tarybą. Pavyzdžiui, „Financial Times“ šeštadienį išspausdino didelį straipsnį. Tą diskusiją kažkada pradėjau savo tekstais dar sausio mėnesį. Diskusijos tikrai vyksta, bet jose nesigirdi Lietuvos balso.
– Beje, apie Lietuvą – kas jums galbūt daugiau žinoma apie tą amerikiečių karių buvimą būtent Lietuvoje? Dabar girdime, kad tų amerikiečių karių, kurie išvyko, niekas nepakeitė. Patys amerikiečiai į konteinerius pakuoja savo daiktus ir, panašu, ketina išvykti. Jūs ką nors žinote apie jų likimą Lietuvoje? Mūsiškiai vadai tyli ir sako: dar nieko nežinome. Bet jūs pats sakėte, kad jie informuoti.
– Aš taip suprantu, kad turbūt Lietuvos atstovai dalyvauja tame bendrame [procese]. Jeigu aš gerai suprantu, tai Gynybos ministerijų politikos departamento direktorių susitikime. Nežinau detalių, ar išeis, ar grįš. Kitas klausimas – mes turime labai aiškiai suprasti, kad amerikiečiai prašo iš mūsų prisiimti pirminę atsakomybę, vadinasi, mes turime visomis išgalėmis stiprinti europinius pajėgumus. Jeigu amerikiečiai liks ilgiau, nuo to bus tik geriau. Bet bus labai blogai, jeigu amerikiečiai, tikrai apsisprendę ir matydami kitus iššūkius, nutars mažinti savo pajėgumus, o mes būsime tam visai nepasiruošę.
– Bet mes šiandien galime būti garantuoti, kad tie regioniniai NATO planai mūsų šalyje bus įgyvendinti nepaisant amerikiečių pasitraukimo, ar garantijų nėra?
– Amerikiečiai lieka NATO dalis ir jie savo gynybinius įsipareigojimus turi vykdyti kaip ir visi kiti. Galbūt ateityje tie planai keisis ir tuos pajėgumus, kuriuos amerikiečiai dabar laiko Europoje, turėsime pakeisti kitais pajėgumais. Aš jau kalbėjau apie tuos materialinius geležies pakeitimus nuo degalų papildymo ir taip toliau. Bet reikia galvoti ir apie tai, kuo pakeisime tą 80 tūkstančių amerikiečių kariuomenę, kuri yra Europoje. Ir tos diskusijos tikrai reikalauja mūsų dėmesio.
– Labai ačiū.
