Tėvystė – vienas sunkiausių iššūkių, sako dainininkas Alanas Chošnau, auginantis du vaikus. Dabar jo atžaloms tiek pat metų, kiek buvo ir jam, kai po mamos mirties buvo paliktas augti Lietuvoje, pas močiutę.
Iki šiol gyvi, romantizuoti gyvenimo Bagdade prisiminimai Alanui primena, jog nuo vienišumo jį gydė muzika. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atlikėjas prisipažįsta, apie vienatvę vaikystėje jis dažnai pasakoja ir savo vaikams, norėdamas juos įkvėpti mokytis ir siekti svajonių.
Gyvenimas matuojamas ne skaičiais
Pastaruoju metu dainininkas rašo biografiniais faktais paremtą knygą, į kurią koncentruodamasis stengiasi išvengti savo paties jubiliejaus. Anot jo, gyvenimas matuojamas ne skaičiais. Tačiau galvodamas apie artėjančią šventę jis prisimena šventes namuose ir kurdų šventimo kultūrą, kuri, kaip sako jis, žavi jį iki šiol.
„Pas mano tėvą žmonės nežiūri amžiaus, ten nėra jubiliejų. Į daugumą jų pasižiūrėjus, nesuvoksite, kiek jiems metų, nes jie gyvena ne skaičiais, jie gyvena tokiu gyvenimu, kuris juos supa: šeima, gamta, energija, muzika, tradicijomis.
Kai buvau 8-erių, mano gimtadienis buvo labai liūdnas, nes mano šeimos nebuvo šalia. Vėliau kiekvienas gimtadienis man buvo liūdna šventė, aš neturėjau šeimos iš esmės, nes tėvas su sese gyveno Bagdade, mano mama buvo mirusi, aš buvau vienas, tik su močiute (...). Bet mano močiutė stengdavosi pažymėti tą dieną, ji kiekvieną gimtadienį iškepdavo man skaniausią pasaulyje medaus tortą“, – laidoje pasakoja A. Chošnau.
Auklėdamas atžalas, stengiasi daug kalbėtis
Dabar per gimtadienius Alanas yra apsuptas šeimos dėmesio. Žmona Valda ir judviejų vaikai Augustas bei Izabelė – artimiausi jo žmonės, su kuriais, kaip sako jis, džiugu dalytis jaukia kasdienybe.
„Tėvo vaidmenyje aš jaučiuosi labai atsakingas, nes suprantu, kad vaikai viską siurbia į save. Vyksta nuolatinė savikontrolė, nes vis pagaunu save momentais, kai pastebiu, kad vaikai iš manęs mokosi“, – priduria jis.
Būti tėvu – sudėtinga misija, pripažįsta dainininkas. Auklėdamas atžalas jis stengiasi kuo daugiau kalbėtis tarpusavyje, ugdyti kūrybiškumą ir vaikų tikėjimą savimi.
„Pasakoju savo vaikams, kad neturėjau tėvų, kaip man teko gyventi Lietuvoje, kaip visko siekiau ir kaip niekuomet nepasidaviau (...). Pasakoju, kaip mokykloje iš aktų salės mane vydavo sargas, sakydavo: „Alanai, jau 8 vakaro. Jau gal tu eik namo, man reikia čia reikia viską uždaryti“ (...). Jeigu aš būčiau jų vietoje, aš imčiau ir daryčiau – eičiau iki galo“, – įžvalgomis dalijasi A. Chošnau.
Patyrė šoką
Muzikos jėga Alaną pakerėjo dar Bagdade, kur jis buvo pratęs klausyti ryškiausių to meto žvaigždžių, tokių kaip „ABBA“, Elvis Presley, „Rolling Stones“. Anot jo, išvykus į geležine uždangą apsigaubusią Lietuvą, jis patyrė šoką.
„Aš iš visiškai vakarietiško pasaulio, kuriame daug kultūros, kuris ekonomiškai stabilus ir turtingas, buvau atvežtas į Sovietų Sąjungą. Tuometė Lietuva buvo gūdi, nyki, pilka, čia buvo didelis trūkumas, eilės, pustuštės parduotuvės – sunkūs laikai.
Bagdade buvau pripratęs, jog šeimoje nuolat vyksta vakarėliai, suvažiuoja šeimos nariai, draugai, mes šokame, dainuojame, žiūrime koncertus, klusome muzikos, žiūriu kaip mano tėvai apsikabinę šoka. Aš turėjau „Pink Floyd“, „The Beatles“ kasetes. Muzika ir gyvenimo šurmulys mane paveikė“, – sako jis.
Šeima yra jo didžiausia vertybė
Stebėjęs tėvų meilę, Alanas užaugo tikėdamas, kad šeima yra tvirtovė, kurioje du žmonės susitinka kurti bendrą gyvenimą kartu. Anot jo, tai didžiausia jo gyvenimo vertybė.
„Man šeima nėra vienas iš svarbiausių dalykų. Man šeima yra svarbiausias dalykas. Aš supratau, kad ta meilė, kurią kiša mums Holivudo filmai, socialiniai tinklai, televizija, visiškai nieko bendro neturi su tikrąja meile. Tikra meilė tiesiog yra.
Viskas ateina iš didelio noro, noro būti su kitu žmogumi, ar kitas žmogus jaučiasi šalia tavęs taip pat gerai ir laisvai, kaip tu. Aš esu dėkingas Valdai, nes ji man atvėrė tą suvokimą“, – sako A. Chošnau.
Ryši su savo šeima Alanas stengiasi palaikyti ir šiandien. Tačiau jam apmaudu, kad bėgant metams jis pamiršo gimtąją kurdų kalbą, kuri anuomet jungė jį ir tėvo šeimą.
„Nors mama ir stengėsi su mumis kalbėti lietuviškai, mes augome labai laisvai ir kalbėjome taip, kaip natūraliai gavosi namuose, todėl pagrindinė kalba buvo arabų ir kurdų. Aš labai gailiuosi, kad pamiršau tą kalbą (...). Jeigu aš būčiau žinojęs, kas manęs laukia, gal mintyse kalbėčiau su savimi arabiškai arba kurdiškai, kad tik išsaugočiau tą kalbą. Bet aš negalėjau visko žinoti“, – priduria jis.
Viso pokalbio klausykite čia:
