Sėkmės ji neieškojo, o ją išsikovojo darbu, kai darbo buvo per daug – išmoko juo žongliruoti. Ji – pianistė Ieva Dūdaitė-Radžiūnė. LRT.lt laidoje „Lengvai su Ignu“ ji atvirai pasakoja apie pianisto karjerą nepriklausant muzikantų šeimai, apie vyrą, kuris faktiškai dirba jos antruoju vadybininku, ir darbą, kuris atsiperka.
– Ievos visur daug, atrodo, jog dabar tavo žydėjimo metas. Ar seniai žydi ir kiek žydėti dar ketini?
– Aš galvoju, kad šiuo metu tai yra tik daigeliai, nors pastaruoju metu girdžiu vis daugiau to – mane vis dažniau kažkur išgirsta ar pamato. Man labai gera dėl to, nes dirbau, kad ir nebūtinai labai tikslingai dėl to, bet dirbau visą savo gyvenimą. Aš ėjau savo pašaukimo keliu, o sekėsi ar nesisekė, gali pasakyti tik mano šeima ar aš pati. Aš manau, kad man labai nesisekė. Sėkmė gali būti tinkamas laikas, tinkama vieta, pažįstami, kontaktai, turtingi tėvai. Aš viso to neturėjau – neturėjau pianistų klano ar turtingų tėvų (...), turėjau tik tinkamus įrankius. Išoriniai faktoriai gali tik paspartinti šį procesą.
Neseniai su vyru ir trejų metų dukrele per naktį turėjome pasilikti oro uoste. Jis man pasakė: „Žinai, Ievute, tau dažnai nesiseka, dėl to tu tokia atkakli ir užsispyrusi, jei tau sektųsi, tu prarastum azartą.“ Tai yra mano variklis, nuo kurio man sukyla adrenalinas, dopaminas ir serotoninas. Manau, kad tik mano vyras žino tą užkulisių kainą ir virtuvę, jis mato tai, ko nemato instagramas, ko nemato koncertų organizatoriai. Jis mato mane dvidešimt keturias valandas per parą.
– Nori pasakyti, kad pagyvenus trijose skirtingose šalyse, kalbant aštuoniomis skirtingomis kalbomis, turint penkis aukštuosius, tau vis tiek sunku atverti duris?
– Simboliška, dabar yra penkeri metai, kai aš esu grįžusi į Lietuvą. Aš pasirinkau čia kurti, čia koncertuoti savo tautiečiams, rašyti knygas, kurti inovatyviausius projektus. Visus tuos metus tikrai nuoširdžiai ariau, visas savo idėjas stengiuosi įgyvendinti savo šalyje. Tačiau mano darbas tęsiasi 28-erius mano gyvenimo metus – manau, kad tai yra daug.
– Kaip tu pradėjai groti?
– Aš manau, kad tai atėjo iš mano vidaus. Sykį išgirdau F. Šopeno „Valsą“, jis buvo virtuoziškas ir greitas. Man buvo šešeri ir aš pagalvojau, kad jeigu mokėsiu sugroti šį kūrinį, tapsiu pačia galingiausia pasaulyje. Išmokau šį kūrinį groti būdama 12 metų, taigi po šešerių metų tapau „neįveikiama“. Po to padidėjo mano lūkesčiai ir tikslai (...), pasakiau tėvams: „Kai gausiu pirmą honorarą, nusipirksiu šokolado plytelę ir visą suvalgysiu viena.“ Paauglystėje labai rimtai pradėjau galvoti apie savo pašaukimą. Aš pati pasiprašiau į muzikos mokyklą, paėmiau mamą už rankos ir pasakiau: „Noriu į muzikos mokyklą“, ir tėvai atliepė šį mano norą.
– Tu gali sau leisti, ką nori? Net apartamentus, kuriuose nakvojo Bidenas? Svarbu daryti tai, ką sugebi geriausiai?
– Esu grojusi šiame viešbutyje per arbatėles dvidešimt aštuonias dienas po tris valandas. Taigi gavau daug nakvynių (juokiasi). Tačiau jeigu rimtai, reikia nuoširdžiai ir kokybiškai dirbti, praverčia ir kiti, ne tik muzikiniai, įgūdžiai, pavyzdžiui, kalbų mokėjimas. Jie man labai padėjo.
– Amžinas klausimas – kaip pavyksta suderinti šeimos gyvenimą ir darbą?
– Nelabai pavyksta, tai yra nuolatinis žongliravimas. Jums dvidešimt keturias valandas per parą reikia pasirūpinti kūdikiu: apsupti jį meile, saugumu, rūpintis jo gerove. Ar tikrai kiekviena diena yra tokia, kokią mes susiplanuojame, – ne. Ateina ligos, planai griūna, tenka daryti išimtis. Tai yra nuolatinis mano ir mano vyro žongliravimas, daug kas ateina iš laiko planavimo ir kalbėjimo tarpusavyje. Tačiau Marija yra laiminga, turime stiprų ryšį, didžiuojuosi tuo, kad esu jai tiek perskaičiusi pasakų, kiek tikriausiai nė viena mama. Vienoje srityje aš nesijaučiu kaip nevykėlė.
Stengiuosi per visus darbus nepamiršti puoselėti ir šeimos. Mes visada maistą gaminame namuose, gal tik du kartus per mėnesį užsisakome maisto išsinešti – sušių arba picos. Visą kitą laiką valgome namuose. Savaitgaliais, jeigu tik neturiu įsipareigojimų, mūsų meditacija yra virtuvė.
Šalia manęs išbūti nėra lengva, todėl savo vyrui už tai kabinčiau medalį. Už tai, kad jis nuoširdžiai myli mane tokią, kokia esu, palaiko ir įkvepia, žavisi, nustebina, tikrai labai myli ir netgi yra tokio mano gyvenimo stimuliatorius, tarsi antras vadybininkas. Jau šešeri metai jis yra šalia manęs ir dar neišprotėjo (juokiasi). Aš taip pat stengiuosi jį palaikyti.
Kažkada turėjau tokią idėją – turėti savo tinklalaidę, kurioje pašnekovai su manimi turėtų praleisti visą dieną: gyventi mano namuose, visur kartu eiti. Manau, kad tai natūraliai įgyvendinti būtų labai sunku, bet norėčiau, kad kažkas pamatytų, kaip įdomiai, skirtingai, net čigoniškai praleidžiu savo dienas. Mes savo mašinoje vežiojamės absoliučiai viską, ko galėtų prireikti gyvenime, pavyzdžiui, elektrinį pianiną.
– Už ką esi dėkinga?
– Aš dažnai dėkoju ir manifestuoju – dabar madinga taip sakyti. Aš esamuoju laiku kartoju sau tai, ko noriu iš ateities. Pavyzdžiui – aš esu dviejų vaikų mama, mano vyras dėl manęs išprotėjęs, aš groju didžiausiose pasaulio arenose, aš esu sveika, maloni ir laiminga. Tai sakau esamuoju laiku, nes noriu, kad taip būtų, taip projektuoju ateitį – manau, kad kartojamos mintys kristalizuojasi, jos tampa tuo, kas tu esi ir ko tu nori. Aš labai tuo tikiu ir to mokau dukrą.
Aš kas rytą garsiai tariu afirmacijas – įvelku svajones ir tai, ko noriu, į kūną ir kalbu apie tai, lyg tai yra realybė. Mano vyras Marijonas, prieš tai, kai susipažinome, penkerius metus buvo vienišas, eidavo į pasimatymus, bet jam po valandos pasidarydavo aišku, kad tai ne tai, ko jis nori (...). Jis prirašė paklodžių paklodes dėkingumų. Viename puslapyje radome jo svajones, kurios išsipildė. Vienoje iš svajonių jis rašė, kad norėtų turėti menišką moterį – tai negali būti sutapimas.
Viso pokalbio klausykite čia:
